Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Tai ir yra sunku. Iš tiesų sunku. Kiekvienai šeimai.
Svarbiausia yra suvokti, jei nepastojote iki šiol, tai nereiškia, kad nepastosite niekada. Nevaisingumas nėra baigtinė, nepakeičiama diagnozė, galimybė dažniausiai yra. Daug daug kantrybės, daug daug laukimo, domėjimosi gydymo galimybėmis ir pamažu pirmyn.

O nekalbėti yra labai sunku. Posakis, kad pasidalintas skausmas sumažėja perpus, yra tikrų tikriausias ir daug kartų patikrintas. Įdomu, kokios Jūsų nekalbėjimo priežastys? Juk labai sunku nuolat "virti savo sultyse", taip ir mažiausios bėdelės išsipučia iki begalinių burbulų.


Amžius labai įvairus - nuo 20m iki 50m. Ar net daugiau.


Labai taiklus pastebėjimas. Kiekvienas žmogus savo artimoje aplinkoje turi bent vieną šeimą, kuri turėjo ar turi sunkumų pastoti. Ir šalia tikrai yra bent vienas žmogus, kuris gali, moka išklausyti, paguosti, palaikyti, reikia tik išdrįsti.


Ko gero taip ir prasideda kiekvienos šeimos, susiduriančios su nevaisingumu, ieškojimai. Dauguma išbandę ir ananasų valgymo, ir stovėjimo žvake etapus Nežinau, kiek Jums metų? Tiesa, kai kurios šeimos šiame etape ir pastoja, bet jei judat link 30m, būtų pats laikas vyrui atlikti jam priklausančius tyrimus.

Robertos-Beneiktos post'ai taip puikiai nuteikia ir taip motyvuoja! Šaunuolė! Ačiū Tau, kad bandai įkvėpti ir palaikyti ne tik save, bet ir mus visas. Juk visos čia užsuka su didesne ar mažesne neviltimi, liūdesiu ar netgi jau tam tikra depresijos forma. Visoms labai svarbu patį papraščiausią supratimą. Kad ir be jokių patarimų, rekomendacijų ir pan. Tiesiog palengvėja, kai pamatai, kad ne viena išgyveni visą tą juodą periodą. Kaip daugelis čia jau užsiminė, jog dažniausiai su niekuo savo šiuo skausmu ir išgyvenimais nesidalija. Lygiai taip pat ir aš. Tiesiog jaučiuosi nepilnavertė dėl to ir nesinori, kad žmonės, kurie to neišgyveno, manęs gailėtųsi, pultų dalint patarimus ar guostų tuščiais žodžiais...

Nera uz ka Visoms kartais reikia issikalbeti ir issilieti, tada bent akimirkai tampa lengviau. Laikas labai keistas dalykas, kai atsisuki atgal supranti, kad taip greitai prabego jau beveik 7 metai kaip planuojame vaikeli, bet kai lauki ovuliacijos ar ciklo pabaigos, kuomet tikiesi, jog gal jau si karta mm nebeateis, tuomet laikas atrodo issitempia iki begalybes. Manau pats sunkiausias dalykas, kai isgirsti zodi nevaisingumas, tai nezinojimas ir begalinis laukimas, nes kol gydytojai nepasako, kad nera net menkiausios galimybes susilaukti vaikelio, tol mes tikimes, kad tas dziaugmas viena diena aplankys ir mus... Ir dar vienas nelengvas dalykas siame kelyje, kai net gydytojai negali pasakyti priezasties, o kai nera aiskios priezasties, nelabai aisku ir ka gydyti... o kai nera taikomas gydymas, tuomet darosi dar sunkiau, kad nieko nedarom del savo tikslo, tuomet pradedame ieskoti ivairiausiu keliu, kartais alternatyviu, kartais visiskai nauju, kad tik kazka darytume ir nereiketu sedeti rankas sudejus ir verkti, kad nepavyksta... o dar tas amzinas laukimas, kuomet neaisku kada jis baiksis...ir tas nuolatinis laikrodžio tiksejimas, kuris vis primena, kad musu vaisingumo amžius su metais tik mazeja.... Ir kartais taip norisi viska mesti, bet viduje vis kazkas sustabdo, tarsi sakydamas "jau tiek kelio nueita, tiek visko padaryta, tiek visko issiaiskinta, tiek sugerta visokiausiu vaistu ir papildu, tiek ampuliu suleista, net gulta ant operacines stalo... ir negi dabar, kai galbut visai nedaug liko iki tikslo, o gal iki priezasties atradimo imsi ir viska mesi, o po 10 metu ar dar daugiau tikrai gailesiesi, kad nejai toliau, kad nuleidai rankas ir pasidavei...." tada gilei ikvepi, nusiramini ir supranti, kad reikia eiti i prieki. Vienintelis dalykas, kuris mus gali palaikyti siame kelyje yra tikejimas, kad viska daroma ne veltui. Ir viena diena tikrai pasakosime tokioms pat nusiminusioms merginoms, kurioms dar viskas pries akis, savo sekmes istorijas ir vardinsime kiek kartu norejome nuleisti rankas, bet nenuleidome, kiek kartu ieskojome naujo kelio, kiek kartu keiteme gydytojus, kiek perskaiteme straipsniu ar knygu, kiek kartu ieskojome stebuklingu zoleliu, vietu ar antgamtiniui galiu turinciu zmoniu.. kaip stipriai tuo tikejome ir meldem buti isklausytos...
Viskas kas turi pradzia, turi ir pabaiga. Musu ilga kelione stebuklo link, taip pat viena diena baiksis ir tikiuosi, kad kelio pabaigoje supuosime visos grazius, sveikus ir besisypsancius kudikius, kurie bus be galo mylimi ir demesio apsupti. Juk ne veltui Dievas mus priverte taip ilgai jo laukti Tikiu, kad jis ateis i musu gyvenima paciu graziausiu metu ir kad ta diena bus pati isimintiniausia gyvenime. Juk jeigu butume pastojusios be jokio vargo, gal net nepradeje planuoti, argi i viska ziuretume taip pat, kaip sitiek ilgai islaukusios ir toki ilga kelia nuejusios? Juk net ir valgis skanesnis, kai jo ilgiau lauki, tai ka jau kalbeti apie kudikio atejima, taip ilgai laukta. Jo gimimo diena dabar mums prilyks tikram stebuklui Ir nesvarbu, koks bus tuo metu oras... galbut ore tvyros besiskleidzianciu pumpuru kvapas ir plaukus kedens pavasarinis gaivus vejelis, o gal siautes kaulus stingdantis ir viska vartantis siaurys, gal kris lengvos snaiges is dangaus, uzklodamos zeme baltu patalu, tai visai nesvarbu, nes tos tyros kudikio akys zvelgiancios i mus privers viska akimirksniu uzmirsti, tarsi butume pabude is ilgo nesibaigiancio sapno ir sio ilgo laukimo niekada nebutu buve...

Roberta-Benedikta, Jūs tikrai turite puikią iškalbą ir rašytojos gyslelę. Tiksliau visą gyslą Dauguma merginų jaučiasi panašiai, bet būtent Jūs sugebate labai gražiai savo išgyvenimus ir palinkėjimus išreikšti, aprašyti. Tai tikrų tikriausia dovana.
Kaip Jums pačiai asmeniškai sekasi? Kuriame gydymo, laukimo etape esate?
Papildyta:

Sunkiomis laukimo akimirkomis iš tiesų labiausiai nori palaikymo, supratimo, ne patarimų iš žmonių, kurie su tuo nesusidūrė. Bet dėl tylėjimo - nesutinku... Nevaisingumas nėra nuodėmė, bausmė, nėra koks nors gėdingas ar smerktinas dalykas. Jei pačios šeimos nedrįsta apie tai kalbėti, kodėl tuomet politikai, žurnalistai turėtų tai daryti? Kaip tuomet sulaukti mums palankaus įstatymo? Niekas kitas, bet mes patys turime pamažu šviesti visuomenę pradėdami nuo savo artimųjų.

Sveikos,merginos kaip jus gyventat,kaip sekasi,kaip nuotaikos?pas mane jokiu pokyciu...rugpjucio menesi buvau pas gydytoja,atlikom tyrimus,israse naujus vaistus...pradejau juos gerti,jauciuosi gerai,nes nejauciu jokio salutinio poveikio,atsidaro mm...kas liecia vaikeli tai atidesiu si reikala kuriam laikui...labai skauda sirdi del to,bet taip jau nusprendziau...negaliu spausti savo draugo...matau jo nenora,nepasiruosima,nesubrendima...prievarta nieko nepasieksiu...zinoma man reiks dideles kantrybes ir valios,kad apie tai nekalbeti,neuzsiminti...zinau,kad sirdyje nesiosiu begalini skausma,zinau,kad kai jis nematys verksiu ir viska isgyvensiu savyje viena...ir dabar rasydama braukiu asaras...bet spausti zmogaus negaliu,o ir nenoriu...gal jam irgi reikia laiko subresti,kad taip susilaukti vaikelio...nezinau...arba tas subrendimas ateis,arba ne...noreciau,kad ateitu,noreciau,kad viskas butu gerai...tik man gaila laiko...juk per ta laika tiek daug galima butu padaryti-susirasti kilnika,pradeti procesa ir galbut sulaukti teigiamo rezultato...o dabar laikas tiesiog praeis veltui...nezinau kaip visa tai istversiu,bet gal surasiu savyje jegu...

Tikra tiesa ,visose tose nuotraukose, siandien pratrukau.... ilgai laikiausi, bet kazkodel atrodo sita uzduotis neiveikiama, daug ko gyvenime siekiu ir einu iki tikslo igyvendinimo, bet sita uzduotis jau varo i nevilti ....

tokia profesija dėl tylėjimo Jūs neabejotinai esate teisi. Manau, kad tikrai reikia kalbėti apie šią problemą, parodyti visuomenei, kad ji egzistuoja ir netgi patys artimiausi žmonės gali tyliai savyje nešiotis šią problemą. Tačiau aš pati esu toks žmogus, kad viską išgyvenu savyje... Todėl ir šią problemą ir jausmus dėl jos gniaužiu, kiek tik įmanoma Nors ir žinau, kad tai labai blogai, bet atrodo, kad niekas nesupras to, kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi. Be to, kažkaip dar per daug skaudu garsiai įsivardinti, jog turime šią problemą.



Papildyta:

O mes vakar abu su vyru pratrūkom...

Pirmiausia aciu uz grazius zodzius:) O as siuo metu nusprendziau paziureti ka gali pasiulyti mano atveju napro gydymas. Kol kas dar vyksta laukimas ir stebejimas gleiviu bei visko uzregistravimas tam tikroje lenteleje ir galbut nuo kito ciklo gydytoja jau gales skirti kazkoki gydyma. O siaip tai, jau tikrai sunku darosi laukti, sunku ir minciu rasti, kurios galetu ikvepti laukti teigiamo rezultato, deja sioje situacijoje nesame seimininkes ir negalime nuspresti kada tai ivyks, todel telieka tiketis ir viska palikti aukstesnems jegoms. Dar pasidareme genetinius tyrimus, laukiam atsakymu. Po ju bent jau zinosim ar mano viltys nera tuscios ir ar yra bent menkiausia galimybe susilaukti vaikelio.

Greičiausiai jūsų pašto dėžutė pilna, todėl negaliu atsiųsti jums asmeninės žinutės

ačiū Jums visoms už labai gražius žodžius, vis paskaitau Jūsų mintis ir išgyvenimus. Nesijaučiu tokia vieniša. Nors tik pradėjome savo paieškų "kodėl mums nepavyksta?" kelią, tačiau esu pilna pernelyg didelių baimių, skausmo, nusivylimo, jautrumo..žinau, kad reikia veikti ir siekti savo tikslo, tikiuosi mes čia visos jį kartu pasieksime. Tik man su psichologija labai sunku viską pakelti, kartais atrodo, kad apie nieką daugiau negalvoju tik apie tai..

Pabandykite dabar

Jei tikrai nusprendėte planavimą atidėti, nuoširdžiai palinkėčiau apriboti ir apsilankymus šiame forume. Manau skaitydama kitų mergaičių planus, laimingas ar nelaimingas istorijas Jūs dar labiau save skaudinate. Atidėti vadinasi atsitraukti pilnai ir šimtu procentu.
Laikas - stebuklingas reiškinys, kai kurie dalykai tiesiog išsisprendžia savaime.