Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Tokia profesija, malonu, kad prisimenate ir kad domitės.

Sudėtinga apibūdinti mūsų situaciją. Bandom įveikti vykstančius perversmus, susidėlioti mintis, pabirusius santykius, įveikti pokyčius, atrasti atsakymus ir sprendimus, tiesiog susivokti kaip judėti toliau. Atrodo viskas slysta iš po kojų, bet kai nepasiduodam, tai vis kapstomės ir nors sunkiai, bet lyg ir judam pirmyn.

Nors labai sunkus etapas, bet jam atėjo laikas. Neforsuojant įvykių, atsigręžiant į tikrąsias vertybes, įveiksime ir jį. Tikiu, kad viskas tik į naudą. O vaikučių bus. Jei ne biologinių, tai širdies vaikų. Tik reikia pinigų, noro, užsispyrimo ir laiko.

Šį kartą atsinešu temą apie VILTĮ

Visus mąstytojus apie viltį santykinai galima suskirstyti i dvi grupes. Vieni mano, kad viltis yra tuščias reikalas, nes trukdo objektyviai įvertinti situaciją, trukdo priimti racionalius sprendimus. Kaip kartą vienos diskusijos metu man pasakė vienas gydytojas „viltis tai pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti pacientui“
Kita grupė žmonių mano atvirkščiai. Būtent viltis yra tas variklis, kuris stumia mus pirmyn, kuris motyvuoja, mobilizuoja žmogaus resursus, skatina galvoti apie ateitį, planuoti, imtis konkrečių veiksmų siekiant savo tikslo.
Aš pati save priskiriu antrai mąstytojų grupei. Manau viltis yra svarbi ir netgi būtina sveikimo proceso dalis. Viltis yra tai, kas gali padėti išbristi iš pačios giliausios emocinės duobės. Pozityvus nusiteikimas padeda pasiekti maksimalių gydymo rezultatų.

Vilties ir pozityvaus nusiteikimo tema neišvengiamai iškyla laukiant IVF ar kitos gydymo procedūros. Tos, kurios praėjo ilgesnį gydymo kelią, sutiks su manimi, kad bėgant laikui keičiasi laukimo kokybė. Pirmos procedūros laukiama su didele viltimi, antros jau atsargiau, dar kitą jau lydi nusivylimas, pyktis, abejingumas, priešiškumas, kartais procedūra daroma dėl to kad daryti, nes „nieko neveikimas“ tiesiog graužia. Ir galiausiai ateina laikotarpis „dzin“, arba kaip psichologai pasakytų susitaikymas. Šiuo laikotarpiu viltis būna „pasverta“, „pamatuota“, laukiama ir tikimasi nei per daug euforiškai, nei per mažai, pora žino savo privalumus, žino trūkumus.

Kodėl laikui bėgant vis sunkiau tikėti? Kuo daugiau nesėkmių praeityje, tuo sunkiau puoselėti viltį. Žmogaus psichika yra „ištikima“ savo šeimininkui ir visada veikia taip, kad apsaugotų jį nuo išorinio pasaulio sukeliamo skausmo. Kitaip tariant, po pirmos procedūros psichika „išmoko“, kad stiprus tikėjimas baigėsi dideliu skausmu, tad šį kartą padarys viską, kad netektų to skausmo patirti dar kartą ir neleidžia puoselėti perdėm didelių vilčių. Tai normali, gynybinė žmogaus reakcija į skausmingą situaciją. Todėl kai man su apgailestavimu pasakoma, kaip norėčiau vėl taip tikėti, vėl taip laukti, kaip pirmą kartą, aš visada perklausiu, ar tikrai norėtumėt? Ar įmanoma grįžti? Ir ar tikrai to reikia?

Kaip atsiriboti nuo nesėkmių, kaip atsikratyti praeities bagažo padiskutuosime kitąkart

O Jus kviečiu pasidalinti mintimis apie tai, ar Jums pažįstami jausmai kuriuos aprašiau aukščiau? Kaip pavyksta išlaikyti pozityvų nusiteikimą, kokios mintys, veiksmai padeda puoselėti viltį?

As galvoju, kad viltis toks ateinantis ir iseinantis reiskinys Viena diena buna blogesne, kita geresne ir nuo to tiesiogiai priklauso kiti jausmai..
Is principo viltis yra labai reikalingas, geras, motyvuojantis dalykas, nes kitaip juk nebutu prasmes niekam.
Ne tik apie vaisinguma bet apie bet ka kalbant, viltis skatina eiti pirmyn, nes jei netiketum juk visas gyvenimas butu beprasmiskas Kam ieskoti naujo darbo, jei nerasiu jo? Kam darytis tyrimus, jei neturesiu vaiku?
Galvoju, kad visos kurios bent paskaito si forumo skyreli jau automatiskai turi vilti mazesne ar didesne Ir tai labai gerai.

Sveikos merginos,gal kuri kauniete galetu parekomenduoti gera psichologa,kompetetinga savo srityje ir isigilinanti problemoje? Buciau dekinga.

Ačiū Labai laiku perskaičiau.

"Ten, kur protas padeda tašką, viltis visada padeda dar du".

Labas rytas,
perskaičiau šiandien prasmingą citatą, dalinuosi.


Ačiū už pasidalintas mintis


Prašom
Papildyta:

Esate valinga ir siekianti tikslo, tikiu kad rasite pačius geriausius sprendimus visais klausimais.

Mano valios ir proto ištekliai riboti, bet kol jų dar užtenka, judu į priekį. Kas žino, kur tie teisingiausi sprendimai. Turbūt gyvenimas parodys.

Sveikos merginos,

Noriu patarimo is jusu visu

Kaip ir dauguma, einu ilga nevaisingumo kelia, turejau keleta persileidimu. Vyras sveikas, man toks kaip ir PKS bet ne iki galo diagnozuotas, tai kaip ir neaisku kodel mums cia taip.
Vasari startavau su pirmuoju IVF'u. Laukdama atsakymo nutariau, kad greiciausiai reiketu padirbeti truputi su savimi, savo mintimis, bei jausmais, tad uzsirasiau pas psichologe (psichoanalizei). Pazistu save ir zinau, jog sulaukus hcg rezultatu, bet kuris, ar teigiamas ar neigiamas, atsakymas issauks begale jausmu (baimes, liudesio, nusivylimo, dziaugsmo ir pan.), tad pamaniau, jog psichologas pades su jais susitvarkyti.

Kaip bebutu liudna, sulaukiu neigiamo atsakymo, bet dziaugiuosi, jog jau siandien mano seansas, tad isgyventi visa tai bus lengviau su profesionalo pagalba.

Na ir ka, papasakoju per pirmas 15min pokalbio labai bendrai visa situacija, kurioje siuo metu esu, ir psichologe man visu pirmiausia pataria susirasti meiluzi arba skirtis nes nemato tikslo man kankintis su situ vyru, jei mums neiseina pastoti, mat galbut esame tiesiog nesuderinami. Kelis kart perklausiau ar taip supratau, paaiskinau, jog tikrai taip nedarysiu ir kodel, taciau ji patare man tai pasilikti kaip varianta.

Is esmes tai priestarauja visoms mano pamatinems vertybems, tad labai pasimeciau. Pokalbi prateseme toliau, netgi uzrase mane kitam kartui.

Pati psichologe apart to pasiulymo man patiko, tikrai palengvejo issikalbejus, taciau nesu tikra, ar gali man padeti zmogus suprasti save ir kazka manyje keisti, jei nesutampa musu tam tikri poziuriai? Ar verta man toliau lankytis, ar ieskoti pagalbos kitur?

Nepykit, kad tiek daug prirasiau, bet tikiuosi pasidalinsite savo mintimis, kad butu lengviau apsispresti, o galbut ir patarsite

Evelina_hope,

Užjaučiu dėl nesėkmingo IVF. Labai džiaugiuosi, kad nenuleidi rankų, blaiviai vertini situaciją ir ieškai pagalbos, kad šiame kelyje tau būtų lengviau.

Įsivaizduoju, kaip sutrikai konsultacijos pradžioje išgirdusi tokį pasiūlymą, tuolab, kai jis, kaip pati rašai, prieštarauja tavo vertybėms ir apskritai kreipeisi pagalbos tiesiog norėdama susidoroti su šiuo metu kylančiais labai įvairiais jausmais.
Jei nuoširdžiai, perskaičius tai labai nustebau. Psichologai, psichoterapeutai paprastai labai vengia patarimų ar nurodymų. Buitiškai pasakius, konsultacijų tikslas - padėti išbūti tam tikras situacijas, išmokti spręsti kokias nors problemas, pačiam klientui padėti susiprasti savyje ir priimti vienus ar kitus sprendimus, tačiau tikrai ne juos tiesiogiai siūlyti, ypač nepriimtinus ir per pirmą konsultaciją.

Bent jau aš šiuo atveju tau patarti irgi negaliu - tu buvai tame pokalbyje, tu geriausiai save pažįsti ir žinai, kas tau būtų tinkamiausia. O atsakius bendrai - tam tikros vertybės ir požiūris, žinoma, gali skirtis ir netrukdyti darbui, bet paprastai psichologai ir psichoterapeutai vengia asmeniškumų ir labai svarbu, kad jų asmeninė pozicija, požiūris, nuomonė netrukdytų dirbti su klientu ir nebūtų jam primetama. Jei yra kažkas tokio stipraus, dėl ko specialistai jaučia, kad tai gali trukdyti darbui su klientu - etiška atsisakyti su juo dirbti.

Gali spręsti tik pati - ar nueiti darkart ir žiūrėti, kaip sekasi, kaip jautiesi po pokalbių (jei, kaip rašai, nepaisant pasiūlymo specialistė tiko ir patiko, palengvėjo), ar nutarti, kad toks pasiūlymas per daug šokiruoja ir nebenori turėti nieko bendro ir tuomet ieškoti kito specialisto, kurių tikrai irgi yra nemažai. Bet kokiu atveju kiekvienas specialistas turi savo metodus ir ko jais siekia, tu drąsiai gali kalbėtis, kaip jautiesi dėl vienų ar kitų pasiūlymų, klausti, kas neaišku ir aktyviai dalyvauti tame procese.

Bet kokiu atveju, pasikartosiu, kad džiaugiuosi, jog ieškai psichologinės paramos ir rūpiniesi savimi bei tikiu, kad rasi tinkamiausią sprendimą šiuo atveju, kuris bus tau pačiai priimtinas ir tinkamas.

Sveiki,
nebūtų etiška, jei komentuočiau kolegų darbą. Ir sunku objektyviai įvertinti situaciją, kai turiu tik vienos pusės pasisakymą, neabejoju, kad psichologas visą situaciją pakomentuotų kitaip. Galiu tik papasakoti apie bendruosius psichologinio konsultavimo principus.
Ar teisingai supratau, kad šis pokalbis įvyko pirmos konsultacijos metu? Pirmosios kelios konsultacijos visada yra skirtos kontaktui užmegzti. Psichologas renka informaciją apie pacientą, pacientas pamažu mokosi atsiverti, tyrinėja ir save, ir psichologą. Taigi, iš pirmos ar net kelių pirmųjų konsultacijų sunku daryti objektyvias išvadas, sunku įžvelgti terapinius pokyčius. Todėl aš manyčiau, kad reikėtų apsilankyti keletą kartu, kol pati susidarysite tvirtą nuomonę - tvirtai tinka, arba tvirtai netinka.
Antra. Psichologai skiriasi aktyvumo konsultacijų metu laipsniu. Priklausomai nuo asmeninių savybių, nuo teorinės krypties, kurią praktikuoja. Vieni būna mažai aktyvūs, užduoda vieną kitą klausimą, o didžiąją dalį laiko kalba, dirba klientas. Kiti būna aktyvesni, ne tik skatina pacientą atsiverti, bet ir pasidalina savo įžvalgomis, pateikia teorinių žinių, paaiškinimų ir pan. Bet kokiu atveju, patarimai kaip tokie, neturėtų būti dalinami. Gali būti keliamos prielaidos, svarstomos išeitys, rekomendacijos, bet neteikiami nurodymai kaip elgtis.
Ir trečia, manau būtų svarbu, jei Jūs ne su mumis, o su psichologu visa taip aptartumėte. Juk artimas ryšys, tame tarpe ir terapinis, yra pagrįstas atvirumu. Tad drąsinčiau Jūs būti atvira. Aš jaučiuosi taip ir taip, kai jūs man pasiūlėte pasielgti taip ir taip. Jūsų patarimas man nepriimtinas ir pan. Na žodžiu, suformuoluosite pagal save.

O bendrai kalbant, galiu tik pagirti, kad apsilankėte pas psichologą, kad domitės, rūpinatės savo psichologine sveikata ir gilinatės į save.

Esu pasibaisejusi ir pasislykstejusi. Is mano patirties, psichologai tik klausia, stengiasi padeti pacientui/klientui paciam susivokti situacijoje, stengiasi nuteikti pozityviai, etc.
Kad negalite kartu tureti vaiku, gali buti kalti daugybe dalyku - fiziologiniu, kraujo, imunologiniu, etc, ir visai ne suderinamumas.
As ta moteri paduociau i teisma nedelsiant uz tai ka nori jums gyvenima sugadinti. Nejuokauju.
Ir dar pakalbeciau su Lietuvos rytu, kad po tokio paviesinimo, ji daugiau niekam nekistu tokiu minciu i galva, nes praktikuoti nebegaletu.
Siaubas.
Susiraskite kita psichologe. sita kazkokia nesveika... rimtai.

Taigi, tęsiame toliau.

Idealu būtų, jei žmogus gyventų šia diena, šia akimirka. Deja didžiąją laiko dalį praleidžiame analizuodami praeitį arba svajodami apie ateitį, sukame galvą dėl to, ko nebegalime pakeisti, arba dėl to, ko ateityje galbūt visai nebus.

Apie ateitį žmogus galvoja remdamasis savo patirtimi. Kuo daugiau nesėkmių praeityje, tuo sunkiau tikėtis sėkmės ir ateityje. Todėl ruošiantis procedūrai, vienas dažniausiai pasitaikančių "užsakymų" psichologo kabinete - kaip uždegti viltį, kaip nusiteikti pozityviai?
Žiūrint filosofiškai, šiandien žmogus niekada nėra toks, kaip vakar, o rytoj nebus toks, kaip šiandien. Ruošdamiesi procedūrai pasistenkite sau įvardinti, kas šį kartą bus kitaip? Kita gydymo schema, kiti vaistai, kita klinika? Galbūt atlikote papildomus tyrimus? Turėjote operacijų? Laikėtės tam tikro mitybos, sveikos gyvenesnos rėžimo? Kaip pasikeitėte Jūs pati, kokią įtaką padarė ankstesnė nesėkmė, ko išmokote? Kaip pasikeitė aplinka namie, santykiai su partneriu? Ir t.t.

Jei atsakant į šiuos klausimus kils tik neigiamos mintys, dalinkit lapą pusiau ir pradėkit vardinti neigiamus dalykus. Kai nuoširdžiai, atvirai surašysit viską, kas buvo neigiamo, kitoje lapo pusėje savaime turėtų rastis teigiami dalykai.
Jei teigiamų niekaip niekaip nepavyks suformuluoti, jei jaučiate, kad esat paskendusi tik niūriose mintyse, verta būtų pasigilnti, kokios yra tokio stipraus nerimo priežastys ar net paieškoti psichologinės pagalbos? Ir jei yra galimybė, galbūt verta procedūrą atidėti, kol atgausite emocinę pusiausvyrą ir pasitikėjimą savimi.

O bendrai kalbant, labai svarbu keltis sau realius lūkesčius. Jaudintis, nerimauti prieš artėjančią procedūrą, operaciją, yra visiškai normalu. Pagelbėtų bet kokia Jūsų mėgstama atpalaiduojanti veikla, taip pat tikslingi atsipalaidavimo pratimai. Svarbiausia, kad nerimas neužvaldytų tiek, kad trukdytų Jums pilnaverčiai gyventi ir ruoštis artėjančiam gydymui.