QUOTE(Kristute97 @ 2015 05 27, 15:28)
Vyro brolis dažnai užsimena, kad vaikystėje ir vėliau jausdavo, jog mama jaunėlį myli labiau. Mano vyriausia sesuo lygiai taip pat. Tiesiog mama kitiems vaikams daugiau švelnumo rodydavo, o sesuo visada buvo bloga, ta, kuri viską gadina ir panašiai. Ji iki šiol jaučia nuoskaidą mamai dėl to.
Vyresnėliams, manau daugumai, atsiranda tas jausmas, kad mažąjį myli labiau, jam juk dėmesio skiria daugiau: naktį šokinėja, dieną tupinėja
ir dar patylėti liepia, kai mažius miega. Žiauru. Būdama trijų metų tokią krizę išgyvenau, kai teko mokintis pasidalint tėvų dėmesiu su broliu. Kai dar po kelių metų gimė antras brolis, jis jau buvo gyva lėlė, absoliučiai nebeskaudinanti dėl konkurencijos.
Savo vaikams visada sakau, kad jie man mylimiausi ir brangiausi. Dažnai tai kartoju, kad niekada nepamirštų. Ypač kai būna pikti. Bet ta meilė, dėmesys ir reikalavimai "dozuojami" skirtingai, pagal amžių, pagal charakterį, pagal kiekvieno jų poreikius. Galų gale pagal situaciją.
Man gal šioj situacijoj paprasčiau. Abiems galiu sakyti, kad jis mylimiausias, o ji mylimiausia
Šelma, man pasidarė smalsu, kuris vyresnis: tu ar brolis?