Sveikos mamytes. Sakykit, ar reikalingi kazzkokie kursai, norint paimti vaikuti pasisveciuoti seimoje vasarai? Ar pakanka kalbeti su vaiku namu direktore?
QUOTE(astabil @ 2015 06 03, 18:21)
Sveikos mamytes. Sakykit, ar reikalingi kazzkokie kursai, norint paimti vaikuti pasisveciuoti seimoje vasarai? Ar pakanka kalbeti su vaiku namu direktore?
Kai mes lankem kursus tai kartu lanke viena seima kuri norejo pasimti vaikucius tik pasisveciavimui,tai turbut irgi reikia...
QUOTE(astabil @ 2015 06 03, 17:21)
Sveikos mamytes. Sakykit, ar reikalingi kazzkokie kursai, norint paimti vaikuti pasisveciuoti seimoje vasarai? Ar pakanka kalbeti su vaiku namu direktore?
Kursai nereikalingi, bet ir pakalbėti nepakanka su direktore
Visa informacija čia:
Svečiavimosi tvarka
Kažkodėl nuoroda normaliai neveikia. Atsidarius svetainę eiti į "globa", o tada "Vaiko svečiavimosi tvarka".
QUOTE(Amade @ 2015 06 03, 07:18)
o kaip tuomet galvoti apie būsimą įvaikintą vaiką, kurio nėra? 
Aš turiu omenyje tą pirminį jausmą, kai pagalvoji apie DAR vieną vaiką namuose. Nes visi panašiai bijo ar iš šalies "pataria",kad jau esančiam vyresnėliui teks mažiau dėmesio. Tad aš tiesiog iškeliu klausimą - juk atsirandant antram (ar kažkelintam) bio vaikui,vyresnėlis taip pat netenka to absoliutaus dėmesio.
Čia nebuvo nieko giliau. Tiesiog arba vyresnėlis turi paaugti, arba suvokti, kad tai bus tiesiog antro vaiko atsiradimas, kaip daugelyje šeimų.kiekvienas tai isgyvena skirtingai. per didelis demesis vaikui irgi negerai. cia tik mano nuomone. ir nebutina su ja sutikti. vaikas yra vaikas ir jam reikalinga ne tik tevu perdetas demesys bet ir draugai. mano vaikai labai daug laiko praleidzia su draugais.
as asmeniskai negalvojau kaip bus ir koks bus vaikas. tik abstrakciai parasiau kokio amziaus noreciau ir kad mergaites. net negalvojau kaip bus jeigu bus. lankiau kursus. pridaviau dokumentus ir laukiau. ir toliau viskas gavosi savaime.
QUOTE(Rudde @ 2015 06 01, 22:44)
Sveikos. Kalbate apie vienoda/skirtinga meile. Gal pasisakys tos, kurios auginate ir biologinius, ir įvaikintus vaikus. Kaip tada ta meilė pasiskirsto? Ar tikrai įmanoma tai, kad laikui bėgant tikrai nuoširdžiai galite pasakyti, kad abu vaikai tampa visiškai vienodai jūsų?
Nes šiuo metu šis klausimas labai neramina. Dėl savęs tai dar dar, bet dėl vyro jausmų kyla daug klaustukų. Nekalbu apie atsakomybės prisiemima, apie davimą abiems vaikams vienodai, bet tik apie tą jausmą, kad abu vaikai yra vienodai tavo.
Mūsų atveju turime biologinį vaiką, kuris mums tikras stebuklas ir todėl visas isciuciuotas ir išmyluotas. Galvoju, ar įmanoma taip besąlygiškai mylėti ne biologinį vaiką? Baisu, kad jeigu įvaikinus vaiką tokių jausmų neatsirastų, sutraumuotume visos šeimos gyvenimą... Nors gal ir be reikalo pergyvenu ir atsiradus naujam žmoguciui šeimoje tokios abejonės pasirodytų visai nepagrįstos...
Nes šiuo metu šis klausimas labai neramina. Dėl savęs tai dar dar, bet dėl vyro jausmų kyla daug klaustukų. Nekalbu apie atsakomybės prisiemima, apie davimą abiems vaikams vienodai, bet tik apie tą jausmą, kad abu vaikai yra vienodai tavo.
Mūsų atveju turime biologinį vaiką, kuris mums tikras stebuklas ir todėl visas isciuciuotas ir išmyluotas. Galvoju, ar įmanoma taip besąlygiškai mylėti ne biologinį vaiką? Baisu, kad jeigu įvaikinus vaiką tokių jausmų neatsirastų, sutraumuotume visos šeimos gyvenimą... Nors gal ir be reikalo pergyvenu ir atsiradus naujam žmoguciui šeimoje tokios abejonės pasirodytų visai nepagrįstos...
Sveika Rudde,
Musu seimoje auga 2 biologiniai vaikai - 9 m berniukas, ir 8 menesiu mergyte.
Ivaikinti turejau svajone nuo pat vaikystes, ir kadangi labai myliu vaikus, isivaizdavau, kad ir globojama vaika mylesiu taip kaip savo biologinius. glaudziu prie sirdies savo vos keliu menesiu dukryte, ir galvoju, kad su lygiai tokia pat meile priimsiu ir globojama vaika... Kad jie visiskai nesiskirs vienas nuo kito... Globojamam vaikui taip pat ilgai ruosemes, teko iktikinti vyra, kad "ir jis nori to paties"
ir stai, labai ilgos istorijos deka, pries pora menesiu musu seimoje atsirado trecias vaikas - 2 metuku globotine mergyte.
Pradzia buvo sunki. Pirmas menuo - sokas
visiems reikia adaptuotis, ne tik vaikui, bet ir mums, globejams. Antras menuo - islindo visos charakterio grozybes: pykstames, barames, neklausom, burnojames, spjaudomes, rekiam, skriaudziam mazesne sese, lauzom zaislus, viska metom... Zinau zinau, apie viska jau mokino kursuose - tai naturali vaiko reakcija i pasikeitusia aplinka. Juk ji tokia maza, ta mergyte, dar tik 2 metukai, o jau tiek teko patirti, ji pati nesupranta savo emociju, nemoka ju kontroliuoti. Ir ka as galiu pasakyti apie meile? Na, ji ne tokia kaip biologiniam vaikui... Bent jau kolkas. Gal turime ilgiau pabuti visi kartu, priprasti. Gal turime susigyventi, suaugti vienas su kitu. Jauciu, kaip ji pasiema is manes vis daugiau mano sirdies, ir tikiu, kad po kurio laiko neisivaizduosiu, kaip gyvenome be jos, be musu dabartines globotines... Bet siandien, as ja apsikabinu is pareigos, glostau ja galvodama - kad taip reikia, ir visai nenoriu pabaigti jos pusrytines koses ar kad ji miegotu mano lovoje...
Ir vis delto, labai dziaugiuosi savo seima, didziuojuosi savo vyru, kuris nors ir bijodamas, bet prieme si mano ambicinga issuki. Taip, mums tapo sunkiau, bet tik fizine prasme (na, juk 3 vaikai - tai ne juokas
), taciau vidumi mes tapome nepalyginti stipresni. 
QUOTE(radviliux @ 2015 06 05, 19:25)
Sveika Rudde,
Musu seimoje auga 2 biologiniai vaikai - 9 m berniukas, ir 8 menesiu mergyte.
Ivaikinti turejau svajone nuo pat vaikystes, ir kadangi labai myliu vaikus, isivaizdavau, kad ir globojama vaika mylesiu taip kaip savo biologinius. glaudziu prie sirdies savo vos keliu menesiu dukryte, ir galvoju, kad su lygiai tokia pat meile priimsiu ir globojama vaika... Kad jie visiskai nesiskirs vienas nuo kito... Globojamam vaikui taip pat ilgai ruosemes, teko iktikinti vyra, kad "ir jis nori to paties"
ir stai, labai ilgos istorijos deka, pries pora menesiu musu seimoje atsirado trecias vaikas - 2 metuku globotine mergyte.
Pradzia buvo sunki. Pirmas menuo - sokas visiems reikia adaptuotis, ne tik vaikui, bet ir mums, globejams. Antras menuo - islindo visos charakterio grozybes: pykstames, barames, neklausom, burnojames, spjaudomes, rekiam, skriaudziam mazesne sese, lauzom zaislus, viska metom... Zinau zinau, apie viska jau mokino kursuose - tai naturali vaiko reakcija i pasikeitusia aplinka. Juk ji tokia maza, ta mergyte, dar tik 2 metukai, o jau tiek teko patirti, ji pati nesupranta savo emociju, nemoka ju kontroliuoti.
Ir ka as galiu pasakyti apie meile? Na, ji ne tokia kaip biologiniam vaikui... Bent jau kolkas. Gal turime ilgiau pabuti visi kartu, priprasti. Gal turime susigyventi, suaugti vienas su kitu. Jauciu, kaip ji pasiema is manes vis daugiau mano sirdies, ir tikiu, kad po kurio laiko neisivaizduosiu, kaip gyvenome be jos, be musu dabartines globotines... Bet siandien, as ja apsikabinu is pareigos, glostau ja galvodama - kad taip reikia, ir visai nenoriu pabaigti jos pusrytines koses ar kad ji miegotu mano lovoje...
Ir vis delto, labai dziaugiuosi savo seima, didziuojuosi savo vyru, kuris nors ir bijodamas, bet prieme si mano ambicinga issuki. Taip, mums tapo sunkiau, bet tik fizine prasme (na, juk 3 vaikai - tai ne juokas ), taciau vidumi mes tapome nepalyginti stipresni.
Musu seimoje auga 2 biologiniai vaikai - 9 m berniukas, ir 8 menesiu mergyte.
Ivaikinti turejau svajone nuo pat vaikystes, ir kadangi labai myliu vaikus, isivaizdavau, kad ir globojama vaika mylesiu taip kaip savo biologinius. glaudziu prie sirdies savo vos keliu menesiu dukryte, ir galvoju, kad su lygiai tokia pat meile priimsiu ir globojama vaika... Kad jie visiskai nesiskirs vienas nuo kito... Globojamam vaikui taip pat ilgai ruosemes, teko iktikinti vyra, kad "ir jis nori to paties"
ir stai, labai ilgos istorijos deka, pries pora menesiu musu seimoje atsirado trecias vaikas - 2 metuku globotine mergyte.
Pradzia buvo sunki. Pirmas menuo - sokas
visiems reikia adaptuotis, ne tik vaikui, bet ir mums, globejams. Antras menuo - islindo visos charakterio grozybes: pykstames, barames, neklausom, burnojames, spjaudomes, rekiam, skriaudziam mazesne sese, lauzom zaislus, viska metom... Zinau zinau, apie viska jau mokino kursuose - tai naturali vaiko reakcija i pasikeitusia aplinka. Juk ji tokia maza, ta mergyte, dar tik 2 metukai, o jau tiek teko patirti, ji pati nesupranta savo emociju, nemoka ju kontroliuoti. Ir ka as galiu pasakyti apie meile? Na, ji ne tokia kaip biologiniam vaikui... Bent jau kolkas. Gal turime ilgiau pabuti visi kartu, priprasti. Gal turime susigyventi, suaugti vienas su kitu. Jauciu, kaip ji pasiema is manes vis daugiau mano sirdies, ir tikiu, kad po kurio laiko neisivaizduosiu, kaip gyvenome be jos, be musu dabartines globotines... Bet siandien, as ja apsikabinu is pareigos, glostau ja galvodama - kad taip reikia, ir visai nenoriu pabaigti jos pusrytines koses ar kad ji miegotu mano lovoje...
Ir vis delto, labai dziaugiuosi savo seima, didziuojuosi savo vyru, kuris nors ir bijodamas, bet prieme si mano ambicinga issuki. Taip, mums tapo sunkiau, bet tik fizine prasme (na, juk 3 vaikai - tai ne juokas
), taciau vidumi mes tapome nepalyginti stipresni. Laba
žinai,tas patarimas,kad globojamas vaikas neturi but vyresnis uz bio,ne is piršto laužtas.Isitikinau savo kailiu.Pas mane bio sunus( apie bio,kuriam tuoj 18 ir dukra bio 16 metu nebesneku,jie jau suauge)buvo 9 menesiu,kai parsivezem mergaite pusantru metu..Nors ir to labai nenorejau,bet teko pripazinti,kad is vyresneles visada reikalauju daugiau nei is bio....dabar parsivezem mergaites sese..Siai dienai ji jauniausia musu seimoje..Ji pas mus tik pora menesiu,bet net nezinau..nejauciu jokiu adaptaciju..Ji mus dievina,mes ja..Musu lepūnė.Bando ragiukus parodyt,bet ant jos as net pykt nemoku.Ji tokia nereali..As ją apsikabinu,myluoju,buciuoju..Ne iš pareigos..Nemoku aprašyt tu jausmu..Kaip as jai sakau,galečiau tave suvalgyt :)Visus savo vaikus galeciau suest
kokioj norgej as jauciu buciau nenormali motina..Islipus is masinos,atvaziavus i darzeli as juos isbuciuoju po penkis kartus..Visus trys :Dvaizdelis jauciu geras Buvo pries kelias dienas isleistuves Akvilei is darzelio..Aisku pasiemiau ir mazaja..Sedim pirmoj eilej,sale pilna tevu..Vaikai koncertuoja..Mazoji kaip leninas,pasiema mano galva savo mazom rankytem atsisuka i save ir pabuciuoja i kakta..Jauciu,uz nugaros visi tevai nusciuvo
..Uz dvieju minuciu,Akvile atbega,apsiveja man kakla ir buciuoja...Matau,kaip reikalinga as jom esu 
Gera but mama QUOTE(radviliux @ 2015 06 05, 18:25)
visai nenoriu pabaigti jos pusrytines koses ar kad ji miegotu mano lovoje...
Niekada nenorėjau.Nei bio,nei vyro,nei globotinių.Pirmą kartą,kai atsisakiau tai padaryti,puikiai pamenu.Man buvo 4metai,pabėgau iš namų pas senelį.Jo moteris pasiūlė man mažų baronkyčių ir senelio neišgertos kakavos.Atsisakiau,nors labai ją mėgau.Taigi matuoti meilę išėdom iš kito lėkštės...
Mano visi nori su manim miegoti,bet aš irgi ne su visais-abu šlapukai tikrai nepageidaujami
Pirmoji globotinė man atrodė tobula,nors visko buvo.Alpau iš meilės net nežinodama,ką ir kada turėsiu.Per 9m jausmai nepasikeitė.Bet tikrai ne su visais taip buvo-ta besąlygiška meilė.Teko pratintis,jaukintis tą jausmą.Ir,kaip tu rašai-glostyti ir myluoti,nes taip reikia.Viskas bus gerai,po kelių metų juoksiesi ir sunkiai prisiminsi,kad mažiau mylėjai
QUOTE(austulis @ 2015 06 05, 19:18)
Nerealus jausmas Bet nežinau,kaip man sektųsi auginti nemeilų vaiką.O juk ir bio šeimose tokių pažįstu,kur neprisileidžia glostomas ir myluojamas.Man pačiai lietiminis kontaktas labai svarbus,o ką jau kalbėt apie vaikus...Va,parėjau iš kirpyklos,sėdžiu prie kompo,o Žirnelis kraipo galvą:-tai jau pašukuot tavęs turbūt negalima
QUOTE(austulis @ 2015 06 05, 20:18)
žinai,tas patarimas,kad globojamas vaikas neturi but vyresnis uz bio,ne is piršto laužtas
Ir aš tuo įsitikinau. Nemažai konfliktų ir trinties mūsų šeimoje buvo, nes (net nežinau, kaip juos pavadinti, numeriais kiba
) mažiausias bio buvo 4 metais jaunesnis už mažiausia nebio. Iš vyresnio tikrai daugiau tikiesi, bet jų ir raida ir visa kita, pradžioj buvo vieno lygio. Ne biologinis vaikas turi būti jauniausias dar ir todėl, kad jam daugiausia dėmesio reikia, kol atšildai, bet natūraliai jauniausias vaikas (nureng, apreng, pamaitink) jo daugiausiai gauna. Dabar bus geriau, žvejojam merguytę, kuri bus mažiausia šeimoj
QUOTE(radviliux @ 2015 06 05, 18:25)
.. Bet siandien, as ja apsikabinu is pareigos, glostau ja galvodama - kad taip reikia, ir visai nenoriu pabaigti jos pusrytines koses ar kad ji miegotu mano lovoje...
Pabaigti košės ar kad miegotų lovoje aš irgi nenoriu. Labiau pirmo, nei antro.
Aš ne šiukšlių dėžė. Kai parėjo dukrytė, nežinojau kaip jaukintis. Ji norėjo tik būti nešiojama. Penkiametė. Jokių kitų prisilietimų nenorėjo. NOrs kartais toleruodavo. Pvz nugaros masažą. Apkabinimų - nelabai. Didžiausias poreikis - kad pagulėčiau šalia, kol užmigs. Kai vėliau perskaičiau bylą - supratau kodėl - ir kodėl norėjo, ir kodėl visai smigdama stumdavo šalin.
pasku atsirado poreikis apsikabinimams. Tada ką nors iškirsdavo ir eidavo atsiprašyti, kol susitarėm, kad geriau ateitų apsikabinti, kai norės ką nors iškirsti.
o dabar visai jaukus ir šiltas vaikas.
QUOTE(Karusia @ 2015 06 06, 16:56)
Pabaigti košės ar kad miegotų lovoje aš irgi nenoriu. Labiau pirmo, nei antro. Aš ne šiukšlių dėžė.
Aš ne šiukšlių dėžė. As tik norejau pavyzdziais pasakyti, kuo man skiriasi biologinis vaikas nuo globojamo, kadangi pries tai mergina klause apie meiles/nemeiles skirtumus tarp vaiku.
Tiesiog, tarp manes ir globojamo vaiko dar nera to rysio, artumo, koks yra su biologiniu, ir turbut nereiketu ivykiu skubinti, viskas su laikus pasikeis savaime.
Ačiū visoms už mintis
