Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Ši užduotis sunki tuo, kad visose kitose gyvenimo srityse kiek investuoji, kiek įdedi, tokį rezultatą ir turi. Kalbant apie nevaisingumą, gali atiduoti viską ir dar daugiau, bet rezultatas nebūtinai bus toks, kokio tikiesi. Tai situacija, kurią daug sunkiau kontroliuoti, todėl žmogus jaučiasi ypač bejėgiškai ir beviltiškai.
Kuo žmogus gyvenime daugiau pasiekęs, kuo labiau linkęs viską kurti savo rankomis, tuo jam sunkiau susitaikyti su mažai valdoma situacija - na kaip gi čia taip, viską galiu, o šito ne?
Neabejoju, išspręsite ir šią situaciją. Juolab, kad esate užsispyrusi, darbšti, "galvota" ir visas iki šiol buvusias užduotis išsprendėte.
Jei tik galiu padėti, galit brūkštelėt ir asmeniškai.
Papildyta:

Iš tiesų pasakyti garsiai reikia drąsos. Ir tikrai ne kiekvienas aplinkinis yra vertas sužinoti šią paslaptį. Bet tylėti ir gniaužti yra labai sunku, tokiu būdu Jūs kankinate ir sekinate pati save. Tuomet nieko keisto, kad per laiką vidus prisipildo ir pratrūksta raudos ar pykčio epizodais. Kartais rauda ar pyktis gali pratrūkti ne vietoj, ne laiku, ne su tais žmonėmis.
Papildyta:

Taip taip, laukti nėra lengva ir optimizmo atsargos kartais išsenka.
Būtinai ateikit papasakoti kokie bus rezultatai.
Papildyta:

Papasakokit prašau daugiau apie savo jausmus? Dėl ko nerimaujate? Pasistengsime padėti.

Tokia profesija,
galbūt viskas susideda per laiką. apskritai gyvenime pernelyg visokių išbandymų, tai tas nesiseka, tai anas..atrodo ta vieta, kur esu laiminga- šeima, vyras, mylime vienas kitas, bet ir čia negalime vis susilaukti mažylio. žengėme tik pirmuosius žingsnius- išsityrė vyras (pas jį kaip ir viskas tvarkoje), o pas mane - rado cistą, miomą. dabar su tuo bandau susitvarkyt. O kaip toliau, nežinau. Atsirado baimių, kaip bus, bijau, kad iš viso negalėsim susilaukt, bijau visko, kad kas nepasiseks, kad kažkas blogai ir t.t.laikas greitai eina. Gal tai pradžia šiame kelyje. Labai jautriai reaguoju, jaučiuosi, kad čia per mane neturim vaikelio, jaučiuosi vyrui nepilnavertė.. Žinau, kad tai negerai, bet savo viduje blaškausi ir nenurimstu. Nežinau, kaip reikia nurimti savo viduje. Kaip turėti jėgų eit toliau, vos tik pradėjus.

na nezinau ar visiskai nebesilankysiu siame forume,gal kartais apsilankysiu ir paskaitysiu kaip sekasi kitom likimo draugem... jei kam pasiseks tikrai dziaugsiuosi,jei ne- paliudesiu kartu...o sirdis visvien skaudes...sirdies skausmas numals tik tada,kai turesiu vaikeli...giliai sirdyje tikiuosi,kad vaikelis tikrai atsiras mano gyvenime...o laikas tikrai stebuklingas reiskinys,nes kai kurie dalykai isisprendzia savaime ir kaip sako mano artimas zmogus laikas sudelioja viska i savo vietas...

Penktadieni gavau genetiniu tyrimu rezultatus, viskas su genetika gerai, suderinamumas taip pat geras, taigi vilties yra, tik tada klausimas kur priezastis to ilgo laukimo? Nes metai bega nenumaldomai ir deja ne musu naudai, nes tie tyrimai, kurie anksciau buvo idealus, dabar jau nebetokie grazus. Taigi net ir nebeaisku ka galvoti... kartais apima toks jausmas, kad viena zingsni zengiu i prieki ir du atgal... Aisku nepaisant visko smagu, kad su genetika viskas gerai, bet panasu, kad atsiranda kitu bedu, kuriu anksciau nebuvo, aisku jos ne tokios baisios, kaip butu buve su genetika, todel meginsim taisyti, kas per tiek metu issiderino ir tiketis, kad kazkada vistik pavyks .
Blonde0328 esate be galo stipri, jeigu nepaisant visko nusprendet atideti savo svajones siekima. Tikiuosi, jums uzteks kantrybes islaukti reikiamo momento ir galiausiai anksciau ar veliau busite besalygiskai laimingi. Jusu sirdies zmogus, turetu buti jums labai dekingas ir viska padaryti, kad jums tas laukimo metas butu kiek imanoma lengvesnis, nes juk jus aukojates vien del jo, tik idomu ar jis tai supranta...
Kantrybes cia reikia netgi kazka darant, tad net neisivaizduoju kiek jos gali prireikti nieko nedarant ir atidedant tai neribotam laikui, nes suprantu, kad tas noras niekur nedingo... Mes su vyru po nesekmingu inseminaciju buvom nusprende 3 menesius palaukti ir nieko nedaryti, bet netgi tuometu galvojau, kaip pagerinti savo sveikata, kaip pastiprinti imuniteta ir panasiai, nes nieko nedarydama jauciuosi taip, tarsi pasiduociau, atsisakyciau savo svajones, o sito man norisi maziausiai... Todel didziausios sekmes ir siulyciau surasti tokia veikla i kuria galetumet pasinerti visa galva, kad kuo maziau laiko liktu mintims, apie atidetus planus.

Roberta-Benedikta,dziaugiuosi,kad su genetika pas jus viskas gerai ir reikia tiketis,kad ir kitos bedeles pas jus susitvarkys ir pagaliau busit linkiu Jums to is visos sirdies o kas liecia mane...tai net nezinau...taip,nusprendziau atideti,nes spaudimu ir prievarta nieko nepasieksiu...zinoma man labai skauda sirdi del to ir mintys vien tik apie tai,bet visa tai as isgyvenu viena,savyje...nemanau,kad mano draugas supranta,kad aukojuosi,jis tik supranta,kad vaiku temos kuri laika neliesiu...vis labiau ir labiau isitikinu,kad jis galvoja tik apie save ir savo interesus,jis turi per daug egoizmo ir kategoriskumo,bet su tokiom savybem toli nenuvaziuosi ir as tai jam esu sakiusi ir ne viena karta...kadangi gyvenu uzsienyje ir kuri laika nedirbau,tai dabar man svarbiausia susirasti darba,ta ir darau,tad sis uziemimas siek tiek nukreipia mintis...bet tik trumpam...paskui mintys vel sukasi apie vaikeli...nezinau kiek laiko istversiu...istikro reikia be galo daug kantrybes,valios ir jegu...gal kuri laika ir uzteks tu jegu,bet zinau,kad praejus kazkiek laiko vel pradesiu pokalbi apie musu
santykius,seima,vaika...ir draugas ta puikiai zino...tikiuosi,kad po kazkiek laiko draugas pakeis savo nuomone ir labai noriu tiketi,kad viskas bus gerai...

Aciu uz grazius palinkejimus, stiprybes ir kantrybes jums. Tikiuosi,kad vyras viena diena prareges ir supras, kaip nuostabu, kai namuose krykstauja vaikai ir ju pats labai nores ir tada galesite siekti savo svajones kartu, nes vienai tikrai labai sunku. Vaikelis ir turetu ateiti i si pasauli dvieju zmoniu noru, nes prievarta kaip ir sakote cia nelabai pades, todel linkiu, kad kuo greiciau jam ateitu mintis, kad vis tik jis nori padaryti savo brangiausia zmogu labai laiminga ir rysis daryti viska, ko tik prireiks, kad kudikelis ateitu i jusu namus.
Ir gerai, kad bent jau darbo paieskos kartais nukreipia jusu mintis nuo sio tikslo, nes nuolatos galvoti apie tai ir kankintis savyje tikrai nera gerai ir be galo sudetinga. Labai noriu palinketi kad nepaluztumete priemusi toki sudetinga sprendima

As irgi labai tikiuosi,kad viena diena draugas prareges ir prasau to Dievo...netgi ir vakar to prasiau,maldavau,tai sendien dar akys uztinusios nuo verkimo...as viska isgyvenu viena,savyje,ir kankinuosi viena...su draugu nenoriu apie tai kalbeti,nes jis manes nesupras ir sakys,kad savo kalbom ji spaudziu...todel ir nesioju savo skausma viena...istikro tai yra labai sudetinga ir sunku ir reikia be galo daug jegu...ar nepalusiu?nezinau...kolkas laikausi...bet nemanau,kad ilgai tai istversiu....dabar man tikrai sunkus etapas...bet yra toks posakis-netgi po audros nusvinta saule...tikiuosi,kad saule ir pas mane nusvis...

Labai sunku sprendima priemete, todel turbut dabar reiketu galvoti, kaip gyvensite si laikotarpi, kokie bus tikslai ir panasiai. Galbut reiketu stengtis issikelti nauju siekiu, nauju tikslu, kad butu kur mintis nukreipti bent jau kuriam laikui, galbut planuokite kokia nors kelione, atostogas, darykite tai kas jums teiktu dziaugsmo. Galbut reiketu nusistatyti kazkokia data iki kurios jus atidedate savo planavima, gal taip bus lengviau istverti, nes visuomet lengviau kai yra kazkas konkretaus, kai zinai ko laukti. Labai teisingas posakis, kad ir po audros nusvinta saule, noriu tiketi, kad Dievas isgirs jusu maldas ir viena grazia diena i jusu namus po truputeli, labai is leto, po viena spinduleli atkeliaus toji ilgai laukta sviesa ir daugiau niekada neiseis is jusu namu, o si sunku ir liudna laikotarpi prisiminsite, kaip bloga sapna. Stiprybes ir begalines kantrybes belaukiant...

Labai aciu uz grazius zodzius ir palaikyma linkiu,kad ir Jusu namus pagaliau nusviestu saule

Aciu labai noriu tiketi, kad jau nebedaug liko laukti ir neuzilgo galesiu skaiciuoti dieneles iki gimimo stebuklo, o kaip bus, tai laikas parodys Sekmes jums pasirinktame jusu kelyje, tikiuosi rasite veikla kuri jums patiks ir pades bent kazkiek uzsimirsti.

senai skaitau sita temele ir taip palaikau kiekviena is jusu
esu nevilti ir nusprendziau parasyti jums.. ar pasiguosti ar gauti patarimo.. tiesiog suprantu, kad kazkaip reikia isbristi is gilios duobes i kuria pati save pasodinau.
Musu istorija nera tokia ispudinga ir ilgamete kaip kitu cia pasisakanciu merginu, bet planuojame 2 metus, turejome nesekminga IUI ir vargstame su vyro turto problema(nejudrus ir daug su defektais). As is savo puses pasidariau daug tyrimu, paskutinis likes- lp (taip sake gydytoja). Stengiuosi i visa sita gydyma, vitaminu ir kt. vaistu gerima ziureti is salies ir perdaug neimti i sirdi... bet.. visas skausmas ir isgyvenimai kaupiasi sirdi.
Nesenau suzinojau, kad drauge laukiasi. Pati nesitikejau is saves tokios reakcijos, bet sukylo baltas pavydas.. nuo tos dienos- negaliu su ja bendrauti. Pradejau jos vengti.. prisidejo ir tas, kad ji tiesiai sviesiai pasake, kad dabar "visi privalo aplink ja sokineti- paduoti, pakelti ir t.t.". Paskui prisidejo jos nesveiki nuotaikos svyravimai ir "nusisnekejimai". Po viso sito... tiesiog pagavau save mastant, kad esu bloga drauge.. negaliu pasidziaugti ir suprasti, kad draugei dabar yra "ipatingas metas". Atvirksciai- man kyla agresija.. tiesiog negaliu salia jos buti.. kiekviena karta grizusi po susitkimo (renkasi visos druages kartu ir negaliu atsisakyti dalyvauti vien del jos) nuolat verkiu...
Su vyru visada santikiai buvo (ir tikiuosi yra) geri.. bet uzsidariau savyje... nebesisneku. Gelbsti tik darbas- jame tiesiog atsijungiu. Stengiuosi neiseiti pietauti i miesta nes visur pilna besilaukianciu... negaliu i tai ziureti...
Vis "edu" save del to, kad as blogas zmogus, kodel taip elgiuosi.. gal vertetu kreiptis i specialistus?
gal galite patarti kokia literatura pasiskaityti?
Pamirsau pamineti, kad su vyru jauciame labai dideli spaudima, tiek is tevu puses, tiek is draugu del vaiku. Nusibo tie klausimai "kada?kada? kada". O nesenai sedint prie bendro stalo, viena pazistama pasake "ilgai nelaukite, o tai bus kaip Anglijoje, visi gimdo po 30 m ir visi vaikai nesveiki gimsta su sindromais- kad ir jums taip nenutiktu" ...........

Adrija, gaila , bet kvailumui ribu nera. As, muset, buciau pasiuliusi tai pazistamai savo nuomone susikist i viena vieta. itariu, jog ji is tu "konorimiargaite'' ir ''niparduosimLietuvos ziameles'' klubo nariu . Beje, tevams galbut butu galima papasakoti tikraja padeti, gal tada baigtusi spaudimas is ju puses ? Del draugu.. Na cia jau priklauso nuo pasitikejimo jais lygio. Vienu musu draugu panasaus pobudzio klausinejimas baigesi, kai pasiulem jiems (juokais aisku) prisideti finansiskai prie IVF proceduros, jei juos taip neramina, kada gi mes susilauksim atzalu