Depresija

Nepažįstant žmogaus sunku pasakyti, kodėl tie įžeidinėjimai buvo tokie svarbūs ir tąsūs (ta prasme, ilgi), bet jei jie buvo - vadinasi, jie jai svarbūs. Man tai net ne įžeidinėjimai pasirodė, o labiau pasišaipymas toks, paerzinimas vardan paerzinimo arba gal grupė draugių pažvengė skaipe apie apsimestinę ligą ir tada viena nusprendė eiti pamokyti tų nevykėlių gyvenimo. Pradžioj man net nelabai matėsi tie postai, labiau kitos dvi merginos kliuvo - dėl tam tikrų man vienai žinomų priežasčių Galbūt jos praeitis jai tokia skausminga, kad norisi nuo jos atsiriboti, pasidžiaugti savo išgijimu, o vienas to atsiribojimo būdų - pasijuokti iš tų, kurioms to padaryti nepasiseka. Juk klasika - sumenkindamas kitą žmogų, jo pastangas ar pasiekimus žmogus, kuris jaučiasi kokioje nors srityje nekaip, kartais pasijunta geriau. Maždaug, man pavyko, tai aš vykėlė, o kam nepavyko - tas nevykėlė. Palyginimas yra puiki terapija. Gaila tik, kad momentinė ir nekonstruktyvi. Gaila, kad kitus užgaunanti. Kita vertus, gali būti, kad ji jaučiasi vis dar netvirtai, todėl norisi visiškai atsiriboti nuo tos ligos, kurią sakosi įveikusi. Juk jeigu ją neigi, jos nėra. Jeigu jos nėra - ji neatkris. Juk jeigu mes visos čia apsimetėlės tinginės, tai ir jos liga buvo apsimetinėjimas ir spyrio šiknon reikalavimas, ir jai pavyko iš to išsikapstyti, vadinasi, ji teisi sakydama, kad mes apsimetėlės. Nes ji buvo tokia pati, o štai kur ji dabar, o kur mes. Grynas apsileidimas. Mūsų.

Jau nuskambėjo šioje temoje - kokia bebūtų tiesa, kokios bebūtų išsigalvotos ar ne tos mūsų depresijos, bet laimingas ir tuo besidžiaugiantis žmogus tikrai neitų kirsti skaudžion vieton kitam, kuriam nepavyksta būti laimingam, tegul ir dėl savo paties neveiklumo ar charakterio. Jau vien empatijos vedinas to nedarys, mintyse gal paburbės, kad vietoj zyzimo eik langus išsivalyk, o ne eis ir eis ir erzins ir erzins. Vadinasi, greičiausiai ji tebeturi neišspręstų konfliktų, galbūt empatijos reikaliukų, kuriuos spręsti bandė mūsų sąskaita. Arba bandė mums (sau?) įrodyti, kad jokių bėdų nebeturi.

Na, galų gale neatmeskime ir to, kad jai taip iš tikrųjų nuoširdžiai atrodo ir mes nuoširdžiai ją erzinam kaip durnės kažkokios. Neuždrausi gi žmogui manyti taip, kaip jam manosi. Tik gaila, kad nepavyko taikiai apie tai pasikalbėti ir sutarti, kad nesutariam ir kad viskas išvirto į netrumpas asmenines drakes.

Ai, tos ekvilibristikos galim pripūliuoti be galo be krašto; tik ji viena težino, kas joje dedasi, tik mes težinom, kas mumyse dedasi.

The Plain

I was alone with a chair on a plain
Which lost itself in an empty horizon.

The plain was flawlessly paved.
Nothing, absolutely nothing but the chair and I
were there.

The sky was forever blue,
No sun gave life to it.

An inscrutable, insensible light
illuminated the infinite plain.

To me this eternal day seemed to be projected --
artificially-- from a different sphere.

I was never sleepy nor hungry nor thirsty,
never hot nor cold.

Time was only an abstruse ghost
since nothing happened or changed.

In me Time still lived a little
This, mainly, thanks to the chair.

Because of my occupation with it
I did not completely
lose my sense of the past.

Now and then I'd hitch myself, as if I were a horse, to the chair
and trot around with it,
sometimes in circles,
and sometimes straight ahead.

I assume that I succeeded.

Whether I really succeeded I do not know
Since there was nothing in space
By which I could have checked my movements.

As I sat on the chair I pondered sadly, but not desperately,
Why the core of the world exuded such black light.

(Jean Arp)

Tikrai, per daug pagiežos, kaip neliečiančios asmeniškai. Prisimenu kitą forumą dalyvę, labai mėgusią diagnozes nustatinėt, o aš, pažinodama ją asmeniškai, žinojau, kad metų metus iš depresijos ir fobijų neišsikapsto. Plius dar į galvą nuo vyro gaudavo, bet labai niekino gyvenančias susimetusias.

Dauginu vaistus, nes darosi *****.

še tau, maniau, kad nesikartos.

vakar mirti norėjau.

šiandien tveriu.

prisiverčiu viską daryti, žiauriai sunku, jei tik galėčiau, tai kvasinčiau kvetiapiną ir miegočiau ištisai. kol išmiegočiau tą blogumą.

Tai bet kaip tau nebloga kitą dieną nuo to kv.? Aš pabandžiau viso labo vieną kartą pasiskolinus, tai kitą dieną gulėjau kaip paralyžiuj ir negalėjau eiti į darbą. Siaubas. Man čia baisūs vaistai. O tau jie paskirti?

Gal čia tau po visų išgyvenimų parėjo.
Man tas pats su miegu, atrodo miegočiau ir miegočiau, tik kad man nebloga. Įsijungsiu Hanibalą ir snūduriuosiu.
Pinot, man irgi kvetiapinas netiko, pabusdavau po valandos išpilta šalto prakaito iš siaubo. Bet daug kam tinka.

ar tik ne maratonas per galvą trenkė? kiek tu dabar geri mg? matau kv. ant kito žmogaus, ok jis. tik niekad nesuprantu, kodėl man žvengikė kartą galvojo jo sušerti. gerai, kad nešėrė, nes pasiskaičiau, jis grynai slopinantis, manijas juo irgi gydo, o aš gi, ir tada čiut pajudėjau.

nu ką man daryt su apatija, sakykit jūs man.
jau visaip save įkalbinėju, bet net ėst nepasijudinau nueiti pasiimti, kol pilvas urgzti nepradėjo. šiaip ant dūšios gan ramu, aš nesusigūžusi, bet jau gėda pačiai prieš save.

man tai tiesa pasakius, visiskai px kas ka galvoja apie depresija ar mane. ir gana suprantama, kad zmones gali ateiti pazvengti is jiems atrodo isivaizduojamu problemu. ir nebutinai jie patys turi psicho sutrikimu, gal jiems tiesiog nuobodu. kas cia ypatingo. nereikia priimti taip asmeniskai. kazkaip juokingai atrodo, kai bandoma kitiems irodyti savo bloga savijauta. cia kazkokio patvirtinimo reikia is aplinkos, kad galetum (manytum turįs teise) taip jaustis ar kaip?

Na jeigu taip px, ką galvoja apie tavo depresiją ir tave, kodėl taip slepiesi dažnai keisdama nikus? Pieškos žino apie tavo savijautą? Garantija, kad pažvengtų už nugaros.

Taigi nuolat geriu jį kad ir nedidelėm dozėm, nebloga man niekad nuo jo, tik migdo žiauriai, dabar geriu paprastą, ne XR, ens priemoka yra šitam. Man jis gyvybę išgelbėjo, manau, tik, jaučiu, kad ir kenkia, tachikardija, širdies permušimai. Bet gali būti ir nuo nervų....


Aš manau, kad nuo pervargimo. Nė dienos nepailsėjom nuo visko, labiausiai nuo vaikų. Bijau psichozės, 200 mg neapsaugo, jei gerti 400, tai reikia eiti anksti miegot, nes juos i6g4rus nul8ti po pusvalandzio, max valandos, nuo 200 nieko, galiu nemiegot.





maratonas po maratono.....rugseji, spali del mokslu blogai buvo. isvis, nezinau, kas man yra, as nebegaliu izengt i univera, iskart nerimas baisus. asociali.

ryt turiu ryte kaip stikas buti. vaziuoti. ir dar n uzduociu padaryti nesaminingu mokslams.

manyciau griutu negyvi jeigu suzinotu. bet kam to reikia. realybej nematau ne maziausio reikalo dalintis tokiais dalykais.
bet "uzsipuole" gi cia. ar tau nera jokio skirtumo?

siandien jau lexo ikaliau.

o vakar diena kvetiapino, numigau,. ir vakare dar 400 isgeriau. ryte zvali buvau, cia tik kai neprates organizmas, luzti iskart, 600 kai geriau, tai pirmas dvi savaites isgerusi nepaeidavau, alpdavau, i lova ir viskas.......ziauriai nepatikdavo, kai taip, nes nebeturi vakaru, negali paskaityt uzmigdziusi vaikus. na bet renkiesi, nes bijai, kad nesugriutum.

man irgi iš principo px būna, kas ką galvoja apie depresiją ar hemorojų, bet tiesiog žmogiškai užknisa, būna, kai bandoma įrodyti kažką, ką iš tikro žinoti gali ir žino tik tas žmogus, kuriam bandoma įrodyti. tai tos reakcijos dažniau būna principo reikalas - juk retas pajautrintas žmogus gali patylėti, kai minkoma ant jo jautrios vietos. o tada jau kas kokią traumą turėjęs (arba neturėjęs), tas taip ir reaguoja: vieną apima neteisingumo jausmas ir noras gintis, kitas įsižeidžia, trečias pats ima įžeidinėti (akis už akį), ketvirtam px, penktas jaučiasi, lyg jo namus tryptų nekviestų bizonų banda ir pan.

šuo konkrečiu atveju pasirodė keista, kad žmogus, kuris prisipažino turėjęs rimtų psichologinių problemų, ateina paerzinti kitus, kurie jų tebeturi. man kaip stebėtojui įdomu buvo, kodėl jam to reikėjo. gal neišspręstos problemos, gal tikrai nuobodu, gal lietuviškumas pramušė - aš sirgau, pasveikau, vadinasi, sužinojau receptą, kaip ligą gydyt. gydykis ir tu. ne? tinginys. smalsumas reikalauja atsakymo į šį klausimą. bet kaip sakiau - gal ją mes tiesiog užknisam ir atrodom niekam tikę biezdarės, todėl prikibo - žinojo, kad reaguos

o iš tikro tai viskas px; greičiau gilus vakaras ateitų, ratuką po lūpa ir liūliuko.