Globėjai ir įtėviai apie viską 3 :)

Sukėlė,patikėk...
Žirnio mokytojos prašiau leidimo vietoj namų darbo apie gimimą,šeimą,atlikti ką nors kito,bet ji pasakė,kad negali jo išskirti,kad situacija kartosis dėl tokių užduočių ir jis turėtų priprasti....

tai mokytoja tada visiškai nesupranta Jūsų situacijos. Kai yra tokie vaikai klasėje, ji turi leisti pasirinkti iš kelių temų, kad vaikai galėtų pasirinkti ir klasėje nebūtų niekas nė suuodęs kodėl būtent taip. Mokytojai reikia tokiu išskirtiniu atveju būti lanstesniai.

Maniškiui už panašų darbą pastabą įpylė, tai jis verkė keletą dienų, o su mokytoja aš pakalbėjau ir daviau pastabą, kad esant tokiam vaikui klasėje Ji privalo būti lankstesnė ir rasti būdą tokį, kad jo neišskyrus iš klasės leisti pasirinkti pristatyti/parašyti kitaip.

Papildyta:


o mokytoja neleistų temą pakoreguoti, pritaikyti Jūsų atvejui. Pasikalbėkite su mokytoja akis į akį, gal leistų apie Jūsų šeimą, šeimos platumą. Na jeigu ne , teks tikrai aptakių kampų ieškoti ir kurti.

Va tokiais atvejais paaiškėja, kad visiems žmonėms reikia mokymų , ne vien būsimiems globėjams/įtėviams.

Negera ir neprotinga mokytoja....
Aš, kai buvo tokia užduotis (11 metų jam buvo), ėjau į mokyklą ir pasakiau mokytojai, kad niriu apeiti jautrią vaikui temą ir ji labai supratingai užmiršo pažiūrėti jo namų darbą.

Germinė - Žirnelis tavo juk antrokas? man regis tokiems mažėliams reikia tik ūgį svorį ir gimimo vietą nurodyti. nereikia juk jausmų nagrinėti. Man regis matematikoje buvo užduotis - ūgis gimus ir ūgis dabar su užduotimi apskaičiuoti, kiek jau užaugai Pažiūrėjau į medicininę kortelę ir sudiktavau labai nesistengiant akcentuoti...
Antra vertus, mes turime laaabai gerą endokrinologę, kažkada leptelėjo pildydama dokumentus "V? ooo, koks gražus vardas, turbūt tėveliai labai myli, kad tokį gražų išrinko". Vaikas išėjo baisulingai patenkinta, juk ją mylėjo ir tie, kurie apleido, (nesvarbu, kad išėjome į kraujo laboratoriją).
Kai piešėme giminės medį - lipdžiau savo šeimos giminės medį. Su vietovės, kur ji gimusi, nuotrauka.

P.s. Nesistengiu pakeisti aplinkos - ji tokia, kokia yra, ji nejautri bet kam, kas bent kiek yra neįprasta, netipiška. Stengiuosi 'pritaikyti' vaiką. Gal mums lengviau, kad mano vaikas slenka paviršiumi? Antra vertus, aplink yra ir neįgalių žmonių, ir besiskiriančių šeimų, ir mišrios rasės šeimų, jos kiemo bičiulė buvo išvežta į laikinuosius globos namus, grąžinta. Kartais ji tiesiog gūžteli pečiais 'na va, kaip visaip atsitinka tame gyvenime'.
Labai džiaugiuosi, kad kartais susitinkame (netyčia) su taip pat įvaikintais ar globojamais vaikais, jos vienmečiais ar kiek vyresniais. Tada matau, kad labai įdėmiai stebi. Kartais klausteliu 'na, skiriasi kuo nors nuo tavo klasiokų?" nesiskiria.
Bet šiaip tai , jo, klausimai (jai pačiai) kyla, ir ašarų būna... Labai džiaugiuosi dabartine mokytoja, kuri klasei kažkaip gražiai pateikė istoriją (nes pati leptelėjo) ir vaikai suprato, su klausimais nelenda (taip vaikas sakė). Kaip suprantu mokytoja labai akcentuoja emocijas, pati tokia labai meniška, turi su vaikais dramos būrelį.

Ankstesnės užduotys (giminės medis, proseneliai, etc.) rezonanso nesukėlė todėl, kad ji labai tapatinosi su mūsų šeima ir nei klausimų, nei jausmų atliekant užduotis nekilo apie tai kuri yra tikra giminė. Dirbdavo su entuziazmu ir dar giminėms skambino ir klausinėjo.


Ta pati užduotis, tik mamoms rašyti nereikia, užtenka pasakoti. Čia paaugliui nėra už ko natūraliai pasislėpti, kaip kad giminės medžio atveju.



Paragintoji, tavo sūnus į namus atkeliavo mažiukas (kaip ir mano jaunėlė, dar normalaus naujagimio nei ūgio nei svorio nesturinti) ir bent yra tie jausmai kai paimi į rankas trapų mažuliuką vaikiuką.

O vyresnioji - kai pamačiau jau vaikščiojo, su didžiule kupeta garbanų ir t.t. Tie mano jausmai jau visiškai kitokie. Jie jau niekaip nesisieja su vaiko atsiradimu pasaulyje ir naujagimio trapumu.. Man net ir tai netinka.


Pas mus žino (pvz. auklėtoja, nes buvo problemų ir maniau, kad protingiausia pasakyti), bet visi mokytojai (taip pat ir lietuvių) - ne.


Šitai neišdegs, nes parašyti reikia namie. Nors pasitikslinsiu - ar parašyti, ar tik pasiruošti.



Jei ji viena klasėje pakoreguos, tai šiame amžiuje (paauglystė) visiems kitiems mokiniams iš karto kils klausimų ir bus aišku, kad ne šiaip sau. Kas kita vaikiškame amžiuje - pradinėje mokykloje manau tai nebūtų užkliuvę.

Ką jau dabar suprantu. Tokios užduotys nėra dažnos ir nežinai iš anksto nei kokia mokytoja, nei kada jas duos. Kita vertus iki vakar net nepagalvojau, kad bus dar kažkas be jau buvusio giminės medžio piešimo.

Mūsų mokyklos atveju reikėjo man nueiti pas direktorių ir tiesiog pakalbėti apie tokių situacijas ir kaip tai spręsti ir pasiūlyti, kad tai būtų aptarta su mokytojais, kad visada duodant užduotis būtų atsižvelgiama ir paliekamas pasirinkimas. Tikiu, kad būtų pavykę nes žmogus protingas. Racionaliausia, jei jis būtų aptaręs apskritai su mokytojais mokslo metų pradžioje.

Tai efektyviau, negu kiekvieną kartą gaudyti lietuvių mokytoją (o paskui paaiškės, kad ji dvi savaites sirgo gripu, pavadavo kolegė kuri nieko nežinojo ir pan.)

Be to kalbant su direktoriumi (vėlgi, kalbu konkrečiai apie mūsų mokyklą) tas išankstinis situacijos aptarimas mokytojams jau niekaip nesisietų su jokiu konkrečiu vaiku.




Ačiū, Šelma Manau, kad šiai dienai mums racionaliausias sprendimas. Pasiekti, kad nebūtų tikrinamas darbas ir būtų nerašomas pažymys.

Aš nebūčiau suspėjusi nueiti, nes rašinėlį turėjau parašyti tą patį vakarą ir nešti jį sūnus turėjo kitą dieną.

Mokytojoms niekada specialiai nesu pasakojusi apie įvaikinimą - nemaniau, kad to reikia, nes daug kas natūraliai tai žino. Bendrauju su didžiuliu skaičiumi pedagogų
Toje situacijoje viskas baigėsi labai įdomiai - atrodo, kad mokiniai ir neskaitė tų darbų, jie tikrai nebuvo vertinami. O aš situaciją aptariau su kita lietuvių kalbos mokytoja - savo drauge. Kiek ją pažįstu, tai manau, kad gal panašios temos buvo aptartos metodiniame ratelyje ir gal mokytojai ateity jautriau atsižvelgs į tokias programines užduotis...

Ute, manau, kad pasikalbėjusi su mokytoja tikrai išspręstum situaciją. Aš tikrai būčiau taip padariusi, bet nespėjau.

Negaliu visiškai nepritarti ir mokytojai - situacijos kartojasi, reiktų mokytis su jomis gyventi.

Kita vertus kažkoks šaršalas mano viduje vis tik kyla: kaip galiu papasakoti kažką, ko nežinau (pvz nupiešti giminės medį)? Vos ne: papasakok, kaip bėgai, nors neturi kojų?

Galvoju, kad kiekvienas elgiamės taip, kaip galime tuo konkrečiu atveju. Kai juntu, kad galiu nesusikalbėti arba kai ėjimas ragais į priekį gali duoti neprognuozuojamas pasekmes, dažniausiai paleidžiu situacijas. Tuo atveju pajutom, kad pats paprasčiausias kelias bus sūnui nenueiti į mokyklą. Aišku, aš galėjau jį skatinti būti stipriam, neišsigąsti, nepabijoti, duoti atkirtį (ko visada ir mokiau), bet tąkart pasielgiau tiesiog mamiškai.

Tokioj situacijoj ir aš taip pat elgčiausi Labai nuo vaiko priklauso, nors negali žinoti kaip reaguos. Mano kietasis vyresnėlis pirmoj gimnazijos klasėj buvo metęs kovos pirštinę naujai auklėtojai dėl, rodos, visiškai nekaltos frazės - nunešk dokumentus savo globėjai.... Ir nuglostyti nesugebėjau, kad iš kur jai mūsų santykius žinoti, juk tik įrašą byloj mato - kokia tu nafig (atsiprašau, cituoju skausmo išsiveržimą) man globėja, tu gi mama!!! Ta situacija jam buvo tiek skaudi, jis taip draskėsi, kad vien per rugsėjį sulaukiau ne mažiau 20 jos skambučių. Nei pokalbiai nei barniai nepadėjo, kol auklėtoja dėl nepagarbaus elgesio pagrasino policijai pareiškimą parašyt. Tada mane ištiko isterika ir išklykiau, kad jis egoistas, nei apie brolį nei apie šeimą negalvoja ir nemasto kad tokie dalykai mus išdraskyt. Trenkė durim prieš nosį. O kitą dieną ( spalio 5 buvo, kokytojų diena) gavau sms, kad nupirko auklėtojai gėlių ir atsiprašė. Dabar ji vis dar "durna" bet jokių bendravimo problemų. Ir po kiek laiko pasipasakojo, kad naujokai klasėje žino, kad ne bio šeimoj gyvena. Ir ką? Nieko, koks skirtumas man žino ar ne :)Tas sprogimas ir išsivalymas labai stiprus buvo. Manau todėl, kad jis nekalbėjo apie tuos reikalys ir man sukant kalbą nukirsdavo, kad nesrūpi jam. Mažius kalba, su juo tikiuosi lengviau bus. Jis ir su bio mama kalba, kai ji skambina ir susitikt, susipažint norėjo.

Šelma - buvo susitikęs vaikas su mama?

Mes nuo sausio 5d naujoj mokykloj Vietoj buvusių trijų pastabų per dieną,iki šios dienos-nei vienos Reiškia,ne toks tas mano vaikas banditas ir atsilikėlis.Naujai Mokytojai iškart pasakiau,kad turėjom problemų dėl asmeninių duomenų paviešinimo.Pasakojau gi kažkada,kai paklausiau ex mokytojos,kodėl atskleidė duomenis apie vaiko tapatybę,ji išpūtė akis:Nežinojau,kad nuo vaiko tai slepiate...

Atleiskite, kad tiek klaidų darau, telefonu rašau, pirštai per stori



Pavasarį buvom. Puolė jam į glėbį, vaikeli vaikeli, vaikelis pasimetęs, vis gi svetimas žmogus. Bet smalsumą patenkinom, sakė, gal kada norės nuvažiuoti, bet negreit. Jau metus "dar nenoriu"
Ta valandėlę kai buvom mažieji labai palengvino bendravimą, privežėm žaislų ir rūbų, tai visas dėmesys aplink juos sukosi. Man to susitikimo reikėjo, kad nusiraminčiau dėl mažiukų. Ne rojus ten, bet vaikai prie mamos glaudžiasi, tai gal gauna kokios šilumos. Socai stipriai su šeima dirba, lanko, prižiūri, kad darželį, mokyklą lankytų. Tik iš vyresnėlės mokykloj jau tyčiojasi, kad smirda (seno namo pridusęs kvapas), kelis kart apsišlapino, nes mokytoja neišleido tauletan
Man vis dar skauda apie juos galvot....
Dabar mama kas kelis mėnesius paskambina, nedaviau E tel nr, kad galėčiau pokalbius kontroliuot ir būt šalia - rauda į ragelį, kad pasiilgo, kad atvažiuos, dovanų privež. Bet jis puikiai su tuo tvarkosi, pakalbam, kad ji gal ir norėtų, bet nėra mašinos, mažiai keturi, kad serga žmogus ir nelabai gali sukontroliuoti savo emocijas. Kažkaip šaltai reaguoja, pakalba ir jokio slogučio

Šelmut,nusipirk tapšnoklį Aš be jo irgi nelabai parašau

Vakar Vyšniai skambina tetulė ir klausinėja,kada ilgoji pertrauka.Nesupratau,kodėl reikia skambinti pamokų metu? Aš bendraut juk nedraudžiu Ką manot?