As skaitau vienur, skaitau kitur... Moterys rašo motiniska nuojauta sakė, kad viskas ok. Tai taip ir yra. O man nieko nesako. Aš tiesiog bijau
Buvo viskas gerai, galvojau kas kur stoves, ką veiksim, ką pirksim, po to tyrimai, išgąstis, ir pastovi baimė - o kas jei...? Ar man vienai taip stogą rauna?! Noriu svajoti, bet save stabdau, kad neuzbegt įvykiams už akių. Žinau, kad reikia tikėti, žinau, kad reikia planuoti, bet.. Man įkalta į galvą, kad nepersokęs griovio, nesakyk op. Nu stovim mes prie to griovio jau savaitę, dar viena laukia... Greičiau dingtų jis man iš akiračio
Dovanokit, bet nelabai turiu kam issakyt savo baimes... Vyras sako viskas bus gerai, draugė - neužsiciklink ties tokiom mintim, o su kitais nediskutuoju tuo klausimu. Kaip jūs su savim susitvarkot?!