QUOTE(šeimos kaklas @ 2015 05 04, 03:52)
Mano vaikinui 5,4 metai. Jam vis dar užeina pykčio-isterijos priepuoliai. Realiai aš visada suprantu priežastį, po to kalbam su juo kai apsiramina, tai sako, kad nežino kodėl čia jam taip gaunasi. Sutarėm, kad kai jaus, kad ateina 'dėdulė Pyktis', tai ateis apsikabinti su manimi ar tėčiu. Vakar vėl situacija, kai atėjo į svečius draugas jo iš darželio, o kadangi tas draugas buvęs mūsų Jonės draugu, kai ji dar darželyje buvo, tai susilipdė jie ir Mažius antrame plane liko. Tas, aišku, jį pradėjo erzinti. Pradžioj prasidėjo nuo žaislų mėtymo, o po to jau normaliai įsigazavo su riksmais, norais užgauti (neužgavo, tik iš pykčio nežinojo ko griebtis), mūsų mėginimai jį priglausti tik dar labiau jį įsiutindavo. Finale rėkė, kad nedraugaus nei su tuo berniuku nei su sese. Kai išlydėjom svečius, grįžom ir jau buvo su tėčiu apsiraminęs, tai viską apkalbėjom, jis dar buvo nenusprendęs ar draugaus toliau su tuo draugu. Bet aiškinomės, kad draugas tai ne sportbatis ar lova, kurie priklauso tik tau. Aiškinom, kad jis irgi juk nedraugauja tik su vienu vaiku, ar kiti vaikai taip pat pyksta, kai Mažius nusprendžia padraugauti su kitais. Žodžiu, smagiausia dalis jam buvo, kad darugas ne sportbatis ir šįryt jau pailsėjęs nusprendė, kad draugaus su tuo berniuku Man kaip ir suprantama viskas, bet kai vyras šalia burba, kad ta nenormalu, tai kažkas viduj ima kirbėti. Ką jūs manote?
Nenormalius išgyvenimus patyrusiems vaikams kartais elgtis nenormaliai yra visiškai normalu. Bet jūsų situacija manau pakankamai telpa į normalumo ribas, 5 metai yra dar tikrai nedaug ir brandžiai reguot žmogui į tokią situaciją ankstoka . O jūs puikiai susitvarkėt, jis iš situacijos išėjo pozityviai ir daug išmokęs.