Globėjai ir įtėviai apie viską 3 :)

Jei keksui tešlą maišytų patys, tik mamai prižiūrint, gal keksą prisimintų ilgiau? Plius bendra veikia, naujos patirtys. Ir kokį tinginį iš sausainių jau laisvai gali patys pasidaryt. Nebūtų laiko dejonėms. :rolleyes
Blynus irgi galima kaip kavinėje išsikepti. Ir patiems tešlą užmaišyt, ir grietinėle papuošti.

rankas iki pusės būna suskišę į bet ką kas gaminama. Patys sau ir varškėtukus gamino. Ale vis tiek, jiems kažkoks išsivystęs apsipirkimo kompleksas. Kai nueinam į parduotuvę visko reikia, visko nori, pyksta kai liepiu pasirinkti vieną daiktą. Tada prasideda zyzimas kodėl neperkam makaronų tų ir anų, nors stalčius lužta nuo makaronų pasirinkimo. atda kodėl nėra namie kakavos, nors indas pilnas net nepaleistas stovi. grįžtam namo, parodau kur guli, pageria kelias dienas, po savaitės parduotuvėje vėl tas pats, kodėl neperki kakavos, nors indas namie puspilnis
Man toks vaizdas, kad jie anskčiau nieko nematė, tokie pabaisiukai miške auginti. Nes reikia visko, dabar pat ir čia, o kas valgys nesvarbu, svarbiausia pirkti ,pirkti . Tokie totalūs parduotuvių maniakai.

Tada iš anksto aptarčiau, ką pirksime, kiek ir kam galim išleisti. Jei nesilaiko susitarimo, kitas apsipirkimas be jų (patikrinta priemonė, veikia ).

smagu girdėti

Visada galima pasikalbėti prie arbatos puodelio.

Gal kartu, namie, ramiai sudarytas pirkinių sąrašas situaciją pakeistų. Tada dalis sąrašo į rankas vienam, kita dalis kitam - ir tegu blaškosi po parduotuvę, renka, lygina kainas, žiūri sudėti, kiekius to paties produkto. Sprendžia ką pirkti, ko ne. Tegu žino kokia suma šiandien skirta apsipirkti, skaičiuoja.

va šito nebandėm, nes karts nuo karto vis prikišam spinteles įvairesnio maisto, tai vaikštai apsižiūri akcijas.

Sulaukiau klausimo: ką rašyti apie savo gimimą? (čia tokia užduotis mokykloje ). Na ir ką protingo patarti?

Nelygu koks klausimas. Pradžiai gal pakanka informacijos kuriam mieste gimė. Kokio ūgio ir svorio, jei žinot. Kokios spalvos buvo plaukai (čia galima ir sukurti). Koks buvo metų laikas... Kaip jis dabar mielas, kokių minčių kelia...

Mes atpasakojom pasaką,kurią jam "sekė" mama,piešėm genealoginį medį,reikėjo atsinešt močiutės nuotruką,papasakoti apie giminės tradicijas ir saitus.....

Germine, jūs matyt kiek jaunesni Nes užduotys su medžiais pas mus buvo tikrai ne šiemet (tada problemų nebuvo).

Bet va man nuo nulio kurti pasaką dabar (abiem pusėm suprantant, kad tai, pasaka..) Kaip ir amžius nebe tas... Pasiūlyti pačiai sukurti?

Arna, kiek suprantu jau reikia pakankamai sudėtingo samprotavimo (ar kaip ten dabar vadina) rašinio. Ko gero tikimasi, kad paaugliai klaus mamų ar tėčių apie tos dienos jausmus, įvykius kurie sukėlė jausmus (taip, metų laikas irgi gali sukelti jausmus) ir turėtų per save „perleidę“ parašyti.

Gal nuo mokyklos,ar mokytojos priklauso?Nes mažylė pirmokė piešė,o kiti trečioj/antroj klasėj

Arna ir Germinė aprašė dar palyginus vaikiškas situacijas, kažkaip nė viena iš panašių užduočių nebuvo sukėlusi rezonanso mano vaiko sieloje... O užduotis, su kuria dabar susidūrė ir Utė su dukra, mano sūnui sukėlė labai skausmingus dalykus. Ji gerokai sudėtingesnė, be to vaikai būna paaugliško amžiaus. Pagal tą užduotį būtent aš turėjau aprašyti savo jausmus, išgyvenimus tuo momentu, kai vaikas gimė, o jie savo gražias istorijas galimai turėjo pristatyti prieš klasę (tiksliai nebuvo įvardinta ar toks bus atsiskaitymo būdas). Sūnus sakė, kad gavo užduotį paprašyti mamų, kad jos aprašytų kokius jausmus išgyveno kai juos PAGIMDĖ.

Aš jam sakiau, kad galiu parašyti labai gražią istoriją, kurioje nebus nė lašo melo, bet ir nė lašo netiesos - tiesiog "apeisiu" sudėtingus kampus apie įvaikinimą - juk neturiu rašyti apie gimdymą, o apie tai, ką jutau jį pamačiusi, paėmusi ant rankų, priglaudusi prie krūtinės... Man sakant šiuos žodžius pastebėjau, kad sūnus verkia. Jis beveik nekalbėjo, ašaros tekėjo skruostais... Ir sakė: nenoriu, nenoriu, kad jie replikuodami pasityčiotų... Įžeistų tave, mane, mūsų šeimą...

Toje mokykloje, kur jis mokėsi, mokytojos nežinojo apie tai, kad jis įvaikintas (mes neslėpėm, bet ir nematėm reikalo rėkti apie tai). Vaikų tarpe yra žinančių, bet sūnus turi gan tvirtą asmeninį autoritetą, tikriausiai dėl to jis grubesnių bendraamžių įžeidimų nėra patyręs. Bet konkreti situacija galėjo sukelti prunkštimus, replikas ir... jo šeimos - brangiausio, ką jis turi pažeminimą... Tuos jausminius mamos išgyvenimus jis turėjo skaityti prieš klasę. Tą vienintelį kartą jis verkė, bijojo, kad kas nors paleis repliką apie mane, jį...

Tokie dalykai visada paliečia vaiko sielą, verčia suvokti kitoniškumą, sukelia skausmą, gėdą ir begalę kitų jausmų. Sūnaus ašarose mačiau visą jo išgyvenimų puokštę - kitoniškumo suvokimą ir baimę būti kitokiam, begalinį vienatvės tarp bendraamžių jausmą ir daugybę vidinės sielos atspalvių, apie kuriuos jis nekalbėjo, bet aš širdimi juos skaičiau...

Tai buvo per visus mokymosi metus vienintelis kartas, kai mes su vyru leidom sūnui neiti į mokyklą.