Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Laba diena, Mumuke, ačiū už supratimą. Jūs taip taikliai apibūdinote daugumos čia besilankančių savijautą!
Viena mano sutikta moteris apibūdino - mes esame pačios savo minčių vergės. Jei mumis domisi, labai norisi, kad geriau nesikištų, neklausinėtų, paliktų ramybėje. Jei nesidomi, tuomet jaučiamės vienišos, niekam nereikalingos, izoliuotos, brokuotos. Ir vienaip negerai, ir kitaip ne kažin ką...
Vaikų nesulaikiančios moterys viduje dažnai jaučiasi labai vienišos. Užsisklendžia ne vien dėl to, kad tema labai asmeniška. Užsisklendžia ir dėl to, kad nenori apsunkinti, nuliūdinti kitų, gaišinti juos savo rūpesčiais.
Kas tikrai ypatingai vargina, tai nenutrūkstantys kitų patarinėjimai: gal jums reikėtų atsipalaiduoti? išvažiuoti atostogų, keisti darbą, mažiau stresuoti; žinau vieną gydytoją/žolininkę/būrėją/ekstrasensą ir pan., gal nueikite?  Suprantu, kad šie patarimai duodami su dideliu rūpesčiu ir didele meile, bet juos dalinantys dažniausiai nė nenutuokia, kokį ilgą kelią šeima jau yra praėjusi. Be to, jei trūktų tik tiek - pagerti vitaminus, papildus, atsipalaiduoti - šeima jau senai būtų pastojusi.
Skaudina ir lyginimas su savimi, ypač jei pati kalbėtoja neturi nevaisingumo patirties.
Skaudina, kai skundžiamasi savais vaikais, kai "guodžiama" žodžiais: "kam jums jų reikia? jie tik vargina, atima laiką, gadina nervus ir pan" Kalbantys dažnai net nenutuokia, kad tos šeimos galėtų atiduoti bet ką, kad tik namuose atsirastu tas mažulis, kuris "gadina" nervus.
Skaudina, kai siūloma įsivaikinti. Žinoma, tai puikus būdas tapti tėvais, bet tik atėjus laikui.
Ir atvirkščiai, jei pora nusprendė įsivaikinti, jiems ypatingai svarbus artimųjų supratimas ir palaikymas.
Skaudina kai artimieji, draugai, bijodami įskaudinti, slepia informaciją apie savo nėštumą, nebekviečia į šventes, vengia ar neranda laiko susitikti. Suprantama, turint vaikų laiko draugams, tame tarpe ir bevaikiams, lieka vis mažiau, bet būtų svarbu, kad stiprūs draugystės ryšiai tarp žmonių išliktų.
Apskritai nevaisingumo stresą lengviau išgyvena tos poros, kurios turi kuo daugiau socialinių atspirties taškų - mėgiamą darbą, poreikiams patenkinti pakankamas pajamas, turiningą laisvalaikį, stiprius socialinius ryšius, palaikančią šeimą.
Ir Mumuke nežinau kokie ryšiai Jus sieja su šia pora, bet finansinė parama iš artimųjų, šeimos narių taip pat labai praverstų.

Tikiuosi bent kiek pagelbėjau. Drąsiai klauskite, jei dar kas domintų.

Kaip taikliai viskas parašyta, atrodo tai būtų jausmai ir mintys, kylančios iš manęs pačios... Tik su draugais man atvirkščiai- mes patys nejučia imam vengti tų, kurie praneša "džiugią žinią", nes mum tokia svetima laimė per daug skausminga ir per daug prisiminimų apie mūsų nesekmes primenanti. O draugės su savo patarimais iš žinutės aukščiau.. juos visus turbūt esu girdėjus po šimtą kartų, ir kiekvieną kartą bent vieną iš jų išgirdus norisi      tą "patarėją", nes nė velnio jos nesupranta, ir nė velnio nereik man tokių kvailų patarimų, kurie tik suerzina ir jokios realios vertės neturi.
Užsukau į šia temą, nes šiandien vėl suskydau.. vėl atsitrenkiau į sieną, vėl jausmas toks, kad geriausia būtų nueit kur pasislėpus išsibliauti, nes kartais tik taip išeina nuleisti garą. Vaikų susilaukti bandom gal kokius 5-6 metus, per tą laiką daug nevilties, daug vilties, 3 nesivystantys nėštumai, daug tyrimų ir daug atsakymų "viskas normos ribose". Šiandien vėl išgirdau tokį patį atsakymą iš nevaisingumo specialistės, ir gavau šios GYDYTOJOS, patarimą- bandykite dar kartą.. Sakyčiau "auksinis patarimas" iš gydytojo lūpų.. nežinia ar juokits, ar verkti, kai gydytojas tik tiek patarti gali. Žinau tik vieną, kad bandyt dar kartą, ir tikėtis stebuklo aš jau nebenoriu, nenoriu ketvirtą kartą būti bandomuoju triušiu. Per daug jėgų, emocijų kainuoja. Svetimo skausmo nebūna, niekas negali suprasti to jausmo, tos nevilties, tik tos šeimos, kurios pačios tai yra patyrę, todėl bet kokia svetimų žmonių paguoda yra niekinė... Išties, pirma pastraipa, galėtų būti aukso raidėm parašyta, negalėčiau tiksliau to jausmo apibūdinti

Kaip tave puikiai suprantu, pas mus irgi viskas normos ribose, kaip daktarai sako superiniai rodikliai, kas is to kad tie superiniai rodikliai jeigu jau antras IVF nesekmingas, net nebezinau ko griebtis, kiek visko isbandyta akupunkturos, vaisingumo jogos, pas psichologus ejau, ir pas hemoepatus , ir pas burejus, ir pas zolininkus, ir sauju vitaminu geriau,ir netgi du IVF buvo ir jokiu rezultatu. Nueinu pas vaisingumo gydytojus, ju pasakymas "nenuleiskit ranku ", cia tokius zodzius kunigas baznycioje turi sakyti, o ne vaisingumo specialistas, vaisingumo specialistas turi pasakyti kodel mes dar ne tevai, kokios priezastys, o ne kazkokias frazes is bibliijos sakyti, po tokiu pasakymu supranti kad visos priemones pries mano neaiskios kilmes nevaisinguma bejeges, zmones su tikrom problem pastoja, o mano problemu mokslas dar neatrado ir neistyre. Nezinau ka dar isbandyti, gal kas turit kokiu pasiulymu?

Merginos,  bet turite suprasti, kad gydytojas nėra Dievas.  Ir bandyti dar ir dar kartą priklauso tik nuo jūsų norų ir galimybių. Ar gydytojo kaltė yra, kad neišnešiojate vaiko? Nėra klijų, kurie priklijuotų embrioną gimdoje 9 mėnesiams.

Gydytojų dėl neišnešiojimo nieks ir nekaltina. Aš asmeniškai esu pikta ir nusivylus gydytojais dėl kitų priežasčių. Neradau nei vieno altruistiško gydytojo, kuriam rūpėtų tavo problema, kuriam gydytojo ambicijos sukiltų ištirti ir rasti bėdą. Iš<…>

Sveikos, mielosios 3 metai... tiek laiko be perstojo naršau internete, skaitau Jūsų mintis, išgyvenimus ir diskusijas... diena iš dienos ieškau čia savęs, ieškau paguodos, kažkokių užuomazgų, kad ne viskas prarasta ir aš turėsiu galimybę turėti vaikelį. Kai kurias temas jau turbūt esu perskaičius po dešimt kartų vis ieškodama naujos vilties. Ir šiandien galų gale, nusprendžiau pasidalinti savo istorija, deja, iškart pasakau, laimingos pabaigos kol kas nėra.
Man 28 metai, 3 metai, kaip jau bandom susilaukti vaikelio... Pirmi metai, tie pasyvūs metai, tiesiog laukiau.... o tada jau kreipiausi į gydytoją... pirmos apžiūros - viskas puiku, padedu gerti folio rūgštį ir ar palaukiu - nieko. Tada hormonų tyrimai - viskas puiku. Toliau seka vyro tyrimai - puiku. Gydytoja siūlo laporaskopiją. Sutinku, suplanuojam laiką. Esu pasiryžus bet kam, nejaučiu baimės, tik norą padaryt tai greičiau. Po laporaskopijos - puikiai. Kiaušintakiai pratekami, rado šiek tiek endometriozės, bet pridegino ir nėra absoliučiai jokių kliūčių pastoti. Gydytoja sako: 3 mėnesiai ir viskas bus gerai. Deja, 3,...4,... nk, dar sako laukti, dar kartelį apžiūri echoskopu, viskas tobula... bet nėra kantrybės laukti... žygiuoju į vaisingumo kliniką, apžiūri - viskas puiku, lradedu gert vitamjnjs Pregnacare conception,  pasidarau prolaktino tyrimą... ir tadadam, dvigubai viršija normą, gydytoja liepė pakartot po mėnesio... pakartoju, trigubai viršija normą... išrašo vaistus Bromocriptin... geriu, nuo jų savijauta ne kokia... už 4 d. bus mėnuo kaip juos geriu ir turėsiu vėl pakartoti tyrimą. Jei vaistai padeda, skatinsim ovuliaciją ir atliksim insceminaciją, tačiau aš sudvejojau... daug galvojau.... daug skaičiau ir nusprendžiau pagalbos kreptis į žolininkę Jadvygą, sėdau vkr į automobilį ir nulėkiau iki jos. Papasakojau jai savo istotiją, ji išklausė ir padarė man skirtą žolelių mišinį iš kokių 25 rūšių... dabar sėdžiu, jaučiu artėjančias mmm, vis galvoju... o gal šį kartą... o gal.... beeeet kažin....  Taigi, nk neprarasiu išbandžius žoleles, o jei tai nepadės, žygiuosij vėl į vaisingumo kliniką. Norėjau čia parašyti, nes aš lb sprantu ką išgyvenat jūs ir žinau, kad tik čia galiu būti suprasta, nes nei iš draugų, nei iš artimujų nesulaukiu taip reikiamo ir laukiamo supratimo, bet vargu ar to neišgyvenantys žmonės gali tai suprasti....

Papasakojau jai savo istotiją, ji išklausė ir padarė man skirtą žolelių mišinį iš kokių 25 rūšių... dabar sėdžiu, jaučiu artėjančias mmm, vis galvoju... o gal šį kartą... o gal.... beeeet kažin....  Taigi, nk neprarasiu išbandžius žoleles, o jei tai nepadės, žygiuosij vėl į vaisingumo kliniką. Norėjau čia parašyti, nes aš lb sprantu ką išgyvenat jūs ir žinau, kad tik čia galiu būti suprasta, nes nei iš draugų, nei iš artimujų nesulaukiu taip reikiamo ir laukiamo supratimo, bet vargu ar to neišgyvenantys žmonės gali tai suprasti....