sveiki,
susikūriau naują vardą kadangi nelabai noriu šniukštinėtojų
Seku senokai jūsų pokalbius, jie yra artimi nes mūsų šeimoje auga vaikelis širdies vaikelis.
Labai užkabino Aga4 patirtis ir išgyvenimai - nusviedė į netolimą praeitį, kai patys buvome panašioje situacijoje... Į mūsų šeimą vaikas pateko 'su nesutvarkytu statusu' - bio tėvams dar nebuvo apribotos teisės, tik tiek - kad jie buvo žinomi, vaikas paliktas po gimdymo, ligoninėje, ir pateko į kūdikių namus. Keletą mėnesių vilkinosi procesas, nes bio motina neva tai pareiškia norą aplankyti, neva - ketinimus atsiimti. Pareiškia, bet nieko nepadaro. O procesas stovi. VTAT vis dar puoselėjo viltį vaiką sugrąžinti biologiniams tėvams, tad neskubėjo su įvaikinimu. Ir čia pasipainiojom mes, galima sakyti - labai tolimi giminaičiai, kuriems buvo pasiūlyta laikina globa, su perspektyva įvaikinti. Sutikome. Buvo pažadėta, kad per 3-6 mėn viskas išsispręs, ir vaikas arba grįš atgal (tikimybę davė 10%) arba liks pas mus (90%). Po neilgų formalumų sutvarkymų staiga susivokiame kad žiūrime į lovytėje miegantį grožį ir norisi įsižnybti, kad nesapnuojame
Pireš parsivežant buvome sau lyg ir apsibrėžę - stengtis neprisirišti, jei viskas pakryptų kita linkme - kad nebūtų taip skaudu. Sau viduje - bandau statytis barjerus, bandau kažkiek emociškai atsiriboti nuo vaiko, nes protas kala - viskas gala apsiversti. Deja, emocijos, jausmai - ima viršų, kur čia atsilaikysi, ir jau po gero mėnesio pajuntu kad 'įklimpau' - tas vaikiukas toks mielas, toks savas, taip skaniai kvepia... Ir tokia painiava jausmuose! Ir norisi atsiverti visa siela, ir bijau. O laikas eina, 3 mėn praeina - niekas nesisprendžia, praeina 6 mėn - vis dar nežinomybė, nei pirmyn, nei atgal! Periodiškai palaikome ryšį su VTAT, ten transliuoja žinią: "Mums svarbiausia - vaiko interesai". O vaiko interesuose - bio šeima, jei tik ji pajėgi juo pasirūpinti. Ir panašūs jausmai pas mane - žiūriu į tą vaikelį, ir viena pusė širdies nori ir linki, jog jo tėvams pavyktų susitvarkytų gyvenimą ir galėtų grįžti, o kita - dreba, pamačiusi telefono ekrane "VTAT", kad tik neišgirsti 'žinote, taip jau nutiko...' .... Vyras irgi kiekvieną kartą sustingsta, kai tik supranta kas skambina, ir bando iššifruoti pokalbį.... Kadangi turėjome pažįstamų kurie kažkiek buvo informuoti apie bio šeimos gyvenimą, tai bent iš dalies galėjome jausti pulsą, link kur viskas krypsta (t.y. progresas mažas), ir tai galima sakyti ramino ir palaikė.
Stebuklas neįvyksta , po 1 metų (!!!) įvyksta teismo posėdis kuriuo vaiko tėvams neterminuotai apribojama tėvystė. Dar po 6 mėn į gimimo liudijimą įrašoma mūsų pavardė. Iš viso - praėjo 1.5 metų!. Tiek laiko galėjome išgirsti kad su vaiku mums teks atsisveikinti. Taip, vaikas visą tą laiką augo pas mus, ne kūdikių namuose, o tai didžiulis pliusas, taip, mes jo šeima, jis - mūsų šeimos dalis. Ir viskas baigėsi kaip baigėsi, mes toliau jį auginame ir dėkojame Dievui už šią gyvenimo dovaną.
Jei būtų kas pasakę kad tiek viskas užtruks - nebūtume nė už ką prasidėję . Nes viena yra grąžinti po 3 mėn, morališkai tam nusiteikus (ir tai didžiulė trauma!), o po metų , ir dar nepasiruošus - išvis tragedija, neišmatuojamas netekties jausmas... Tas laiko tarpas, kai vaikelį turėjome, bet nebuvo jokių garantijų kad jis liks - irgi padarė savo darbą, aš manau kad dalinai jaučiasi, Su prieraišumu pas mus viskas tvarkoje, bet na yra kažkas, ką (darau prielaidą) - mes galėjome kompensuoti toje pradinėje stadijoje. Išvis, pažvelgę atgal - galiu pasakyti kad buvome avantiūristai. Jauni ir drąsūs. Ir naivūs. Ir jokie kursai, jokia svetima patirtis ko gero negali to pakeisti. Kol pats neišgyveni - negali suvokti situacijos ir jos kažkaip avansu įvertinti. Jei kas klaustų patarimo, niekam nesiūlyčiau elgtis kaip elgėmės mes. Bet iš kitos pusės - visą laiką klausėmės savo širdies... O ji diktavo elgtis šitaip, priimti būtent tokius sprendimus... Taigi.
Vaikas liko pas mus, jei nebūtų likęs - ko gero būčiau bandžiusi ieškoti tų 'šviesiųjų pusių' - kad mes jo gyvenime pasipainiojome neatsitikinai, kad mes suvaidinome didelį vaidmenį jo tolimame gyvenime, o jis mūsų, pagaliau - kad patys išmokome kažkokią pamoką. Didžiausia pamoka ko gero būtų tai, kokia didelė nuostabi dovana yra tėvystė, ir nepaisant kaip būtų susiklostę aplinkybės - tai tik būtų sustiprinę mūsų pasiryžimą vėl savo namuose išgirsti kūdikio krykštavimą. Tad ir jums, Aga4, palinkėsiu atrasti tvirtybę ir ramybę, ką jau supratau per pastaruosius metus - niekas mūsų gyvenime nevyksta atsitiktinai, ir nebūtinai einamuoju momentu gali suprasti ir įvertinti visą užmanymą ir tuo labiau - kur tai mus nuves
