Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Kiekvienas isbandymas yra tam tikra gyvenimo pamoka ir kol nesuprantame ka mes turime išmokti, tol situacija nesikeicia. O suprasti, ka darome ne taip kartais tikrai nera taip jau lengva... Kuo toliau galvoju, tuo dazniau manau, kad zmones yra labai savanaudiški ir netgi musu troskimas turetu vaikeli is pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad norėjimas isnesioti savyje nauja gyvybe, aukleti, myleti ja yra visai nesavanaudiska, bet juk mes nezinome ar toji gyvybe nori ateiti pas mus, ar ji nori ateiti butent dabar... ar ji nori augti musu seimoje, ar ji nori butent tokiu tevu... juk is esmes mes tik galvojame apie save, apie ta dziaugsma, kuri vaikelis suteiktu mums, kaip jis pripildys musu gyvenima, kaip gyvenimas is nieko verto taps pilnavertis... Juk meile turi būti nesavanaudiška, nes as manau, kad mes sioje zemeje esame tam, kad padetume kitiems, o ne nuolat gailetumemes saves ir grauztume save, klausinėtume kodel man taip, uz ka, kodel kitam sekasi, o man ne, ka as tokio blogo padariau, kad to nusipelniau, ar as nesu pakankamai gera, juk kudikiui butu visos sąlygos augti sveikam ir laimingam, jis turetu du mylincius tevus, tai ko dar truksta ir tokiu, ar panasiu klausimu, manau esame sau iskelusios ne viena karta, bet ka tas dave? Ar tikrai reikia klausineti... o gal reikia pradeti vertinti tai ka turime...
Ziurejau syki laida, kai zmogus (vyras) neturintis nei ranku, nei koju, tik du kojos pirstus jis veda motyvacinius seminarus, jis plaukioja, zadzia golfa, raso, skaito ir svarbiausia, kad jame tiek optimizmo ir toks didžiulis dziaugsmas gyventi, toks didžiulis noras gyventi..., jam apie 30m jis be galo dėkingas savo tevams, kad ji pagimde ir išaugino, jo gyvenimas galiausiai susikloste puikiai (aisku jam gera gyvenima susikurti kur kas sunkiai, nei sveikam zmogui ir vis del to, jis nesiskundzia, jis laimingas, jis dziaugiasi gyvenimu)... ir tada sedejau ir galvojau, jeigu zmogus neturintis nei ranku, nei koju gali gyventi laimingai, sugeba prisitaikyti prie esamos situacijos, tai kodel gi sveiki zmones, kurie turi tiek daug, kuriems atrodo tereikia džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais.... nesugeba to vertinti ir vis iesko kažkokiu priezasciu, kodel jie turetu jaustis nelaimingi, kad juos gyvenimas nuskriaude ir svarbiausia, kad mes jauciames turintys teise būti nelaimingi, nes juk turime „priezasti“, mes juk galime leisti sau skleisti pykti, savigrauža ir pan. (pateisindami save tuo, jog gyvenimas mums yra „neteisingas“ jis juk neduoda mums to, ko trokstame) argi tai nesavanaudiška?... Gyvenimas tarsi bumerangas, jis anksčiau ar veliau atlygina uz viska... taciau reikia to nusipelnyti ir islaukti... Kiekvienas turime savo gyvenimo kelia ir savus išbandymus, savas gyvenimo pamokas.... todel daznai buna, kad kai zmogus susitaiko su mintimi, kad negales tureti vaiku, kai paleidžia ta savanaudiška nora, kai nepuoselėja tusciu vilciu, (tuomet juk netenka ir nuolat nusivilti, del neisipildziusiu lukesciu), kai pradeda galvoti, apie tai kaip džiaugtis gyvenimu cia ir dabar, kaip padaryti aplinkinius laimingus, pvz.: salia esanti vyra, galbut savo tevus ar senelius, kuriems reikia pagalbos, galbut vaikus, kurie neteko savo tikruju tevu... tada labai daznai uz ta beprotiškai sunkiai išmokta gyvenimo pamoka yra atlyginama... ir i ta laiminga, besidziaugiancia seima ateina tai, ko niekas jau nebesitikėjo.... nes gyvenimas atlygino uz išmokta pamoka, uz tai kad galiausiai išmoko būti dėkingi, išmoko vertinti tai, kas jiems duota.... Nepamirskime vertinti tai ka turime, nepamirskime padeti salia esantiems, galbut mes kazka visai pamirsome, kazkam nebeskiriame demesio, nes visos musu mintys sukasi tik apie viena ... Ismokime is tikruju gyventi ir branginti tai ka turime, ismokime būti dėkingi..... Tai nera lengva ir mastymas nepasikeicia per nakti, bet jeigu labai stengsimes, galbut mums pavyks išmokti savojo gyvenimo pamokas....

Del knygos "Kelias namo", tai tikrai negaliu sakyti, kad ji blogai baigiasi, nenoriu isduoti kaip, nes jeigu kas skaitys, tai tiesiog bus neidomu, bet man norejosi kitokios pabaigos, gal del to, kad mano paziuros per siauros ten reikia i viska zvelgti placiau ir tada supranti, kad visi galiausiai pabaigoje tampa laimingi ir po visko ka jiems teko pereiti, kiekvienas surado savo kelia, kurio greiciausiai nebutu surade, jeigu viskas butu susikloste kitaip, jeigu nebutu buve tiek sunkiu issukiu. Aisku negaliu sakyti, kad tai labai lengva knyga.... ir jeigu bandai save isivaizduoti herojes vietoje, tai tikrai labai sunku... bet manau kad ji privercia pamastyti.
Pasamones galia, kaip ir kitos panasaus pobudzio knygos manau suteikia bent jau kuriam laikui optimizmo, o jis visada ir visose situacijose yra reikalingas
Manau kiekviena mes ieskome savo ikvepimo saltinio, galbut kazkam tai yra perskaityta gera ir itaigi knyga, kazkam is arti matyta kito zmogaus (galbut artimo ar pazystamo) sukrecianti istorija... Visi mes esame skirtingi, bet tuo paciu kazkuo ir panasus, nes manau visiems zmonems reikia, kad jie jaustusi reikalingi, mylimi ir kad galetu savo siluma duoti kitiems.
Ir kaip rasoma ne vienoje knygoje viskas prasideda nuo minties...todel kad ir kaip butu sunku keisti savo mastyma, kad ir kiek kartu noretusi viska mesti ir pasiduoti blogoms, niurioms ar net piktoms mintims, tuomet sustokime bent akimirkai ir prisiminkime, kad mes nesame vienos, salia yra artimu zmoniu, gal jie ne visada mus supranta, gal ne visada mums yra geri, bet viena zinau, kad blogos mintys, pyktis tikrai nieko gero dar nesukure, todel jo puoseleti tikrai nevertetu.
Kartais sunku tiketi, kad viskam turi ateiti savas laikas, ir kad tas laikas bus pats geriausias, nes kartais atrodo, kad jis niekada neateis, taciau neseniai suzinojau, kad turiu problemu su skydliauke (nors ji buvo tirta ne karta ir man buvo sakyta, kad viskas pas mane gerai) ir kai endokrinologe pasake, kad ir gerai, jog su tokiais rodikliais as nepastojau, nes galejo buti persileidimas arba dar blogiau, galejo nestumas nesivystyti ar būti kazkoks apsigimimas... tokie zodziai visada privercia susimastyti ir manau, kad viskas vyksta ne be priezasties, manau niekada nebuciau dariusis dar karta kruvos tyrimu, jeigu nebuciau, taip stipriai norejusi kudikio, ir greiciausiai nebutu rade sios ligos tol kol nebutu buve kokiu nors komplikaciju. Kadangi esu kantri tai ir pas gydytojus einu tik kai tikrai labai jau blogai jauciuosi
Nesakau, kad reikia sedeti, nieko nedaryti ir tik laukti, nes gyvenime viskas susiklostys taip, kaip ir lemta... Manau mes pacios savo mintimis, zodziais, veiksmais ir pasirinkimais itakojame savo likima. Jeigu yra liga, tai bet kokiu atveju ja reikia gydyti, tik manau, kad viska reikia daryti su pozityviu mastymu, dziaugiantis tuo, ka turime cia ir dabar, nes praeities mes pakeisti negalime, o ateitis... apie ja mes nieko nezinome, nei kiek mums jos liko nei kas musu laukia, taciau dabartis priklauso mums ir kas joje vyksta priklauso tik nuo musu pasirinkimu, todel visoms linkiu kuo geresniu pasirinkimu, kuo grazesniu ir pozityvesniu minciu bei gyvenimo dziaugsmo
Beje siandien ejau gatve ir galvojau, kad mes esame kaip mazi vaikai, kurie kelia sumaisti parduotuveje, nes jie negavo norimo zaislo... mes pykstame ant likimo, ant Dievo, ant aplinkiniu, ant viso pasaulio, del to, kad negauname to ko trokstame, bet juk mama vaikui zaislo dazniausiai neperka ne del to, kad ji jo nemyli, bet del to, kad nori ismokyti vaika tinkamo elgesio (ir greiciausiai ta zaisla nupirks, kai vaikas to nesitikes ir bus to nusipelnes)... gal taip yra ir su mumis, gal nesuteikiant mums to, ko mes taip trokstame, tokiu budu mums bandoma pasakyti, kad mes gyvenime kazka darome neteisingai... Gal tikrai as kaip koks islepintas vaikas, kuris viska turi, bet yra nelaimingas del to, kad neturi to, ka turi kitas... Juk esu sveika, turiu mylinti vyra, turiu darba, turiu stoga virs galvos, turiu tevus, kurie dar gali savimi pasirupinti ir dar savo tevams padeti.... ir kai pradedi galvoti, tai is tikruju juk turiu tiek daug, taciau visa tai laikau savaime suprantamu dalyku, o juk yra daugybe zmoniu, kurie greiciausiai mielai sutiktu pasikeisti su manimi vietomis ir butu kur kas dekingesni uz tai ka turi, nei esu as.... Todel gal kartais tikrai verta atsisesti ir pamastyti ar tikrai mano gyvenimas toks jau blogas ar tikrai nera dalyku uz ka as galeciau būti dekinga, ar tikrai verta pasiduoti toms blogoms mintims... Moteris, kuri laukia savo kudikio, kuri ilgai jo laukia ir kovoja su visokiomis iskilusiomis kliutimis, negali būti silpna... todel nei vienai ne valia pasiduoti blogoms, niurioms mintims, nes tikrai kiekvienos gyvenime galima rasti kazka labai labai grazaus

Roberta-Benedikta,tu tikrai surandi daug graziu zodziu,graziu,teigiamu ir pozityviu minciu,kurios suteikia vilties,kurias perskaicius pasidaro geriau,tu moki paguosti ir as su daugeliui tavo minciu pritariu,pritariu tavo pozuriui...tik,manau,kad tavo situacija kitokia nei mano,pas tave kitoks vyras, kuris tave visapusiskai palaiko ir kuris padarytu viska,kad susilauktumet vaikelio....nes mano situacija yra isvis katastrofiska...ne taip senai mes su vyru kalbejom apie musu santykius,apie ateiti ir jis man pasake,kad jei as galvoju apie donorine kiausalaste ir Ryga tuomet mums neverta toliau testi musu santykiu ir pasiule susirasti kita,kuris sutiks tai padaryti....o jeigu negalvoju,tuomet verta testi musu santykiu...jus neisivaizduojat kaip as po tokiu jo zodziu pasijutau,kaip man pasidare skaudu,atrode,kad sirdis plys is skausmo,asaros spaude gerkle...po tokiu jo zodziu tikrai nesujauciu gerai ir dabar,sirdis pilna skausmo,pykcio,nusivylimo...neisivaizduoju kaip vyras mylimai moteriai gali sakyti tokius zodzius(o jis man sako,kad mane myli,kad labai mane myli,kad as esu vienintele moteris,kuria jis myli istiktuju)...as manau,kad jeigu 2 zmones vienas kita myli jie neturi buti tokie kategoriski vienas kitam ir visada padeti bei palaikyti visose gyvenimo situacijose,kad ir kas be nutiktu....as is savo vyro palaikymo negavau...gavau tik kategoriskuma,nesupratima ir pasiulyma nutraukti santykius....zinot po tokiu dalyku tikrai nematau nei vilties,nei tikejimo,nera nei graziu minciu,nei teigiamu emociju,nei dziaugsmo....

Mergaites..sunku, skauda, norisi verkti...ir verkite, bet visada paskaiciusios sita skyreli, paskaitykite po to ir "sekmingas istorijas". Patikekit, kiek ten daug stebuklingu istoriju, viena is ju tikrai bus ir jusu

Waiting,skyreli ''sekmingos istorijos'' skaiciau ir ne viena karta,ten tikrai daug istoriju su laiminga pabaiga,istoriju suteikianciu vilties ir tikejimo...bet kartais uzeina tokie juodi momentai,kad atodo nera jokios iseities,jokios vilties...tada ir verkiam...po asaru palengveja ir tada vel atsiranda viltis...taip ir gyvenam....

Taip musu situacijos visu panasios, bet tuo paciu ir labai skirtingos. Mano vyras nera toks...kaip cia pasakius palaikantis ir siaip jau yra labai nenorintis imtis jokiu didesniu permainiu, jau nekalbu apie tai, kad uzbaigti tai ka pradeda is vis misija beveik neimanoma As pati visada ir visur ji labai ilgai ikalbineti turiu, net ir apie vestuves pradejom kalbeti po metu draugystes, po dvieju jau kaip ir rimciau buvo nusiteikes, bet iki to fakto turejo praeiti dar 5 metai tylaus iklabinejimo , o jeigu pabandydavau kazka uzsiminti garsiai apie jas, tai visada jis turedavo atsakyma, dabar ne laikas reikia tureti kur gyventi, kai turejom kur gyventi tada reikia pinigu vestuvems, kai pasakiau, kad pinigus sutaupysim, tada sugalvojo, kita atsakyma, nepatinka tai skiriames Zodziu tikrai nera toks jau zmogus apie kuriuos sakoma "nors prie sirdies dek" ir kategoriskumo bei lankstumo net labai truksta ir kai paskaitau, kad kitu merginu vyrai nuolatos salia, kaip joms padeda, vaziuoja su jomis i kitas valstijas del savo tikslo, tai zinoma mane paima toks baltas pavydas ir tikrai daug kartu dar iki vestuviu buvo minciu skirtis, bet vis kazkokia nematoma jega atkalbedavo...gal tai ir yra meile jis is tokiu zmoniu, kur nemanu, kad labai pergyventu jeigu issiskirtume, nes jis kai rodo kokia situacija per telika ar siaip isgirsta is pazystamu, kad kazkas skiriasi, tai vis sako, kad juroje daug zuveliu ir jis nesupranta, kodel vyrai bando susigrazinti mylimas moteris, nes jis mano, jeigu nenori, tai nereikia, juk galima kita susirasti zodziu daugybe tokiu pavyzdziu galeciau privardinti, bet jei jau galu gale nusprendziau su juo susieti savo gyvenima, tai stengiuosi, kad jis mums butu kuo grazesnis, sviesesnis ir lengvesnis. Del vaikuciu jis irgi nepersistengia, gal del to jau laukiu septinti metai stebuklo Jis net sako, kad ir nereikia tu vaiku, mes jau ne tokie ir jauni, galim ir taip gyvenima nugyventi....o kartais juokauja jeigu jau nori, tai galim isivaikinti koki negriuka , juk Afrikoj daug nelaimingu vaikuciu.... zodziu labai rimtai nepakalbesi su juo apie tai, taigi viska tenka pergyventi vienai ir tiketi, kad galiausia ateis i musu seima sis dziaugsmas. Tiesa ikalbejau nueiti pora kartu pas homeopata, deja jam tai pinigu ir laiko svaistymas pasirode... kas liecia IVF kol kas jam ta mintis nera priimtina... Suprantu, kad versti jo as negaliu, taikyti spaudimo metodo taip pat, nes tai atnestu tik daug pykcio i musu namus ir nieko gero is to nebutu, bet juk baznycioje prie altoriaus prisiekiau būti ir dziaugsme, ir skausme ir meginu prisiminti sia priesaika, kai buna tikrai sunku. Kaip tik del jo tokio mastymo ir del to, kad nesiseka mums susilaukti vaikelio bandau pakeisti savo mastysena, stengiuosi maziau pykti, nes anksciau galedavau istisas dienas supykusi nekalbeti, o dabar kai supykstu tyliu ir galvoju, pyktis negerai, jis nieko gero neduoda, nieko cia tokio katastrofisko neivyko... zodziu patyliu su savimi pakalbu ir nuvijusi pykti salin meginu parodyti, kad jokio pykcio ir neturejau, aisku ne visada sekasi, bet stengiuosi ir tiesa sakant man vis lengviau ji suvaldyti Jis netgi pagyre mane, kad as pasikeiciau i gera, kad mes maziau pykstames, kad mums smagiau kartu Stengiuosi ir toliau eiti tuo keliu, tiesa jis tikrai nelengvas, kartais toks pyktis ant visko ima, bet stengiuosi neleisti sau ilgai jo laikyti, jei tikrai labai daug jo prisikaupia tada viena issiverkiu, isleidziu visa susikaupusi blogi ir vel ieskau kazko teigiamo, vel stengiuosi savo ir vyro gyvenima padaryti geresni ir laimingesni, ir stengiuosi nebeklausti saves kodel man skirtas toks kryzelis ir stengiuosi nebesiblaskyti del vyro (nes tikrai buvo minciu viska mesti ir iseiti) ir manau po truputi darosi lengviau, po truputi gyvenimas svieseja ir man rodos vyras taip pat kartu su manimi gal ne taip sparciai (nes jis tai daro nesamoningai, o as samoningai), bet keiciasi i gera puse... aisku tai labai mazi zingsneliai, bet vis delto jauciu, kad judu pirmyn ir nebesistengiu pakeisti to, kas galbut nepakeiciama... Nepaprastai noriu kudikio, labai noriu būti rupestinga, mylinti mama, labai noriu ismokyti savo vaika atskirti gera nuo blogo, ismokyti gerbti ir myleti kitus, ismokyti atsakomybes ir iskiepyti gyvenimo dziaugsma.... deja, kol kas nelemta issipildyti siai svajonei, o gal ir niekada nebus lemta issipildyti, gal niekada ir nepagimdysiu kudikelio, neisnesiosiu jo savyje, nejausiu judesiu savo pilvelyje... bet negaliu sau leisti pykti nei ant saves, nei ant vyro del to, ko gali niekada ir nebuti. Juk mes negalime atmesti galimybes, kad net ir po kruvos atliktu IVF as nepastociau, o gal pastociau ir negaleciau jo issaugoti, kas butu dar baisiau, o gal as turiu dar kokia nors genetine liga, kuria as galiu perduoti savo kudikiui.... yra daugybe nezinomuju, kurie nuo musu nepriklauso, kad ir kaip mes stengtumemes... aisku as nesakau, kad nereikia bandyti, nereikia stengtis, zinoma, kad reikia ir jeigu abu busimai tevai tam pritaria ir to nori, tai turbut butu nuodeme nepasinaudoti medicinos isradimais... taciau mes negalime priversti zmogaus susilaukti kudikio prievarta, as stengiuosi gerbti savo vyra ir jo nora... jis nesako, kad nenori vaiku, tiesiog nori ju susilaukti naturaliai, (deja tas trunka, kaip jau minejau, gana nemazai) ir gerbdama si nora stengiuosi pati, kuo daugiau suzinoti apie savo organizma, to vedama pasidariau is naujo visus tyrimus hormonu, skydliaukes (to pasekoje rado autoimunine skydliaukes liga), pasidariau kai kuriu vitaminu ir mineralu tyrimus, pasirodo vitamino D nepakankamumas. Zodziu darau tai, ka galiu sioje situacijoje gerbdama jo toki nora.... Nuperku vyrui vitaminu, jis aisku kartais juos pamirsta isgerti, bet svarbu, kad nepriestarauja ir geria juos, pats nepirktu, nes jam tai manau butu pinigu metymas , todel dziaugiuosi, kad bent jau tam nepriestarauja ir isgeria, as taip pat geriu ivairius vitaminus, bei vaistus skirtus endokrinologes, rezultatas kol kas vis tas pats ( t.y. mm kiekviena menesi) bet dabar galiu ramiai ziureti i kalendoriu artejant mm, si karta jos netgi pora dienu anksciau atejo, nebuvo jokio pykcio, aisku nusivylimas buvo, bet juk del to gyvenimas nesibaige. Gyvenimas tesiasi ir kaip jau sakiau, koks jis bus laimingas ar ne, dziaugsmingas ar pykcio kupinas priklauso tik nuo musu paciu. As stengiuosi rinktis pozityvu kelia ir pykti ismesti is savo gyvenimo, kol kas dar to nepasiekiau, bet manau jeigu eisiu siuo keliu, tai tikiuosi pavyks, o tada bet kokiu atveju gyvenimas taps ne tik lengvesnis grazesnis, bet ir laimingesnis, nes tikiu, kad stebuklu buna
O jusu vyras manau dabar jauciasi ispraustas i kampa, jis bando gintis taip kaip moka, nes jauciasi puolamas, jis nesijaucia pasirenges tureti dar viena vaika, aisku nemanau, kad taip turetu būti, bet pasaulyje daug neteisybes, Ukrainoje zusta nekalti zmones vien del to, kad atsidure netinkamoje vietoje, o gal gime ne toje salyje...ir ju vienintelis troskimas, kad butu taika ir ramybe.... kiek karas suluosina zmoniu ir jaunu zmoniu, kuriems dar visas gyvenimas pries akis... gal ir ne viskas pasaulyje grazu ir spalvota, taciau jeigu norime kad pasaulis taptu grazesnis, pirmiausia reikia pradeti nuo saves... Jus pykstate ir tai suprantama, bet ar pykdama jauciates geriau? Ar vyras jauciasi geriau, kai jus pykstates? Ar tikrai norite eiti siuo keliu, ar tikrai norite viska mesti del galimybes... ir pradeti statyti vel viska is naujo? Jus sakote, kad jis negerbia jusu noro tapti mama, bet pameginkime paziureti i viska is jo puses... Jis turi jau vaika is pirmos santuokos, jis mato kad tevu būti jam nera lengva, jis sutiko jus. Jus mylite vienas kita, puikiai sutarete, pradejote viska is naujo, vaika jis turi, bet jis jo nemato kasdien, taigi ir rupestis yra mazesnis ir jam to lyg ir uztenka. Jis pabande ir suprato, kad jis nera is tu super tevu, koks galbut galvojo buses ir jam tevyste kelia baime. Galbut atsiradus vaikui paslijo ju santykiai ir su pirmaja zmona ir del to jis nera pasiruoses dar karta tokiam zingsniui, jis nenori jusu prarasti, todel is dalies gal net ir dziaugiasi, kad vaiku bent kol kas nera ir mato, kad greiciausiai greitai ir nebus, o gal ir visai nebus, taigi jis jauciasi saugus, bet jus norite jo ta saugia uzdanga sugriauti, todel normalu, kad jis kiek imanydamas ginasi ir priesinasi. Netgi mano, kad geriau jau paaukoti meile nei atsisakyti to saugumo ir komforto, kuri jis dabar turi ir kuri galbut prarado, kuomet susilauke kudikio pirmojoje santuokoje. Aisku tai tik speliones, vienos is situaciju modeliavimas, nes tikrai nezinau visos situacijos ir juolabiau to, ka jusu vyras galvoja, bet tarkim, jeigu taip yra tai jis turbut galvoja, kad jus esate nesupratinga jo atzvilgiu, nes galvojate tik apie save ir savo nora tapti mama, ir negalite suprasti kad jis nori tik jusu, kad jam gera su jumis, kai niekas netrukdo, kai nereikia jusu demesiu siluma ir meile dalintis su vaikuciu (kuris gimes pasiima beveik viska, ka iki tol gavo vyras).
Gyvenime nera vien tik balta ar juoda... ir kartais pasirinkimai ir apsisprendimai is tiesu yra be galo sudetingi ir gal ne visada musu sprendimai buna teisingi... taciau kaip jau minejau mes visada turime vienoki ar kitoki pasirinkima... Pvz.: jus galite palikti vyra, ieskoti kito (skaiciau vienos merginos istorija, jei neklystu ji net du vyrus paliko del to, kad negalejo susilaukti vaiku ir galiausiai tik su treciu susilauke kudikio), kitas variantas likti su juo, bandyti keisti savo mastyma, galbut po truputi su jusu pokyciais keisis ir jis, gal net atsiras ir jam drasos pameginti susilaukti kudikio su donorine, taciau betkokiu atveju jusu laukia tikrai nelengvas apsisprendimas ir dar sunkesnis kelias po jo. Bet tikiu, kad jus rasite jegu savyje ir priimsite jums geriausia sprendima, tikiu kad nors dabar ir tamsus periodas jusu gyvenime jis tikrai nesites amzinai. Gyvenime viskas yra laikina, mes sioje zemeje taip pat esame laikini, todel mums skirta laika joje pasistenkime nugyventi kaip galima graziau. Dabar vasara, atostogu metas, pameginkite isvaziuoti kur nors kartu, gal pakeitus aplinka viskas atrodys ne taip baisu ir gal bus lengviau priimti vienoki ar kitoki sprendima. Tik jokiu budu nepasiduokite tam nerimui ir pykciui, nes nuo jo pirmiausia bus blogai tik jums. Skaiciau vienoje knygoje, kai moteriai nuolatos atsinaujindavo gerybiniai augliai ji nuejo pas aiskiarege, kuri jai pasake, kad jei taip gyvensit ir toliau, jei neismoksit atsisakyti pykcio, tai viena diena gerybinis auglys virs piktybiniu ir jus mirsite nuo vezio, bet jus galite viska pakeisti ir po metu apsilankiusi moteris pas ta pacia aiskerege atejo svytedama is laimes, ji paklause jos patarimo atsisakyti pykcio ir jei ne tik kad neisaugo piktybinis auglys, bet ir gerybiniai augliai daugiau nebeaugo. Tik noriu pasakyti, kad nekenkite bent jau pati sau, nes tai jus tikrai galite. Pyktis kuria tik blogus dalykus. Suprantu, kaip lengva jam pasiduoti, bet jus juk esate tikrai stipri ir galite drasiai priimti visus gyvenimo issukius, kad ir kokie sunkus ir neiveikiami jie atrodytu. Manau jusu dar laukia daugybe issiukiu ir gal ne visi jie bus geri ir malonus, bet tikrai tikiu, kad jusu gyvenime bus dar daug dziaugsmo, tik isileiskite ji i savo gyvenima

Mano vyro pirma santuoka buve ne is meiles,o tik is ''reikalo'',jiems gavosi netyciukas,taciau istikruju jo buvusi drauge norejo priristi ji prie saves,nes po siek tiek daugiau ne metus trukusios draugystes jie isiskyre,praejus keleta menesiu ji vel susigrazino ji atgal,kadangi nenorejo prarasti gero vyro(vyras istikruju geras visom
prasmem-negeria,neruko,yra istikimas,atsakingas,rimtas,patikimas)nes suprato,kad jei jau viena karta isskyre,tai gali issiskirti po kiek laiko ir vel,todel ir nurate priristi ji prie saves vaiku,todel apgaules budu ir pastojo...vyras po grysimo pas ja praejus keletai menesiu suprato,kad is ju santykiu nieko gero nebus,todel nusprende,kad reikia skirtis,bet pasakyti jai to nespejo,nes ji jam pateike siurpriza,kad laukiasi...jam buvo sokas,labai didelis sokas...na sukure jie seima,bet seimyninis gyvenimas buvo ne koks...visu pirma jis buvo per atstuma,zmona Lietuvoj,jis uzsienyje,plius dar prasidejo is ex zmonos puses alkoholis,pasitusinimai,neistikimybe ir netgi lytiskai plintanti liga...kuri laika vyras bande saugoti seima,atleisdavo jai,bet viena diena jo kantrybe baigesi ir jie issiskyre....skirybu metu susitikom mes ir nebeisiskyrem...zinot Roberta-Benedikta,Jus esat teisi sakydama,kad jam komfortiska taip gyventi,kaip jis gyvena db,nes jis man tai yra sakes ne viena karta,kad jam taip gerai,patogu,komfortiska,kad as salia ir jam daugiau nieko nereikia....bet man reikia...ir man taip nepatogu....as noriu daugiau,daug daugiau....as nuo pat pauglystes svajojau tureti grazia,laiminga,darnia seima...ir iki siol apie tai svajoju....bet kolkas tai lieka tik svajone...minciu apie skirybas turiu,pagalvoju apie tai kartais...tada man reiktu susirasti nauja darba,nauja vyra...susirasti vyra gal ir nebutu jau taip sunku,nesu baidykle bet su mano diagnoze susirasti gera vyra,kuris sutiktu taip susilaukti vaiku bus tikrai labai sunku...beto ir tos paieskos...as ir dabartinio vyro ilgai ieskojau,nes norejau susirasti toki,kuris man tikrai tiktu visom prasmem ir mes tikrai labai tinkam vienas kitam...vienu metu jau galvojau,kad galbut nerasiu tokio ,kokio ieskau ir teks pragyventi gyvenima vienai ir negi nuleidau rankas,susitaikiau su tuo,bet netiketai atsirado jis...yra toks posakis atitiko kirvis kota,tai jis mums labai tinka,nes mes tikrai vienas kita atitinkam ir jis tikrai yra ta mano antra pusele....todel skirtis su juo nenoreciau,nes zinau,kad kito tokio zmogaus tikrai nerasiu....bet is kitos puses nenoriu gyvent be vaiku,nenoriu gyventi susimetus....mano vyras,nors gal reiktu sakyti draugas,nes esam nesusituoke,yra tikintis,gal dar ir del to nenori daryti dirbtinio,nes skaito,kad tai nuodeme,bet juk gyventi susimetus irgi yra ne ka mazesne nuodeme,bet kai as jam tai pasakau,tai kazkodel praleidzia pro ausis... suprantu,kad spaudimu ir prievarta nieko nepasieksiu,beto jis jau buvo prispaustas ir ivarytas i kampa pirmoje santuokoje....kazkada seniau jis yra man pasakes tokius zodzius,kad jis pats turi pajausti nora tureti vaika,santuoka,seima,o ne per prievarta viska daryti....bet kai jis jau buvo nudeges,tai 2 karta tikrai neskubes tuoktis ir kurti seima...o as laukti ir tempti gumos nematau prasmes,nes laikas bega labai greitai...bet tikrai zinau,kad nenoriu,jog jis su manim kurtu seima per prievarta...noriu,kad tai darytu laisva valia....kas liecia skirybas tai skirtis jis su manim nenori(nors ir siule),sako,kad jam nereikia kitos,kad reikia tik manes ir kad musu skirybos jam butu katastrofa...na man irgi musu skirybos butu katastrofa,bet juk ir katastrofos praeina...tai taip ir gyvenu abejones...mano vienintele viltis yra turkija,nes moterys su tokiom diagnozem kai mano vaziuoja ten ir sekmingai susilaukia savo leliuku...tik nezinau kaip tai pasakyti savo draugui,savo seimai...itariu jei pasakyciau tai jie susiimtu uz galvu...todel turkija kolkas lieka tik mano mintyse ir svajones....zinau,kad manes dar laukia daug sunkumu ir isbandymu...tikiuosi,kad nepalusiu ir juos iveiksiu....

Kaip matote prievarta ir apgaule zmogaus salia ilgai neislaikysit, taip nutiko jusu vyrui pirmojoje santuokoje. Zinoma del sios pamokos jis dabar daug atsargesnis. Taciau sakote, kad ilgai ieskojote tokio vyro ir jus puikiai sutarete, jus jauciat, kad jis yra antroji jusu gyvenimo pusele. Tikrai toli grazu ne kiekvienai moteriai pasiseka sutikti toki vyra, jau vien uz tai turetumete būti dekinga, manau daugelis jums netgi pavydi tokio nuostabaus vyro ir mielai visko atsisakytu vardan tokio sutarimo su savo antraja puse kaip pas jus ( kaip sakote "atitiko kirvis kota") Minite, kad vyras yra tikintis ir galbut del to nenori bandyti su donorine, kaip tik prisiminiau, kad tikintiems zmonems siuloma naprotechnologoja, tai metodas, kiek suprantu (labiausiai orientuotas i moteri), kuomet bandoma isgydyti moters organizma, kad ji pati galetu naturaliai pastoti. Yra SM skyrelis sia tema, manau ten daugiau galite pasiskaityti, beto jei neklystu, tai lyg ir turetu būti jau prasidejes taikymas sio metodo ir Lietuvoje, nes anksciau arciausiai sis metodas buvo taikomas Lenkijoje. Siam metodui manau jusu vyras neturetu priestarauti, nes tai yra organizmo gydymas. Aisku nezinau ar jusu atveju jis galetu būti taikomas, bet manau tikrai verta pasidometi ir manau, kad butu kiek paprasciau nei ikalbeti vyra vaziuoti i Turkija, nes cia jo argumentai iki siol isdetyti kaip ir netinka beto jis juk nori, kad naturaliai susilauktumete, o sis metodas kaip tik ta ir siulo, beto jeigu jis siam metodui nesipriesins, tuomet zinosite, kad vis delto jis nori vaiku ir jo pasakymas "noriu susilaukti vaiku naturaliai" nera vien tik pretekstas, o gal tikrai zmogus turi toki labai stipru religini isitikinima, kad vaikai turi gimti bendraujant dviem zmonems ir gal jam butu sunku auginti vaika pradeta su gydytoju pagalba... As taip pat intensyviai mastau apie tai, tiesiog kol kas man reikia su skydliaukes problemom susitvarkyti, bet kazkaip manau, kad meginsiu ir savo vyra prikalbinti siam metodui ir tikiuosi, kad jam ten daug nereikes vaikscioti, nes tada gali būti sudetinga prikalbinti, nes jis greitai pasiduoda, o cia kaip suprantu gydymas gali buti netrumpas, t.y. norimo rezultato gali tekti ir palaukti (ne taip kaip pvz.: IVF atveju jau ta pati cikla paaiseja pavyko ar ne)
Beje kas liecia emocine busena, vakar kazkaip galvojau, kad gal visai butu pravartu jums tureti koki sasiuvini, kuriame galetumete islieti savo mintis, tarkim kai buna labai gerai, kai jauciates laiminga pameginkite paanalizuoti, kodel taip jauciates, uz ka esate ta momenta dekinga, kas jums teikia dziaugsmo, ir analogiskai ta pati daryti, kai viskas atrodys labai blogai, kai nieko nesinores, kai viskas atrodys beprasminska... Ir tada sekanti karta kai jums bus blogai paskaitykit tas priezastis del ko jautetes laiminga ir pagalvokite ar tikra visa tai, del ko dziaugetes dingo is jusu gyvenimo ar tikrai to nebeliko, kad verta taip kankintis ir liudeti.... ir analogiskai, kai bus vel puiki diena, pameginkite paskaityti ka uzrasete, kai buvo jums sunku ir su kitu poziuriu, kita nuotaika pazvelkite i visas priezastis ir pagalvokite ar tikrai tos problemos tokios didziules ir neiveikiamos, kad reikejo taip sielvartauti .... gal tai jums pades geriau isigilinti i save ir atrasti daugiau jegu ir stiprybes nepalusti sunkiu momentu

Su vyru mes tikrai puikiai sutariam,ir tikrai drasiai galima sakyti,kad jis mano antra puse,budama su juo as jauciuosi savimi,man nereikia apsimetineti :)tiesa sakant is pradziu galvojau,kad mes nesutarsim,nes abu esam gime tais paciais Ozkos metais ir pagal zodiaka abu esam Avinai,o juk Avinai yra uzsispyre,egoistiski,nemegstantys nusileisti,tai maniau,kad ir badysimes ragais,bet tikrai taip nera,sutariam puikiai,zinoma,kartais islenda jo arba mano egoizmas,bet seip viskas tikrai gerai jeigu isiskirtume,antro tokio tikrai nerasciau apie naprotechnologija esu girdejusi ir siek tiek skaiciusi,bet man tai nepades,nes tikrai nera stebuklingu piliuliu,kurios pridetu man vaisingumo ir sutvarkytu pakitusius hormonus...manau,kad toks gydymo budas tiktu kitoms moterims,o ne tokioms kurioms nustatyta ankstyva menopauze....nes man ir diagnozuota ankstyva menpauze,ankstyvas kiausidziu isekimas,mano AMH(vaisingumo tyrimas) tik 0.30,o hormonu terpeje dideli pakitimai....mano mamai anskti prasidejo menopauze,mano seseriai irgi tas pats,man irgi tas pats....taigi tai genetiska...tad man belieka tik dirbtinis apvaisinimas...mano draugas nenori daryti dirbtinio su donorine,bet daryti dirbtini apvaisinima su mano kiausalastem jis sutiktu,pat man tai sake...taigi man belieka Turkija....tik ta Turkija atrodo man kaip tolima svajone....nezinau,bet man atrodo,kad pas mane kazkoks juodas periodas...nes atsitiko db viena bedele...turejo prasideti mm,bet neprasidejo,pasidariau nestumo testa,galvojau,o gal stebuklas?..bet deje stebuklo nebuvo...pagalvojau,kad gal organizmas nebereguoja i vaistus,pasiskambinau gydytojui,pasakiau viska,dar priduriau,kad gerdama vaistus jauciu salutinius pojucius,taigi gydytojas pasake,kad reikia pakartoti visus tyrimus ir grieciausiai man netinka vaistais,reiks skirti kitus....o as taip tikejausi,kad gryzus nueisiu pas gydytoja ir pasitikrinsiu ar pas mane auga folikulas,jei folikulas augtu tai butu labai gerai,butu galima daryti su savom,butu viltis...o dabar...nera menesiniu tai ir folikulo augimo nebus...nezinau,bet pastoviai ivyksta kazkokie trukdziai,kazkokios nesekmes...tikrai kazkoks juodas periodas...o del sasvinuko tai gera mintis,reiks pabandyti

Suprantu, kad sunku kai nesiseka, kai viskas vyksta ne taip kaip norisi, bet tikrai yra atveju, kai moteris net ir budabos apie 50 metu per menopauze pastoja to nenoredamos ir nesitikedamos, reiskiasi kazkokia viltis yra. Aisku genetika labai daug lemia, taciau nereikia prarasti vilties. Aisku visi tie hormonai, cheminiai vaistai ir panasiai kartais man atrodo, kad viena tvarko dalyka, o kita isbalansuoja del to ir paminejau napro, nes ten ziuri i organizma kaip i visuma ir manau nieko nekainuotu ir tikrai nieko neprarastumete jeigu tiesiog uzklaustumete ar verta pameginti ar imanoma kazkiek pagerinti kiausialasciu veikla, nes kiausialasciu veikla manau itakoja ne tik moters reprodukucine sistema, bet ir viso organizmo veikla. Aisku, jeigu pasakys, kad deja tokiu atveju nera musu praktikoje buve ar kazka panasaus, tokiu atveju meginkite planuoti atostogas Turkijoje, bent jau bandykite tai pateikti kaip atostogas ir jeigu jam mintis atostogauti Turkijoje patiks ir jis bus nieko pries, tai tada po kiek laiko pradekite uzsiminti, kad jei jau ten busit, tai suzinojot, kad ten yra tikrai gera klinika, kurioje galbut verta butu apsilankyti, isgirsti kitos salies specialistu nuomone, ka jie pasakys, kokios ju prognozes, nesakykite kad jusu tikslas atlikti ten dirbtini apvaisinima, tiesiog pradzioje meginkite, tai pateikti kaip konsultacija, meginkite tai pateikti ne kaip fakta, kuri jus jau nusprendete, bet klaip pasiulyma, kaip galimybe, tarsi jus dar nesate apsisprendusi ir jus norite isgirsti jo nuomone, ka jis apie tai mano, tokiu budu tai nebus spaudimas, o dvieju zmoniu apsisprendimas... ir gal tokiu budu, po truputi, po maza zingsneli ir pavyktu ji pripratinti prie sios minties , juolabiau, kad sakete, jog jis kaip ir nepriestarautu dirbtiniam apvaisinimui, jeigu tai butu atliekama su jusu kiausialaste, taigi vilties manau tikrai dar turite ir nepaleiskite jos gal pavyks issaugoti ir vyra ir kudikeli prisikviesti i savo seima, ko labai ir linkeciau ir maziau stresuokite, maziau nervuokite, bandykite save palepinti tuo, kas jums patinka (kazkokia smulkmena, gal karsta vonia vakare, gal kavos ar arbatos puodeliu, gal pasivaiksciojimu po koki grazu parkeli, dabar juk toks grazus oras, pravedinkite savo mintis, tiesiog vaiksciokite ir grozekites aplinka, apie jokius sudetingus dalykus negalvokite), nes visi tie stresai irgi turi itakos musu moteriskam ciklui ir siaip visai sveikatai Beje as anksciau lankiau joga, tai zinokit mano visa laika buves nereguliarus ciklas, po beveik pusmecio lankymo buvo praktiskai kaip laikrodukas (jeigu kas nors kitas paskytu, kad kazkokiu pratimu deka galima sureguliuoti cikla, tai niekada nebuciau tuo patikejusi, bet cia sakau is savo patirties , taigi kartais ir neitiketini dalykai gali būti tiesa Ir stenkites galvoti, kad nesvarbu kokie issukiai jusu dar laukia, jus juos iveiksite kartu su savo vyru ir jusu santykiai islaikys si sunku isbandyma ir taps tik dar tvirtesni, nes visi, kurie stengiasi, kurie tiki manau, kad nusipelno būti laimingi

Vyra tikrai noriu isaugoti,skirybos butu tik paskutiniu atveju,apie naprotechnologija reiks daugiau pasigilinti o kas liecia Turkija tai jai visdelto teikiu pirmenybe,kazkaip tikiu,kad ji yra mano viltis tvirtai nusprendziau,kad po pakartotinu tyrimu rasysiu
emaila iTurkijos klinika,ziuresiu ka jie man atsakys ir jeigu jie man pasakys,kad vilties yra tai reiks pasikalbet su vyru,tikiuosi,kad jis sutiks o db reiktu kazkaip daugiau parodyti jam demesio,svelnumo,meiles,nes paskutiniu metu svelniu jausmu jam visai nerodziau...is mano puses buvo tik pyktis,bloga nuotaika,uzsisikimai...pries keleta dienu,kai eilini karta buvau uzsisikusi,pikta, jis man pasake tokius zodzius-kai tu pyksti,buni uzsisikusi man skauda cia ir uzdejo ranka ant savo sirdies...tada mintyse pagalvojau-nu ir gerai,kad skauda,nes man irgi skauda...bet po keliu minuciu kazkaip susigraudinau...zinoma jam to neparodziau...bet supratau,kad kartais negraziai elgiuosi jo atzvilgiu...

Ir labai gerai, kad yra jau konkretus apsisprendimas, kad jau nusprendete rasyti i Turkija, manau bus truputi lengviau, kai judesit i ta puse, kuri jums teikia didziausios vilties. O vyra bus tikrai lengviau ikalbeti, kai jusu santykiai bus silti, nuosirdus ir be pykcio. Nes kai jus pykstate, tai kuriate tik pykti ir kenciate galiausiai abu ir laiku nenutraukus tos pykcio grandines gali būti labai blogai, nes jus pykstate ant jo, nors jums ir skaudu, jis bando prisibelsti iki jusu, bet jeigu jam tai nepavyks, tuomet ir jis gali uzsisklesti ir galvoti, jeigu su manim taip, tai ir as galiu taip pat. Kiekvienas zmogus turi tam tikra riba. Vieni kencia mylimo zmogaus kaprizus ilgai ir kantriai, bet trukus kantrybiai ir issiverzus visam susikaupusiam pykciui prikalba tikrai labai uzgauliu dalyku, kuriu paprastai net negalvoja. Kiti maziau pakantus dazniau pykti islieja, bet gal kadangi jo tiek neprisikaupe, tai jis nebuna toks didelis ir uzgaulus, taciau bet kokiu atveju manau vyras mieliau klausytu ir labiau noretu ispildyti moters svajone, kuri jam nuolat maloni, gera, rupestinga, nes tokiu atveju jis gali netgi pradeti jaustis kaltas, kad va man ji tokia gera, o as negaliu jai suteikti to ko ji taip troksta ir manau, kad sazines vedamam jam bus legviau apsispresti jusu naudai. Nes jeigu isivaizduotume situacija, kai ant jo nuolatos pykstama ir paskui dar is jo kazko prasoma, kas jam ir taip nera labai jau priimtina, tai jis gali galvoti, kad kodel as turiu būti geras, jeigu su manim nebuvo ... Suprantu, kad tas pyktis greitai niekur nedigs, bet jeigu jau ir supykote, tai bent jau jo nelaikykite ilgai, prieikite atsiprasykite, susitaikykite, manau jam tai labai svarbu, nes jis nenori jusu skaudinti ir matau, kad jus taip pat nenori jo skaudinti. Jums abiems dabar skaudu, taciau tai turite istverti abu, vienas kita palaikydami kaip galite, kaip mokate, o ne apsunkindami ir taip sudetinga situacija pykdami ir skaudindami vienas kita. Zinau, kaip sunku supykus pripazinti, kad be reikalo skaudini mylima zmogu ir labai sunku supykus prieiti ir pasakyti, kad buvai neteisi, bet jeigu sunku zodziais supykus tai pasakyti, tai galit tiesiog priejus atsiseti salia ir paimti jam uz rankos, manau zodziu cia ir nereikes, jis supras, kad jus atejote taikytis... sunkiausia zengti pirmaji zingsni, o po to jau viskas vyksta kur kas lengviau. Ir niekada neikite miegoti susipyke, nes jus is savo gyvenimo isbraukete ne tik ta diena, kai susipykote, bet ir sekancia diena, nes jus nepailsite ir atsikeliate pavargusi, nepailsejusi ir vis dar pikta, taigi dar viena diena buna sugadinta....O juk gali būti viskas kitaip, graziau, sviesiau ir laimingiau, tik reikia pasistengti nepasiduoti tam pykciui, kuris taip nori mus uzvaldyti. Ir jeigu jo zodziai pasiekia jusu sirdi ir jus susigraudinate, tai neslepkite to, parodykite, kad jums ne vistiek ka jis jaucia ir ka galvoju, kad jus ji girdite ir kad jis jums yra svarbus... ir tai nera silnumo pozymis, as manau priesingai, tik stiprus zmogus gali pripazinti suklydes ir zengti zingsni susitaikymo link. Nera neklystanciu zmoniu, taciau suklydus svarbu suprasti savo klaida ir pasistengti ja istaisyti.... Nes ar tikrai jus pykstate ant jo paskutiniu metu del kazkokiu tikrai svarbiu ir reiksmingu dalyku ar vistik ramiai atsisedus ir pagalvojus, tai del ko jus pykstate yra smulkmena, del kurios tikrai neverta nei sau, nei jam gadinti nuotaikos