Pastaruoju metu mano sapnai baisoki. Vis visokias audras sapnuoju... Kelis kartus pas tėvus, dar ir a.a. senelių sodyboje. O vienas itin baisus sapnas prieš naujuosius buvo.
Sapnavau, kad Vilniaus senamiestyje daug tankų sustatyta. Net megzti kažkokie. Kaip ant žaidimų lentos sustatyti ir lyg kokį filma sapnavau. Aš su kažkokiomis draugėmis lyg ir į mergvakarį išdūmėme. Ir pradėjau gailėtis, kam ėjau, nors nenorėjau. Tada atsidūriau lyg kariniame name su savo 10 mėn. kūdikiu. Ir pradėjo masiškai žmonės bėgti lauk. Vokiečiai tipo užėjo. Ir aš atsilikau, kol ruošiau savo vaiką, kol gaudžiau reikalingiausius daiktus.
Tada pradėjau pergyventi, kaip dabar tą vaikelį man saugiai ir slapčia išnešti. Atėjo mano tėtis (atrodė visiškai kitaip. Gal ten kaip filmas buvo ir aš atlikau kažkieno vaidmenį). Apkabino, atsisveikino. Sakė, kad jam teks eiti ir bus sušaudytas. O mes turime saugiai pasišalinti. Iš jo jutau tokią ramybę. Ir nuteikė taip, kad mums su mažiumi viskas bus gerai.
Pro langą matau, aptvertas kiemas ir masė žmonių bando išeiti pro vartus. Tada jau aš su MB buvau ir skubėjome krautis daiktus.
Ir tada lyg ir iš naujo juostelė su pakoreguotu scenarijumi sukosi. Kažkas pranešė, kad ateina vokiečiai, reikia bėgti. Aš vėl su tais daiktų rinkimaisi. Bet susirinkome ir bėgame į kiemą. MB iš kažkur turi motorolerį. Kažkoks kariškis prašo dokumentų. Aš turiu savo ir vaiko, o MB paliko pastate. Man vėl neramu. MB bėga dokumentų. Aš matau autobusus, su uždengtais langais. Ant jų - lyg laidotuvių didelės lininės juostos su juodais raštais. Klausiu karininko, ar tuos žmones veš šaudyti. Jis nusišypso.
Vėliau matau, kaip pro vartus bėga žmonės ir kažkas iš kariškių šiaip sau paleidžia šūvius. Kažkam koją peršauna. Bet visi gyvi. Bijau. Ne dėl savęs, o dėl vaikučio.
Galiausiai atsiduriu gimtajame mieste parke. Tamsus, žalias parkas. Matau būrelį išsipuošusių ir šokančių čigonių. Užklausiu, ar čia yra kariškių. Sakė, kad ir parke būna. O man taip norisi per tą parką slapčia už miesto ribų bėgti ir slėptis, kad būtumėme saugūs.
Gal kas turite kokių minčių? Pastaruoju metu visokių baisybių prisisapnuoju. Pati viduje sumišusi jaučiuosi ir neišeina visko susidėlioti į vietas.
O dar šiandien paryčiais nežinau ar sapnavau, ar iš tikrųjų girdėjau durų skambutį. Pašokau iš lovos, nubėgau atidaryt ir nieko už jų nebuvo. Tada griaužiausi, kam taip padariau.
Dar prieš šventes koridoriuje nuo sienos nukrito veidrodis. Bet nesudužo.
Taip visko įsibaiminau dabar, kad greit pradėsiu bet ko bijoti...
Dar su MB turime minčių išvis keltis iš Vilniaus į taip vadinamą provinciją. Tik darbų susirasti reikia. Tai vakar net sakiau, kad Vilnius pats prašo mus lauk: vakar laidai skydinėje kibirkščiavo, Vilniuje tai beprotiškai karšta vasarą ir neturime, kur pasislėpti, tai smogas. Ar gali taip būti, kad mus kažkas gina lauk? O gal po tokių sapnų reikia kažko bijoti ir nuolat būti pasiruošusiems greitai išvykti/begti?
Būtų smagu, jei pasidalintumėte kokiomis mintimis. Gal tos mintys užvestų ant kelio ar tiesiog padėtų kiek apsiraminti.