Dar norėčiau pridėt; skirčiau užduotis berniukams, kurias reikia atlikt kartu, rasti sprendimą, pasidalinti pareigas, darbus patiems. Kiek galima daugiau progų bendradarbiauti, būti dėkingiems vienas kitam, jausti paramą...
QUOTE(Sunute @ 2015 02 12, 16:55)
Dar norėčiau pridėt; skirčiau užduotis berniukams, kurias reikia atlikt kartu, rasti sprendimą, pasidalinti pareigas, darbus patiems. Kiek galima daugiau progų bendradarbiauti, būti dėkingiems vienas kitam, jausti paramą...
tai kad jie ir taip daro viska kartu - indus plauna, salotas ruosia, lovas kloja...bet kartu beveik nezaidzia, tarp kitko
sutinku, negalima myleti vienodai, myliu viena stipriai ir kita stipriai, vienodai stipriai
QUOTE(MamaMia @ 2015 02 12, 14:43)
Šnd mokykloje vaikai rase apie savo seima (ivaikintas ir bio vienoj klasej)
tai ivaikintas surase - as gyvenu su mama, teciu, sese ir broliu, o bio parase - as gyvenu su mama, teciu, sese ir XXX(vardas). Mociute klausia - kodel tu taip parasei - juk gyveni su mama, teciu, sese ir broliu. O tas - ne, ne su broliu, o su XXX.
Ir atrodo sutaria tarpusavy, ir kartu jau daugiau nei 5 met, o va kas islenda.Skauduuuuu....
tai ivaikintas surase - as gyvenu su mama, teciu, sese ir broliu, o bio parase - as gyvenu su mama, teciu, sese ir XXX(vardas). Mociute klausia - kodel tu taip parasei - juk gyveni su mama, teciu, sese ir broliu. O tas - ne, ne su broliu, o su XXX.
Ir atrodo sutaria tarpusavy, ir kartu jau daugiau nei 5 met, o va kas islenda.Skauduuuuu....
O kaip jie jaučiasi namie? Kaip broliai?
Ta prasme, ar kalbat namie - brolis tą, brolis aną? Dar gal amžius jų koks paaugliškas jau, o gal tiesiog bio suvokimas (gal perskaityta, išgirsta), kad broliai-sesės yra tik tų pačių gimdytojų? 
Tikriausiai kelios priežastys, susidedančios į krūvą. 
Pas mus dar abu maži (bio 3 m, 5vaikintai dukrytei 9 mėn), bet mes dažniausiai kalbam vartodami - sesė, brolis.
QUOTE(spinduliukėa @ 2015 02 12, 08:55)
kekviena syki nuejus pas koki specelista bijau,kad nekyltu problemu. Beja tuoj mokykla,paruosiama klase visi tvarkymai tokie tenka man,draugui nelabai laiko lieka. Ar galiu tapt globeja tu vaiku? Ar dar kazkaip? Nes tokios smulkmenos man psichologiskai viska palengvintu..
Eiti pas notarą įgaliojimo tvarkyti vaikų reikalus. Kitaip ko gero greitai neprasisuksite..
QUOTE(deola @ 2015 02 12, 14:45)
na ,tai eikit teisiniu keliu,susituokite,irodikit teisme ,kad mama biologine nesirupina vaikais,jai bus atimtos teises,jus ,budama jau to vyro zmona galesit isivaikinti tas mergaites,ir busit jiems mama/
Kolkas reik bandyt su igaliojimu
o isivaikinimui turbut ilgas keles 
Gal kiek per anksti prasidėjo Užgavėnės, bet mažius, man kepant šiandien blynus, pareiškė: "išnešiu į terasą ir mesiu į viršų, į tamsą..." - "kas gi čia dabar per idėja?" - klausiu. "skris šianakt alkanos raganos pro žvaigždes, aš jas pavaišinsiu..." - atsakymas...
QUOTE(Sunute @ 2015 02 14, 22:22)
Gal kiek per anksti prasidėjo Užgavėnės, bet mažius, man kepant šiandien blynus, pareiškė: "išnešiu į terasą ir mesiu į viršų, į tamsą..." - "kas gi čia dabar per idėja?" - klausiu. "skris šianakt alkanos raganos pro žvaigždes, aš jas pavaišinsiu..." - atsakymas...
Įdomiai čia pas jus
, poetiškai...
Seniai norėjau pasidalinti su jumis keletu minčių. Mano galva šiandieninė psichologija ir pedagogika gal kiek perdėtai "giliai" kapsto vaiko vidų. Daugiau kartais padarydama žalos nei naudos. "Kodėl taip padarei?", "Ką galvojai, kai taip darei?", "Kaip manai, ką mama galvoja, kai tu taip elgies?", "Ką tu jautei, kai darei tą/aną?". Dažnai... keturmetis/pemkiametis (o jei raida vėluoja ir pradinukas)vaikas tiesiog nežino, ką atsakyt ir pasako tai, kas iš jo tikimasi arba tyli ir šypsos. (Kas jam belieka) Mes pamirštam, kad vaikas - tai vaikas, jis negali panešti pilno kibiro vandens, persunku. Kodėl tad taip tikimės, kad jis įgalus savianalizei ir savikorekcijai (iškart iš klaidų pasimokyti)? Tikimės ir nusiviliam.
Aš turiu daug labai ankstyvos vaikystės prisiminimų, pamenu, kai mane veža vežimėlyje ir migdo jame, pamenu,kaip stojuosi grotuotoje lovytėje, pameu kaip stoviu virtuvėje po stalu (ir telpu stačiom). Aprašysiu vieną savo zbitką .
Turiu dvi seses ir brolį, jie vyresni 13, 10 ir 8 metais. Labai mane myli ir aš juos labai myliu, baisiai laukiu kol grįš iš mokyklos, panešios mane ir pažais su manim. O kol kas mes namie su močiute. Taigi, močiutė verda pietus o aš tyliai žaidžiu, na bent močiutė tiap galvoja
. Atsidarau sesių ir brolio rašomojo stalo stalčių ir pasiimu sasiuvinius, visus kiek buvo. Vartau ir randu sugertuką, oho įdomus daiktelis, gelsvas, ant jo kelios dėmės rašalo, išimu jį. Tada išimu sugertuką ir iš kito sąsiuvinio - visas prirašytas (manau tai buvo špargalkė ...). Žinau, kad darau tai, kas NEGALIMA, labai labai negalima. Turiu juk savo popieriaus, kur galiu betkada piešti. Širdis plaka labai dažnai, rodos iššoks iš krūtinės, girdžiu močiutę virtuvėje, ji tuoj gali ateiti. Bet man būtinai reikia išimti visus sugertukus iš visų sasiuvinių. Skubu, jau verčiu sąsiuvinius taip, kad net lapai plyšta. Nesvarbu, man reikia kuo greičiau išimti visus sugertukus iš visų sąsiuvinių. Randu ir tuščių, neprirašytų sąsiuvinių, ir iš jų išimu sugertukus. Ant kilimo guli krūva ivairių spalvų sąsiuvinių, kai kurie guli šonu kai kurie pusiau atversti, suglamžyti. Krūvelė geroka, man gal iki kelių. O mano rankoje lobis - sugertukai. Visa esu net suprakaitavus iš įtampos, tik ką daryt dabar su tuo lobiu? Staiga suprantu, jog visai nenoriu aš tų sugertukų, tai ką su jais man dabar daryti? Užlendu už stalo ir suplėšau į smulkius skutelius.
Nepamenu, kaip baigėsi ta istorija, esmė ta, jog vaikas nebūtinai turi priežastį už savo veiksmo. Ir tai yra visiškai normalu, jis juk vaikas.
Aš turiu daug labai ankstyvos vaikystės prisiminimų, pamenu, kai mane veža vežimėlyje ir migdo jame, pamenu,kaip stojuosi grotuotoje lovytėje, pameu kaip stoviu virtuvėje po stalu (ir telpu
stačiom). Aprašysiu vieną savo zbitką .Turiu dvi seses ir brolį, jie vyresni 13, 10 ir 8 metais. Labai mane myli ir aš juos labai myliu, baisiai laukiu kol grįš iš mokyklos, panešios mane ir pažais su manim. O kol kas mes namie su močiute. Taigi, močiutė verda pietus o aš tyliai žaidžiu, na bent močiutė tiap galvoja
. Atsidarau sesių ir brolio rašomojo stalo stalčių ir pasiimu sasiuvinius, visus kiek buvo. Vartau ir randu sugertuką, oho įdomus daiktelis, gelsvas, ant jo kelios dėmės rašalo, išimu jį. Tada išimu sugertuką ir iš kito sąsiuvinio - visas prirašytas (manau tai buvo špargalkė ...). Žinau, kad darau tai, kas NEGALIMA, labai labai negalima. Turiu juk savo popieriaus, kur galiu betkada piešti. Širdis plaka labai dažnai, rodos iššoks iš krūtinės, girdžiu močiutę virtuvėje, ji tuoj gali ateiti. Bet man būtinai reikia išimti visus sugertukus iš visų sasiuvinių. Skubu, jau verčiu sąsiuvinius taip, kad net lapai plyšta. Nesvarbu, man reikia kuo greičiau išimti visus sugertukus iš visų sąsiuvinių. Randu ir tuščių, neprirašytų sąsiuvinių, ir iš jų išimu sugertukus. Ant kilimo guli krūva ivairių spalvų sąsiuvinių, kai kurie guli šonu kai kurie pusiau atversti, suglamžyti. Krūvelė geroka, man gal iki kelių. O mano rankoje lobis - sugertukai. Visa esu net suprakaitavus iš įtampos, tik ką daryt dabar su tuo lobiu? Staiga suprantu, jog visai nenoriu aš tų sugertukų, tai ką su jais man dabar daryti? Užlendu už stalo ir suplėšau į smulkius skutelius. Nepamenu, kaip baigėsi ta istorija, esmė ta, jog vaikas nebūtinai turi priežastį už savo veiksmo. Ir tai yra visiškai normalu, jis juk vaikas.
QUOTE(liute @ 2015 03 06, 16:05)
Seniai norėjau pasidalinti su jumis keletu minčių. Mano galva šiandieninė psichologija ir pedagogika gal kiek perdėtai "giliai" kapsto vaiko vidų. Daugiau kartais padarydama žalos nei naudos. "Kodėl taip padarei?", "Ką galvojai, kai taip darei?", "Kaip manai, ką mama galvoja, kai tu taip elgies?", "Ką tu jautei, kai darei tą/aną?". Dažnai... keturmetis/pemkiametis (o jei raida vėluoja ir pradinukas)vaikas tiesiog nežino, ką atsakyt ir pasako tai, kas iš jo tikimasi arba tyli ir šypsos. (Kas jam belieka) Mes pamirštam, kad vaikas - tai vaikas, jis negali panešti pilno kibiro vandens, persunku. Kodėl tad taip tikimės, kad jis įgalus savianalizei ir savikorekcijai (iškart iš klaidų pasimokyti)? Tikimės ir nusiviliam.
100%QUOTE(liute @ 2015 03 06, 16:05)
Seniai norėjau pasidalinti su jumis keletu minčių. Mano galva šiandieninė psichologija ir pedagogika gal kiek perdėtai "giliai" kapsto vaiko vidų. Daugiau kartais padarydama žalos nei naudos. "Kodėl taip padarei?", "Ką galvojai, kai taip darei?", "Kaip manai, ką mama galvoja, kai tu taip elgies?", "Ką tu jautei, kai darei tą/aną?". Dažnai... keturmetis/pemkiametis (o jei raida vėluoja ir pradinukas)vaikas tiesiog nežino, ką atsakyt ir pasako tai, kas iš jo tikimasi arba tyli ir šypsos. (Kas jam belieka) Mes pamirštam, kad vaikas - tai vaikas, jis negali panešti pilno kibiro vandens, persunku. Kodėl tad taip tikimės, kad jis įgalus savianalizei ir savikorekcijai (iškart iš klaidų pasimokyti)? Tikimės ir nusiviliam.
Aš turiu daug labai ankstyvos vaikystės prisiminimų, pamenu, kai mane veža vežimėlyje ir migdo jame, pamenu,kaip stojuosi grotuotoje lovytėje, pameu kaip stoviu virtuvėje po stalu (ir telpu stačiom). Aprašysiu vieną savo zbitką .
Turiu dvi seses ir brolį, jie vyresni 13, 10 ir 8 metais. Labai mane myli ir aš juos labai myliu, baisiai laukiu kol grįš iš mokyklos, panešios mane ir pažais su manim. O kol kas mes namie su močiute. Taigi, močiutė verda pietus o aš tyliai žaidžiu, na bent močiutė tiap galvoja. Atsidarau sesių ir brolio rašomojo stalo stalčių ir pasiimu sasiuvinius, visus kiek buvo. Vartau ir randu sugertuką, oho įdomus daiktelis, gelsvas, ant jo kelios dėmės rašalo, išimu jį. Tada išimu sugertuką ir iš kito sąsiuvinio - visas prirašytas (manau tai buvo špargalkė ...). Žinau, kad darau tai, kas NEGALIMA, labai labai negalima. Turiu juk savo popieriaus, kur galiu betkada piešti. Širdis plaka labai dažnai, rodos iššoks iš krūtinės, girdžiu močiutę virtuvėje, ji tuoj gali ateiti. Bet man būtinai reikia išimti visus sugertukus iš visų sasiuvinių. Skubu, jau verčiu sąsiuvinius taip, kad net lapai plyšta. Nesvarbu, man reikia kuo greičiau išimti visus sugertukus iš visų sąsiuvinių. Randu ir tuščių, neprirašytų sąsiuvinių, ir iš jų išimu sugertukus. Ant kilimo guli krūva ivairių spalvų sąsiuvinių, kai kurie guli šonu kai kurie pusiau atversti, suglamžyti. Krūvelė geroka, man gal iki kelių. O mano rankoje lobis - sugertukai. Visa esu net suprakaitavus iš įtampos, tik ką daryt dabar su tuo lobiu? Staiga suprantu, jog visai nenoriu aš tų sugertukų, tai ką su jais man dabar daryti? Užlendu už stalo ir suplėšau į smulkius skutelius.
Nepamenu, kaip baigėsi ta istorija, esmė ta, jog vaikas nebūtinai turi priežastį už savo veiksmo. Ir tai yra visiškai normalu, jis juk vaikas.
Aš turiu daug labai ankstyvos vaikystės prisiminimų, pamenu, kai mane veža vežimėlyje ir migdo jame, pamenu,kaip stojuosi grotuotoje lovytėje, pameu kaip stoviu virtuvėje po stalu (ir telpu
stačiom). Aprašysiu vieną savo zbitką .Turiu dvi seses ir brolį, jie vyresni 13, 10 ir 8 metais. Labai mane myli ir aš juos labai myliu, baisiai laukiu kol grįš iš mokyklos, panešios mane ir pažais su manim. O kol kas mes namie su močiute. Taigi, močiutė verda pietus o aš tyliai žaidžiu, na bent močiutė tiap galvoja
. Atsidarau sesių ir brolio rašomojo stalo stalčių ir pasiimu sasiuvinius, visus kiek buvo. Vartau ir randu sugertuką, oho įdomus daiktelis, gelsvas, ant jo kelios dėmės rašalo, išimu jį. Tada išimu sugertuką ir iš kito sąsiuvinio - visas prirašytas (manau tai buvo špargalkė ...). Žinau, kad darau tai, kas NEGALIMA, labai labai negalima. Turiu juk savo popieriaus, kur galiu betkada piešti. Širdis plaka labai dažnai, rodos iššoks iš krūtinės, girdžiu močiutę virtuvėje, ji tuoj gali ateiti. Bet man būtinai reikia išimti visus sugertukus iš visų sasiuvinių. Skubu, jau verčiu sąsiuvinius taip, kad net lapai plyšta. Nesvarbu, man reikia kuo greičiau išimti visus sugertukus iš visų sąsiuvinių. Randu ir tuščių, neprirašytų sąsiuvinių, ir iš jų išimu sugertukus. Ant kilimo guli krūva ivairių spalvų sąsiuvinių, kai kurie guli šonu kai kurie pusiau atversti, suglamžyti. Krūvelė geroka, man gal iki kelių. O mano rankoje lobis - sugertukai. Visa esu net suprakaitavus iš įtampos, tik ką daryt dabar su tuo lobiu? Staiga suprantu, jog visai nenoriu aš tų sugertukų, tai ką su jais man dabar daryti? Užlendu už stalo ir suplėšau į smulkius skutelius. Nepamenu, kaip baigėsi ta istorija, esmė ta, jog vaikas nebūtinai turi priežastį už savo veiksmo. Ir tai yra visiškai normalu, jis juk vaikas.
Nugi pati parašiai: smalsu-įdomu-baisu. Vat tuos jausmus ir reik mokint įvardint. Tik taip vaikas ims suprastiir vertinti smalsavimo riziką. Įvardindami savo jausmus vaikui, mokome jį įvardinti. Tai pirmas žingsnis į savitvardą. Kuo mažiau įvardinta, arba - dar blogiau - painiai įvardinta (apie tai, manyčiau, ir liūtė susimąstė...ar klystu?) vaikui kuria nesuvoktą jausmų masę, kuri nustumiama į pasąmonę, o vėliau išlenda keistais ir, dažniausiai, nepageidautinais pavidalais. Kalbėti apie jausmus būtina. Suprantama vaikui kalba, kaip ir apie visa kita...
Aš irgi manau, kad klaidinga tikėtis, kad mažų vaikų visi poelgiai būtinai turi susijusius jausmais ir vaikas būtinai kažką galvojo kai darė.
Galima susitarti ir "šovė į galvą ir nežinau kodėl padariau" pavadinti smalsumu. Tada vaikas ir sakys, kad jam buvo smalsu kai pats nežinos kodėl tai darė. Nes taip bus išmokytas.
Manau, kad liutė kalbėjo apie perdėtą kapstymą ir sutinku su ja.
Tuo tarpu kasdieniniuose dalykuose sutinku, kad yra gerai išmokyti vaiką įvardinti savo būseną, jausmus, o ne tenkintis abstrakčiu neaaa.
Jeigu mano mažoji sako, kad nenori eiti į kambarį, o aš matau, kad priežastis ten tupinti po žiemos apsimiegojusi musikė, tai pasikalbu su ja, kad ji turbūt ne nenori, o prisibijo tos musikės.
Galima susitarti ir "šovė į galvą ir nežinau kodėl padariau" pavadinti smalsumu. Tada vaikas ir sakys, kad jam buvo smalsu kai pats nežinos kodėl tai darė. Nes taip bus išmokytas.
Manau, kad liutė kalbėjo apie perdėtą kapstymą ir sutinku su ja.
Tuo tarpu kasdieniniuose dalykuose sutinku, kad yra gerai išmokyti vaiką įvardinti savo būseną, jausmus, o ne tenkintis abstrakčiu neaaa.
Jeigu mano mažoji sako, kad nenori eiti į kambarį, o aš matau, kad priežastis ten tupinti po žiemos apsimiegojusi musikė, tai pasikalbu su ja, kad ji turbūt ne nenori, o prisibijo tos musikės.
Vieną vakarą apsalau. Aš kybau vakare prie lovos(pas mus tokia paukštinta, su kopetėlėm), o sūnus sako: "mama, man patinka į tave žiūrėti, man patinka tave mylėti". Taip saldu paliko...taip gera, net graudu. Tokia neaprėpiama dovana tai girdėti.
Beje, jei turit sūnelius, labai rekomenduoju paskaityti A. Lindgren "Mijo, mano Mijo". Apturėjom didžiulį malonumą ją skaitydami, sūnus prašo pakartoti
Aš už tai, kad vaikus mokinti įvardinti, ką jie jaučia, mokinti suprasti, kas paskatino taip jaustis.
Beje, jei turit sūnelius, labai rekomenduoju paskaityti A. Lindgren "Mijo, mano Mijo". Apturėjom didžiulį malonumą ją skaitydami, sūnus prašo pakartoti
Aš už tai, kad vaikus mokinti įvardinti, ką jie jaučia, mokinti suprasti, kas paskatino taip jaustis.
