Globėjai ir įtėviai apie viską 3 :)

#325
QUOTE(Šelma @ 2015 05 29, 10:22)

Brolis porą metų jaunesnis. Sirgo ale epilepsija, būdavo naktim priepuoliai (paauglystėj išaugo), tai visi ant ausų stovėjo - tik nenervinkit berniuko. O jis toks kietas riešutėlis ir pravokatorius buvo - spiria man po stalu, aš iš rankos atgal, arba paskundžiu - niekas nematė gi, kalta aš kad kabinėjuos  biggrin.gif  Baisiai nesutarėm augdami! Dabar tai labai artimi  wub.gif
Tiesiog jis buvo mamos kopija- namisėda, santūrus. O aš labai emocinga ir į pasaulį, pas draugus veržiausi, viską išbandyt man  reikėjo, šokinėjau iš būrelio į būrelį. Manau mama tiesiog manęs nesuprato,  nejautė smile.gif Tokia erzinančiai kitokia, kuri visur lenda, vos palietus žliumbia ir dar iš namų lekia biggrin.gif

Ir aš iš būrelio į būrelį ėjau biggrin.gif ir dar kartais pagalvoju, kad ne visur spėjau, dar trūksta lotuliukas.gif Mano tėvams tai neatrodė labai protinga, bet jie netrukdė.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo arna: 29 gegužės 2015 - 14:40
#326
Sveikos. Kalbate apie vienoda/skirtinga meile. Gal pasisakys tos, kurios auginate ir biologinius, ir įvaikintus vaikus. Kaip tada ta meilė pasiskirsto? Ar tikrai įmanoma tai, kad laikui bėgant tikrai nuoširdžiai galite pasakyti, kad abu vaikai tampa visiškai vienodai jūsų?
Nes šiuo metu šis klausimas labai neramina. Dėl savęs tai dar dar, bet dėl vyro jausmų kyla daug klaustukų. Nekalbu apie atsakomybės prisiemima, apie davimą abiems vaikams vienodai, bet tik apie tą jausmą, kad abu vaikai yra vienodai tavo.
Mūsų atveju turime biologinį vaiką, kuris mums tikras stebuklas ir todėl visas isciuciuotas ir išmyluotas. Galvoju, ar įmanoma taip besąlygiškai mylėti ne biologinį vaiką? Baisu, kad jeigu įvaikinus vaiką tokių jausmų neatsirastų, sutraumuotume visos šeimos gyvenimą... Nors gal ir be reikalo pergyvenu ir atsiradus naujam žmoguciui šeimoje tokios abejonės pasirodytų visai nepagrįstos...
Atsakyti
#327
QUOTE(Rudde @ 2015 06 01, 21:44)
Sveikos. Kalbate apie vienoda/skirtinga meile. Gal pasisakys tos, kurios auginate ir biologinius, ir įvaikintus vaikus. Kaip tada ta meilė pasiskirsto? Ar tikrai įmanoma tai, kad laikui bėgant tikrai nuoširdžiai galite pasakyti, kad abu vaikai tampa visiškai vienodai jūsų?
Nes šiuo metu šis klausimas labai neramina. Dėl savęs tai dar dar, bet dėl vyro jausmų kyla daug klaustukų. Nekalbu apie atsakomybės prisiemima, apie davimą abiems vaikams vienodai, bet tik apie tą jausmą, kad abu vaikai yra vienodai tavo.
Mūsų atveju turime biologinį vaiką, kuris mums tikras stebuklas ir todėl visas isciuciuotas ir išmyluotas. Galvoju, ar įmanoma taip besąlygiškai mylėti ne biologinį vaiką? Baisu, kad jeigu įvaikinus vaiką tokių jausmų neatsirastų, sutraumuotume visos šeimos gyvenimą... Nors gal ir be reikalo pergyvenu ir atsiradus naujam žmoguciui šeimoje tokios abejonės pasirodytų visai nepagrįstos...

Ypač, kai globotinis atlėks ir tiesiogine žodžio prasme norės iškabinti Jūsų iščiūčiuotam , gal skaume nešiotam ir gimdytam angelui akis ir tik Jūsų greitos reakcijos dėka apseisit be pasekmių , arba Jūsų akivaizdoje nei iš šio nei iš to įsikibs Jūsų vaikui į plaukus ir jo rankose liks kuokštas plaukučių. Pamodeliuokit savo vaizduotėje tokias situacijas, lengviau atsakysit sau į klausimus.
Atsakyti
#328
QUOTE(Andro @ 2015 06 01, 22:56)
Ypač, kai  globotinis atlėks  ir tiesiogine žodžio prasme  norės iškabinti Jūsų iščiūčiuotam , gal skaume nešiotam  ir gimdytam angelui akis ir tik Jūsų greitos reakcijos dėka apseisit be pasekmių ,  arba Jūsų akivaizdoje  nei iš šio nei iš to įsikibs  Jūsų vaikui į  plaukus ir jo rankose liks  kuokštas plaukučių. Pamodeliuokit  savo vaizduotėje tokias situacijas, lengviau atsakysit  sau į klausimus.


Kažkaip nebijau aš vaikų pestyniu, pati augau su biologiniu broliu ir vajezau kiek visko buvo ir dar dabar būna. Ir savo bio vaiko nematau prasmės apsaugoti nuo visko - mylim be proto, bet ne auksiniame narvelyje auginam, tai tokios situacijos negąsdina, turėtų biologinį brolį ar sese, juk irgi visokių tokių dalykų neišvengtume ko gero. Va tik įdomi kitų patirtis, ar tikrai turint biologinį vaiką įvaikinta irgi priimi besąlygiškai vienodai.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Rudde: 01 birželio 2015 - 22:12
#329
QUOTE(Rudde @ 2015 06 01, 21:44)
Gal pasisakys tos, kurios auginate ir biologinius, ir įvaikintus vaikus.
tikrai nuoširdžiai galite pasakyti, kad abu vaikai tampa visiškai vienodai jūsų?


kiekveino žmogaus istorija - skirtinga istorija. Kiekveinos šeimos patirtis - jos patirtis.

Pažįstu šeimą, kur vienas iš vaikų - įvaikintas. Tiesą sakant - nežinau kuris. Nepamenu tos istorijos. Logiškai mąstant - vyriausias, bet nežinau, kuris vyriausias iš tų trijų vyresnių ax.gif Bet ir dabar, kai vaikai 30mečiai - visi vienodai - vaikai...
Mano dėdė mano močiutei - posūnis. Jis vienu metu buvo kaip ir nutolęs - po senelio, savo tėvo mirties. Ir močiutė baisiai susirūpino - gal jis serga, o man niekas nepasako.... Bijojo pas jį į namus nuvažiuoti, važiavo pas anūkę, jau dirbančią.. Ir dėdė visada su ašaromis akyse prisimindavo tai...

Ir turiu pažįstamą šeimą, kuri, nors ir deklaravo - vaikai lygūs - tas nelygumas akis draskė. NOrs šiaip - labai geri žmonės.....
Atsakyti
#330
QUOTE(Rudde @ 2015 06 01, 22:44)
Sveikos. Kalbate apie vienoda/skirtinga meile. Gal pasisakys tos, kurios auginate ir biologinius, ir įvaikintus vaikus. Kaip tada ta meilė pasiskirsto? Ar tikrai įmanoma tai, kad laikui bėgant tikrai nuoširdžiai galite pasakyti, kad abu vaikai tampa visiškai vienodai jūsų?
Nes šiuo metu šis klausimas labai neramina. Dėl savęs tai dar dar, bet dėl vyro jausmų kyla daug klaustukų. Nekalbu apie atsakomybės prisiemima, apie davimą abiems vaikams vienodai, bet tik apie tą jausmą, kad abu vaikai yra vienodai tavo.
Mūsų atveju turime biologinį vaiką, kuris mums tikras stebuklas ir todėl visas isciuciuotas ir išmyluotas. Galvoju, ar įmanoma taip besąlygiškai mylėti ne biologinį vaiką? Baisu, kad jeigu įvaikinus vaiką tokių jausmų neatsirastų, sutraumuotume visos šeimos gyvenimą... Nors gal ir be reikalo pergyvenu ir atsiradus naujam žmoguciui šeimoje tokios abejonės pasirodytų visai nepagrįstos...


Prašiau, kad vyras pasakytų, kada išsitrins ta vidinė riba tarp bio ar ne - užtruko gal porą metų, man metus kokius. Dabar nejaučiu visiškai jokio skirtumo, visi 6 labai labai mylimi.
Atsakyti
#331
QUOTE(Rudde @ 2015 06 01, 21:44)
Sveikos. Kalbate apie vienoda/skirtinga meile. Gal pasisakys tos, kurios auginate ir biologinius, ir įvaikintus vaikus. Kaip tada ta meilė pasiskirsto? Ar tikrai įmanoma tai, kad laikui bėgant tikrai nuoširdžiai galite pasakyti, kad abu vaikai tampa visiškai vienodai jūsų?
Nes šiuo metu šis klausimas labai neramina. Dėl savęs tai dar dar, bet dėl vyro jausmų kyla daug klaustukų. Nekalbu apie atsakomybės prisiemima, apie davimą abiems vaikams vienodai, bet tik apie tą jausmą, kad abu vaikai yra vienodai tavo.
Mūsų atveju turime biologinį vaiką, kuris mums tikras stebuklas ir todėl visas isciuciuotas ir išmyluotas. Galvoju, ar įmanoma taip besąlygiškai mylėti ne biologinį vaiką? Baisu, kad jeigu įvaikinus vaiką tokių jausmų neatsirastų, sutraumuotume visos šeimos gyvenimą... Nors gal ir be reikalo pergyvenu ir atsiradus naujam žmoguciui šeimoje tokios abejonės pasirodytų visai nepagrįstos...


Mes turime biologine dukryte ir dabar esam ivaikinimo procese (kursuose), zinau, kad prireiks laiko, kol mylesim abu vienodai, taciau tikrai taip bus. Naivu butu tiketis, kad pirma sekunde pamacius vaika, ji pamilsti taip besalygiskai kaip jau savo nesiota, auginta. Žinau pavyzdziu, kada labai atvirai pasake, po antrojo biologinio vaiko gimimo, kad pirmaji myli labiau, nes ji jau pazista, su juo jau gyvena, o ka tik gimes, yra naujas zmogus ir reikia laiko, kad meile uzaugtu.
Atsakyti
#332
QUOTE(Rudde @ 2015 06 01, 23:44)
Sveikos. Kalbate apie vienoda/skirtinga meile. Gal pasisakys tos, kurios auginate ir biologinius, ir įvaikintus vaikus. Kaip tada ta meilė pasiskirsto? Ar tikrai įmanoma tai, kad laikui bėgant tikrai nuoširdžiai galite pasakyti, kad abu vaikai tampa visiškai vienodai jūsų?
Nes šiuo metu šis klausimas labai neramina. Dėl savęs tai dar dar, bet dėl vyro jausmų kyla daug klaustukų. Nekalbu apie atsakomybės prisiemima, apie davimą abiems vaikams vienodai, bet tik apie tą jausmą, kad abu vaikai yra vienodai tavo.
Mūsų atveju turime biologinį vaiką, kuris mums tikras stebuklas ir todėl visas isciuciuotas ir išmyluotas. Galvoju, ar įmanoma taip besąlygiškai mylėti ne biologinį vaiką? Baisu, kad jeigu įvaikinus vaiką tokių jausmų neatsirastų, sutraumuotume visos šeimos gyvenimą... Nors gal ir be reikalo pergyvenu ir atsiradus naujam žmoguciui šeimoje tokios abejonės pasirodytų visai nepagrįstos...

Pritariu Karusiai, kad kiekvienos šeimos patirtis skirtinga. Gal kad mažą parsivežėm, vos metukų, bet namo jau parsivežėm savo. Kartu su bio dukra konkuravom, ant kurio kelių sėdės, kas pienuką paduos, kas vežimą stumdys. Gal ir vaiko asmeninės savybės tai lėmė. Nežinau. blush2.gif Mums svarbiausia buvo kad pagaliau jis yra šalia, norėjos, kad kuo greičiau apsiprastų ir suprastų turįs namus.
Vis bandau prisimint, bet taip ir nerandu situacijos, kad būtų kilęs koks vidinis mano ar vyro nepasitenkinimas vaiku, koks nors palyginimas dėl to, kad jis ne bio-. Tiesą sakant nuo bio- paaugliško kibirkščiavimo dažniau noris "riaumoti" biggrin.gif
Atsakyti
#333
Arna, ir mano bio paauglystė daaaug aštresnė biggrin.gif
Manau daug ir nuo amžiaus priklauso, leluukas greičiau širdin įkrenta nei 8-15 metų, susiformavęs, aukselis biggrin.gif Svarbu įkrenta irnesakyk.gif wub.gif
Atsakyti
#334
QUOTE(Rudde @ 2015 06 01, 21:44)
Sveikos. Kalbate apie vienoda/skirtinga meile. Gal pasisakys tos, kurios auginate ir biologinius, ir įvaikintus vaikus. Kaip tada ta meilė pasiskirsto? Ar tikrai įmanoma tai, kad laikui bėgant tikrai nuoširdžiai galite pasakyti, kad abu vaikai tampa visiškai vienodai jūsų?
Nes šiuo metu šis klausimas labai neramina. Dėl savęs tai dar dar, bet dėl vyro jausmų kyla daug klaustukų. Nekalbu apie atsakomybės prisiemima, apie davimą abiems vaikams vienodai, bet tik apie tą jausmą, kad abu vaikai yra vienodai tavo.
Mūsų atveju turime biologinį vaiką, kuris mums tikras stebuklas ir todėl visas isciuciuotas ir išmyluotas. Galvoju, ar įmanoma taip besąlygiškai mylėti ne biologinį vaiką? Baisu, kad jeigu įvaikinus vaiką tokių jausmų neatsirastų, sutraumuotume visos šeimos gyvenimą... Nors gal ir be reikalo pergyvenu ir atsiradus naujam žmoguciui šeimoje tokios abejonės pasirodytų visai nepagrįstos...


mes taip pat iš tų, kur turim bio - išlauktą, išsvajotą ir po ilgo skausmingo kelio sulauktą. Atrodo, nieko labiau neįmanoma mylėti.
Ir įvaikinta dukrytė. Mūsų džiaugsmas, princesė. wub.gif
Nelyginu meilės, ji skirtinga, nes abu atsirado skirtingais keliais, bet abu MANO, abu beprotiškai myliu ir neįsivaizduoju, kad galėčiau neturėti kažkurio iš jų. wub.gif
Dėl meilės nabejojau, kad mylėsiu. Ir kad nedėsiu jos ant svarstyklių. 4u.gif

Pagalvok - kaip mylėtum antrą bio vaiką? Juk irgi lygiai taip pat reikia dalinti dėmesį, meilę ir t.t. unsure.gif
Atsakyti
#335
QUOTE(Rudde @ 2015 06 01, 22:44)
Sveikos. Kalbate apie vienoda/skirtinga meile. Gal pasisakys tos, kurios auginate ir biologinius, ir įvaikintus vaikus. Kaip tada ta meilė pasiskirsto? Ar tikrai įmanoma tai, kad laikui bėgant tikrai nuoširdžiai galite pasakyti, kad abu vaikai tampa visiškai vienodai jūsų?
Nes šiuo metu šis klausimas labai neramina. Dėl savęs tai dar dar, bet dėl vyro jausmų kyla daug klaustukų. Nekalbu apie atsakomybės prisiemima, apie davimą abiems vaikams vienodai, bet tik apie tą jausmą, kad abu vaikai yra vienodai tavo.
Mūsų atveju turime biologinį vaiką, kuris mums tikras stebuklas ir todėl visas isciuciuotas ir išmyluotas. Galvoju, ar įmanoma taip besąlygiškai mylėti ne biologinį vaiką? Baisu, kad jeigu įvaikinus vaiką tokių jausmų neatsirastų, sutraumuotume visos šeimos gyvenimą... Nors gal ir be reikalo pergyvenu ir atsiradus naujam žmoguciui šeimoje tokios abejonės pasirodytų visai nepagrįstos...


as turiu bio- ir ivaikinta. abi mergaites ir metu skirtumas didelis. pergyvenu del abieju vienodai, nesekmes pergyvenu vienodai. nes tai mano vaikai, labai ilgai laukti. 4u.gif net minties neturejau kol ruosiausi ivaikinimui kad ar mylesiu ne bio-.

QUOTE(arna @ 2015 06 02, 14:47)
Pritariu Karusiai, kad kiekvienos šeimos patirtis skirtinga. Gal kad mažą parsivežėm, vos metukų, bet namo jau parsivežėm savo. Kartu su bio dukra konkuravom, ant kurio kelių sėdės, kas pienuką paduos, kas vežimą stumdys. Gal ir vaiko asmeninės savybės tai lėmė. Nežinau.  blush2.gif Mums svarbiausia buvo kad pagaliau jis yra šalia, norėjos, kad kuo greičiau apsiprastų ir suprastų turįs namus.
Vis bandau prisimint, bet taip ir nerandu situacijos, kad būtų kilęs koks vidinis mano ar vyro nepasitenkinimas vaiku, koks nors palyginimas dėl to, kad jis ne bio-. Tiesą sakant nuo bio- paaugliško kibirkščiavimo dažniau noris "riaumoti"  biggrin.gif


sutinku skirtinga. nesmerkiu zmoniu kurie sako kad savo bio ar ivaikintus myli skirtingai. nenoreciau kad mane smerktu kai sakau myliu vienodai. abi be galo skirtingos, bet myliu vienodai.

QUOTE(Amade @ 2015 06 02, 22:56)
mes taip pat iš tų, kur turim bio - išlauktą, išsvajotą ir po ilgo skausmingo kelio sulauktą. Atrodo, nieko labiau neįmanoma mylėti.
Ir įvaikinta dukrytė. Mūsų džiaugsmas, princesė.  wub.gif
Nelyginu meilės, ji skirtinga, nes abu atsirado skirtingais keliais, bet abu MANO, abu beprotiškai myliu ir neįsivaizduoju, kad galėčiau neturėti kažkurio iš jų.  wub.gif
Dėl meilės nabejojau, kad mylėsiu. Ir kad nedėsiu jos ant svarstyklių.  4u.gif

Pagalvok - kaip mylėtum antrą bio vaiką? Juk irgi lygiai taip pat reikia dalinti dėmesį, meilę ir t.t. unsure.gif


kaip galima galvoti apie tai ko siuo metu nera. kartais kai buna/atsiranda lukesciu nepateisina. 4u.gif
Atsakyti
#336
QUOTE(laureta @ 2015 06 03, 01:50)

kaip galima galvoti apie tai ko siuo metu nera. kartais kai buna/atsiranda lukesciu nepateisina.  4u.gif

g.gif o kaip tuomet galvoti apie būsimą įvaikintą vaiką, kurio nėra? unsure.gif

Aš turiu omenyje tą pirminį jausmą, kai pagalvoji apie DAR vieną vaiką namuose. Nes visi panašiai bijo ar iš šalies "pataria",kad jau esančiam vyresnėliui teks mažiau dėmesio. Tad aš tiesiog iškeliu klausimą - juk atsirandant antram (ar kažkelintam) bio vaikui,vyresnėlis taip pat netenka to absoliutaus dėmesio. g.gif Čia nebuvo nieko giliau. Tiesiog arba vyresnėlis turi paaugti, arba suvokti, kad tai bus tiesiog antro vaiko atsiradimas, kaip daugelyje šeimų.
Atsakyti