Globėjai ir įtėviai apie viską 3 :)

Emilinta - aš irgi reikli. Su laiku - ribotai reikli.

PPT vaiko (prie manęs) klausė - 'tai mama dažnai bara?" "Dažnai" "Turbūt už išmėtytus daiktus?. Vaikas tyli. Psichologė atsisuka į mane išpūtusi akis. Ne, sakau - už bėgimą iš namų ir vagystes. Jei pradėčiau kelti balsą už daiktus, turbūt kaukčiau kiaurą parą". Čia buvo II klasės pradžia, nustatinėjo IQ.
Paskui kažkaip atėjo mintis, kad pas vienus giminaičius, paprastus darbininkus, mano vaikas jaučiasi itin gerai. Klausiau savęs - kodėl? Ko gero todėl, kad nekelia vat tokių didelių reikalavimų - vaikas turi elgtis tik taip ir nekitaip. Nieks neparodo, kad negerai kažkoks kitoks, alia neteisingas, mano akimis elgesys. Jų vaikai gerai išauklėti, vyresnieji dirba, mažėlis mokosi. Ir be reikalavimų. Paskui sau kėliau klausimą, ar įmanomas toks vat visiškas priėmimas elgesio, kai vaikas nuolat gyvena pas tave? Jų mažėlis irgi sėdėjo namų arešte mnėnesį, kai dingo iš namų nieko nesakęs ilgam laikui, daugiau nesikartoja. Bet vat atsakymo sau, kiek turiu priimti tokį elgesį ir kiek kelti it kelti naujus tikslus, niekaip nerandu. Nesinori tapti kalėjimo prižiūrėtoju, antra verts, tas reiklumas padėjo vaikui - tiek integruotis, tiek persilaužti moksluose nors minimaliai, kaip ten bebūtų, buvo prognozė, kad nerašys, kad gal neskaitys.... Ir rašo, ir skaito....

Emilinta - aš irgi reikli. Su laiku - ribotai reikli.

PPT vaiko (prie manęs) klausė - 'tai mama dažnai bara?" "Dažnai" "Turbūt už išmėtytus daiktus?. Vaikas tyli. Psichologė atsisuka į mane išpūtusi akis. Ne, sakau - už bėgimą iš namų ir vagystes. Jei pradėčiau kelti balsą už daiktus, turbūt kaukčiau kiaurą parą". Čia buvo II klasės pradžia, nustatinėjo IQ.
Paskui kažkaip atėjo mintis, kad pas vienus giminaičius, paprastus darbininkus, mano vaikas jaučiasi itin gerai. Klausiau savęs - kodėl? Ko gero todėl, kad nekelia vat tokių didelių reikalavimų - vaikas turi elgtis tik taip ir nekitaip. Nieks neparodo, kad negerai kažkoks kitoks, alia neteisingas, mano akimis elgesys. Jų vaikai gerai išauklėti, vyresnieji dirba, mažėlis mokosi. Ir be reikalavimų. Paskui sau kėliau klausimą, ar įmanomas toks vat visiškas priėmimas elgesio, kai vaikas nuolat gyvena pas tave? Jų mažėlis irgi sėdėjo namų arešte mnėnesį, kai dingo iš namų nieko nesakęs ilgam laikui, daugiau nesikartoja. Bet vat atsakymo sau, kiek turiu priimti tokį elgesį ir kiek kelti it kelti naujus tikslus, niekaip nerandu. Nesinori tapti kalėjimo prižiūrėtoju, antra verts, tas reiklumas padėjo vaikui - tiek integruotis, tiek persilaužti moksluose nors minimaliai, kaip ten bebūtų, buvo prognozė, kad nerašys, kad gal neskaitys.... Ir rašo, ir skaito....

Sveikos Mes jau po visko..Susipažinom
Nu ką galiu pasakyt..Kas man istrigo..Tiek imant pirmą mergaitę,tiek šitoji..Nu man tokie užgese vaikai.Robotukai.Atvede,pasieme puzle ir delioja.Kalbet nekalba,drovisi..Geriausiu atveju galvyte palinksi.Einant antrai valandai i pabaiga,vartant knygutes ivardino,meska,parsiukas..Tai vis tik kalbet moka :)Maniške regavo normaliai,tik kai jau atsisveinejom su mazyle ,krokodilo asarom apsizliumbe..Ale kepures neranda..Nu bet viskas aisku,emocijos prasiverze..Ech mergaites,kiek daug noreciau pasakyt jums,pasiguost,kas man ant dusios..Bet taip nesinori viesai

Labai įdomi patirtis (ir pati mintis). O ar ji ten tiesiog elgiasi gerai (sakykime ramybės oazėje) ar ji elgiasi ne visai gerai (tuomet ką daro ne taip), bet į tai nereaguojama? Įdomu, jei nesunku - papasakok daugiau.



Viena vertus tam tikros ribos yra vaiko geros savijautos garantas ir mažina sudirgimą, kita vertus - ar nuolatiniai reikalavimai papildomai nedidina ir taip sudirgusio vaiko?
Žiūriu į savo vaikus. Matau, kad mažajai keliu daug mažiau reikalavimų nei vyresniajai kai ji buvo tokio amžiaus. Tiesiog natūraliai taip gaunasi. Viskam gerokai mažiau.
Aišku, mažajai dar toli iki mokyklinio amžiaus ir iki jūsų problemų (pirma klasė vis tik yra tam tikras slenkstis). Nežinau kaip mąstysiu kai ji priaugs iki pirmokės.

Dar vienas momentas žiūrint atgal į vyresniosios ikimokyklinį amžių. Kaip vaikas ji buvo labiau sudirgusi (nei mažoji) ir to pasėkoje aš buvau labiau sudirgusi (o tai automatiškai atsiliepdavo didesniais reikalavimais vaikui). Bet tą galiu sakyti tik žiūrėdama į abu vaikus. Tada atrodė viskas normalu, džiaugiausi vaiku ir tiek. Tačiau dabar manau, kad pvz. nuolatinis neišsimiegojimas naktį su vyresniąją trukęs kelerius metus (pabusdavo,naktį, verkdavo kitokių problemų naktį būdavo) vis tik veikdavo ir mano nuotaiką ir nuovargį, ir kantrybę dieną.
Papildyta:


Na bet pirmoji namie jau pasikeitė?
Dėl viešumo sutinku Ir aš kartais tą patį pagalvoju...

Manau reik laiko visiems, o mums dar neišsenkančios kantrybės, tokio didelio kubilo- be dugno. Pas mus beveik 6 mėn. Laikas trumpas, bet per tą laiką visko oi visko patyrėm. Gal tik koks mėnuo kai miegu normaliai, o taip su nuolatiniai šokinėjais ir budėjimo rėžimu.
Papildyta:

Skaitau ir tarsi apie mus. Dar nevagia, bet apsimelavęs iki ausų, meluose skęsta visur - mokykloje, būreliuose, namie, pas giminaičius. Kalbam , kalbam, padeda 5 minutėm, o po to ir vėl iš pradžių.
Malasi per pamokas, po pamokų, negirdi mokytojų, negirdi pamokos informacijos. Nuolat priekaištauja , kad verčiam mokytis. Tikslų neturi, taupyt nenori, o dėl savaitgalio išvykų - karo padėtis. Nori važiuoti visur, nori visko, bet kai paprašai padaryti tą ar aną - kam reikia. o kiek ko pametęs, jau nebeskaičiuoju. Aiškinam kaip pinigai uždirbami, tada sako kam, juki kaimynai duos to ano ir panašiai. tai vat ir taip toliau

Prieš gerus metus buvo tęstiniai mūsų grupės kursai.
Į kursus iš gretimo kaimo kažkas pora kartų atvežė močiutę - tikra kaimo bitelė - rankos sugrubę, nuo darbų sudiržę. Močiutei apie 70 (gal netoli). Kalba pusiau lietuviškai, pusiau ne (vietinė). Nelabai net raštinga... Bet esmė - kas man neduoda ramybės - augina jau tris savo dukters gegutės berniukus (17, 14 ir kokių 9m.). Vyresnėlius augina nuo kelerių metukų, mažylį - keli metai. Vaikai - ramūs, gerai mokosi, lanko būrelius, vasarą uždarbiauja. Namie pagalbininkai. Jokių problemų nei namie, nei mokykloje, nei dėl mokslų, nei dėl elgesio (ir tai ne tik močiutės, bet ir centro darbuotojų žodžiai).
Vat ir suku galvą nuo tada - kame slypi paslaptis...Juk apie vaikų, paauglių auklėjimą močiutė ne tik, kad neskaičius, bet ir negirdėjus, greičiausiai nieko.
Kame stebuklas? Gal, kad nekeliami jiems jokie reikalavimai...gal, kad gyvena su žinojimu, kad močiutė - tik gyvybės ir meilės garantas, visa kita - jų pačių atsakomybė...gal žinojimas, kad niekada niekas nieko neduos, nepaduos, neatneš...

Dėl orienatcijos į rezultatą...labai kovoju su savimi dėl to, dirbu kasdien jau kokie metai...postūmį jau matau, vaikus po truputį paleidžiu (eina kalba labiau dabar apie jų atsakomybę - mokslas, daiktai, būreliai, grafikai, dienpinigiai, knygų skaitymas, tvarka namie, mokykloje, kurpinėse), mano tikslas - išmokti džiaugtis ne rezultatu, o procesu. Jau dabar matau, kaip man labiau atlėgus, ir vaikai darosi- laisvesni, santykiai šiltesni, stiprėja pasitikėjimas, mažėja įtampos. O ir (sutapimas ar ne) dičkių ir rezultatai moksle geresni (su atkryčiais dar vis). dėl blogo rezultato, pastabos, nei baru, nei moralizuoju, tik pasakau, kad pastabas mačiau (ramiu, neutraliu tonu). Su vaikais susitarėm, kad mūsų reikalas tik patikrinti kaip jiems sekasi ir padėti, kai jiems tos pagalbos reikės (patys pasakys kada). Visa kita - jų atsakomybė.
Tik kalbantis su dičkių mokytojais, suprantu, kad ne iki galo kartais supranta, kodėl to vaiko neverčiu atsiskaityti fleitos skolos (pvz. jau du mėn.), arba perrašyti blogai parašyto anglų kontrolinio...

Lotari - o jeigu taisyklės ant sienos? Pas mus, laikui einant - suveikė. Na, neparuošė penktadienį pamokų, ką padarysi, aišku, galėtume į kiną ar teatrą, bet nėra laiko, prašom sėsti ruošti pamokų. Kartais atsidūstant, 'o kinas turėjo būti geras" Bet tokia buvo sąlyga.... Ir laikytis dantis sukandus, kad ir kaip norėtusi elgtis kitaip.
o tas 'kaimynas duos" irgi laikui einant išnyko, gavau atlyginimą 'va, galėsim kavinėje pasėdėti užtat kad uždirbau".
Apie pametimus, piktybinius laužymus (buvo taip pirmoje klasėje - koks 10 parkerių) - susiperkam ir konkreti suma papildymams. Neišnaudota - tau grynais per Kalėdas ir pasibaigus mokslo metams. Pirmą kartą baisiai džiūgavo, gavo gal 10 lt likutį iš 25 lt, paskui kažkaip ir savaime išeina....
Apie taupymą - dabar kalbame. Susigalvojome svajonę vasarai, suskaičiavom, kiek galim/reikia sutaupyti ir dabar leidžiu paspausti mygtuką pervedant į kitą sąskaitą - vasaros svajonei". O jeigu tualetinio popieriaus ritinėliais valys grindius -taupymo nebus, kelionės nebus
Aišku, maniškė buvo mažesnė, lengviau perauklėjama.
Papildyta:

gal būt.
na bet vėlgi - jau turėtų būti kažkokia vaiko motyvacija, vidinis nusiteikimas Maniškė į mokyklą išėjo jai nepasirengusi, praėjau visas įstaigas, sužinojau, kad jei noriu, galiu leisti į spec mokyklą arba gauti globos persvartymą. Motyvacija buvo nulinė. Charakterio bruožas 'man viskas dzin". Ir kaip tokiu būdu pasidžiaugti procesu, jei tas procesas vaikui dzin, o rašytis ji neturi nusiteikimo?

Va taip...psichologė sako,kad svarbu vaiko dvasinis komfortas,bet mokytoja kasdien po tris pastabas ir skambutį....

Motyvacija - be abejo - pagrindų pagrindas. Vat ir mąstau...galiu baksnot kasdien vaikui - "tas užduota, ten užduota, tada užduota, iki tada reikia padaryti, gal tą reiktų perdaryti"...taip, rezultatas būtų- vienadienis, ryt vėl viskas iš pradžių (o jau ir trys mokykliniai namie, du dar laukia eilės). Ir kiek taip man reiktų baksnoti...ko gero kol baigtų universitetus, ir ne trumpiau...Bet - aš jau nenoriu - pavargau...pasidariau pikta, nepakanti, įsitempusi, vaikai stengiasi nepasakoti, kažką nuslėpti. Tam, kad vaikas pats išmoktų atsakomybės ir padarytų visai tai - jis - turi norėti to pats - na, pradžiai, norėti bent jau geresnio - gero - (gal net) geriausio rezultato. Ar taip baksnodama to pasieksiu... nepasiekiau, ko gero ir nepasieksiu. Vadinasi leidžiu kristi - nukristi iki dugno, pajusti. Aukoju šiuos, gal kitus (žiūrėsim) mokslo metus (t.y. rezultatą)...pasivysim, spragas seku (jei atsiranda tokių). Kalbamės kaip jaučiasi gavęs nekokį įvertinimą, pastabą, to ar ano nepadaręs (bet, pasikartosiu - be jokio pykčio, apmaudo, ironijos, be reikalavimų žadėti). Man tai iššūkis, ir nemenkas. Žiūrėsim kas išeis. Va, dičkis, jau du mėn. neprisiverčia fleitos atsiskaityti, nors vakarais laukia draugai (negali eiti), laukia filmas ir picerija po to...bet, o , tačiau, matyt tingėjimas yra didesnis už pramogos norą. Tai ar man tą norą pakeisti...Toliau ramiai laukiam.

gi patys net taisykles susirašė, patys jų nesilaiko. Patys pasiūlė susidaryti savaitės valgiarštį, bet grįžtant namo zyzia ko kur nors pavalgyti nežsukam, o tada savaitę bamba, kad kavineja blynų nevalgė. vakar bambėjo, kaip visą mėnesį nevalgė saldumynų. Ale kai pradėjau vardinti kur valgė tortą (buvo trys gimtadieniai), kur buvo namie keptas keksas su šokolado gabaliukais. Tada prisiminė... bet galutinis rezultatas vis tiek saldumynų mėnesį nevalgė
Nežinau, reik mums su vyru kažkur pasikonsultuoti, kaip geriau su jais plepėti, nes kolkas lyg norą parodo, kad darys tinkamai, bet tai tampa tik žodžiais, procesu ir darbais nevirsta.

Maniškiai nors jau keturi metai namie,bet su tuo ragavimu...Ir būtinai prie žmonių Na jau tokie vargšiukai pasirodo,lyg tik sausa duona mistų,nors mes ypač daug maistui išleidžiam ir daug perkam būtent paragavimui,skonio praplėtimui.Bet jau užkniso,kai prašo kažko,o paskui nevalgo.Tai aną savaitę nusipirkau kekę bananų ir niekam nesiūliau.Ir net nepaklausiau,kaip jiems tai atrodo