Nevaisingumas ir psichologinės problemos

blonde0328, atidžiai sekiau Jūsų šiltą pokalbį su Roberta-Benedikta, Jūsų nuotaikėlė lyg ir buvo pasitaisiusi. Ar kas nutiko konkrečiai? Sakėt, kad pakartotinai eisite pas gydytoją.

Buvau pas gydytoja,del keliu simptomu,kurie kankino,beto norejau pasidaryti dar viena tyrima...pasidariau ir atsakymas labai nuvyle...man belieka dirbtinis apvaisinimas su donorine...draugas nepasiryzes tokiam dalykui,jis tiki kad galiu pastoti naturaliai,nezinau is kur pas ji tas tikejimas,nes as nelabai tuo tikiu...zinoma,kartais man atrodo,kad viskas bus gerai,o kartais apninka tokios juodos mintys,kad net nezinau ka daryti....nezinau is kur pasisemti tikejimo...zinau,kad man reikia padirbeti su savim-pakeisti mastyma,galvoti pozityviai,negrauzti saves,nepykti ant viso pasaulio, galvoti uz ka man taip...bet man sunku pakeisti mastyma,tai padaryti nera lengva...nusipirkau knyga ''Jusu pasamones galia'',perskaitysiu gal ji man pades pakeisti mastyma,ines grazesniu ir sviesesniu minciu...jei atvirai noreciau,kad ivyktu stebuklas ir as pastociau...juk didziausia mano svajone ir didziausias noras tureti vaikeli....

Aciu visoms uz protingas palaikancias mintis tokia profesija.

Papildyta:
.

Tik nemeginkit pasiduoti ir nuleisti ranku, kaip skaiciau vienoje knygoje, mes galime pakeisti savo likima, taciau jeigu sedesime rankas sudeje, nieko nemeginsime daryti ir tik verksime, kodel man sitaip, kodel as to nusipelniau, kodel va kiti dziaugiasi vaikuciais be jokio vargo, o man uz ka tokia kancia... tai jo tikrai nepakeisime, o priesingai gali būti, kad netgi atitolinsime savo svajone. Beto zymiai lengviau keisti savo likima, kai zmogus yra ne vienas ir kai dvieju ar daugiau zmoniu siekiai yra tokie patys, kai ju abiejų energija nukreipta i viena bendra tiksla. Juk grupele jaunu entuziastu gali padaryti zymiai daugiau, nei grupele senu, profesionalu, kurie imasi tik tokiu darbu, kur simtu procentu garantuoti, kad pasiskeks. O jus salia turite toki stipriai palaikanti ir tuo tikinti zmogu, pameginkite tiketi kartu su juo, pameginkite uzsikresti jo tikejimu ir entuziazmu, aisku tai nelengva ir tai neivyks is karto, bet gal po truputeli, po maza zingsneli einant i prieki ir pavyks. Daznai gyvenime buna ne taip kaip mes tikimes ar ne taip kaip suplanuojame, taciau nereikia pasiduoti, juk jeigu norejote nueiti i kina, o pasirodo bilietu nera, tai jei labai noresite nueisite kita diena ar parsisiusite ir paziuresite namuose, gal tai ir ne pats geriausias palyginimas ir per daug supaprastintas, bet norejau pasakyti, kad is bet kokios padeties yra iseitis, tik reikia jos ieskoti ir butinai surasite. O jeigu gydytojo zodziai nepradziugino, o tik dar labiau nuvyle ir nuliudino, tai galvokite, jog tai ka jums pasake yra netiesa, kad jis suklydo, gal kazko nepamate, gal kazkokio reikiamo faktoriaus neivertino, kad jums vis tiek anksciau ar veliau pasiseks tik dar tam neatejo laikas, gal dar gydytojai nemato tos pazangos, juk ir gyvybe prasideda ne tada kai spermotozoidas apvaisina kiausialaste, o zymiai anksciau, kai tam dar tik ruosiama aplinka, taciau, nei vienas gydytojas nepasakys, kad jus jau laukiates, kol jusu organizmas neprades gaminti daugiau HCG hormono, t.y. kai tai jau bus labai akivaizdu. O kiek yra atveju, kai mergina laukiasi o gydytojas pacioje pradzioje nemato užsimezgusios gyvybes ir liepia dar laukti, o kartais netgi liepia išsaukti mėnesines vaistais, nes tvirtina, kad jokios gyvybes nera, taigi gydytojai tikrai nera visagaliai ir nevisada pamato tai kas jau yra iki tol, kol tai netampa labai akivaizdu ir juk jus pati galite pasirinkti kuo tiketi ir kuo ne, juk galite tiketi tuo, kuo jus norite, kas jums palanku, kas jums teikia geras emocijas, kas jums suteikia vilties. Beje kaip jums gydytojai paaiskino tai, jog jums vel prasidejo menesines? Juk zinau ne viena atveji, kai moteris budama jau brandaus amziaus, apie 50 metu ir prasidejus menopauzei, del nemaloniu simptomu, kreipiasi i gydytoja ir jai skiriamas gydymas hormoniniais vaistais (tam, kad palengvinti menopauzes simptomus), atsiranda menesines ir moteris netiketai (nes buvo gydymas skirtas visai ne tam) tampa . Tai kodel taip negali nutikti jums? Aisku gal dar reikes laiko, taciau tikrai negalvokite kad tai neimanoma. Beto gali buti, kad kudikelio negalime susilaukti del to, kad jau pacios nebemokame būti laimingos, pamirsmome, ka reiskia dziaugtis mums suteiktu gyvenimu ir visos musu mintys nukreiptos i viena dalyka. Gal esame per daug priklausomos nuo to neapsakomo noro tureti kudiki, nes mums laime asocijuojasi tik su vaikelio auginimu, nes tai yra tikra seima, tai yra tikroji laime, taciau tai jau labiau panasu i priklausomybe, nes zmogus turi moketi būti laimingas nepriklausomai nuo ji supanciu zmoniu, o bet kokia priklausomybe nera gerai, nesvarbu kokia ji butu ar priklausomybe nuo vaistu, ar nuo svetimu daiktu pasisavinimo (kleptomanija) ar priklausomybe nuo rukymo, ar priklausomybe nuo kito zmogaus, ar nuo alkoholio, ar siuo atveju priklausomybe nuo vienintelio troskimo..., todel mano nuomone pirmiausia reiketu savyje atrasti ramybe ir gyvenimo dziaugsma, jeigu reikia pirma issiverkti, issikalbeti ar netgi issirekti, gal reiketu viska islieti ant popieriaus lapo ir po to ji sudeginti, tarsi koki simboli ir taip atsisveikinti su skausmu ir nelaime, kuri mums atrodo siuo metu yra pati didziausia ir musu skausmas mums atrodo toks didelis, kad nebera kur detis...
Bet juk atejo pavasaris, pagaliau saulute islenda vis dazniau ir dazniau, norekime buti grazios, norekime puostis, norekime buti mylincios ir mylimos... prisiminkime tuos laikus, kai dar negalvojome apie seima, apie vaikelius, kas tada mus dziugino, kokie tada buvo norai ir troskimai, kol dar visas pasaulis nesisuko apie planuojama vaikeli, pameginkime is naujo ismokti gyventi ir pameginkime ismokti vel viskuo dziaugtis ir atrasti gyvenimo skoni, jis tikrai nera preskas ir beskonis... ir mes galime kur kas daugiau nei uzsidariusios savo viduje kenteti, pergyventi, verkti, mes vertos tureti kur kas daugiau, nei sau leidziame, todel nustokime save kankinti, nustokime save kaltinti ir grauzti, apsirenkime graziausias savo suknutes ir pirmyn pasitikti gyvenimo su tokiu smalsumu ir zingeidumu, kokio iki siol nepatyreme. Isbandykime kazka naujo, kazka dar nepatirto, imkime is gyvenimo tai, ka jis duoda, pasisemkime nauju jegu, naujos patirties, truputeli sustokime, apsidairykime aplink, kelis kart giliai ikvepkime ir padarykime kazka nuostabaus, kazka spontaniško, kazka labai netiketo...
Beje knyga „Jusu pasamones galia“ taip pat skaiciau ir man ji patiko, beto tai buvo pirmasis dalykas paskatines i viska žvelgti pozityviai, tikiuosi ji jums taip pat pades i gyvenima pažvelgti kitaip, pades būti ramesniai ir atsikratyti po truputi pykčio ir nepasitenkinimo, nes tik skleisdami teigiamas emocijas galime sulaukti kazko malonaus ir grazaus

Tokia profesija, labai aciu uz rekomenduota knyga, tikrai perskaitysiu, is jusu aprasymo panasu, kad tai tikrai labai idomi knyga, pilna pergyvenimu ir svarbiausia, kad ir kas ten nutiko knygos herojai, galiausiai ji sulauke laimingos pabaigos. Todel merginos, nenusiminkime, juk sia diena viskas nesibaigia ir mes juk nezinome, kaip dar viskas pasisuks ir kokia bus musu istoriju pabaiga, taigi kol nera padetas taskas, dar gali nutikti visko labai daug, gal bus ir ne vien tik graziu akimirku, gal bus dar sunkesniu, nei dabar, nors mums atrodo, kad jau blogiau būti negali, kad gyvenimas nemielas, kad jis toks neteisingas, taciau tikiu, kad galiausiai pabaiga bus laiminga ir kai tai nutiks, visos sios kancios bus tokios bereiksmes ir beprasmes, kad net neverta bus ju prisiminti, o atejusi i pasauli nauja gyvybe bus begalo mylima ir demesiu bei rupesniu apsupta ir ji tikrai jums atsidėkos savo siluma bei dieviška sypsena uz sia kantrybe ir beprotiškai ilga laukima. Stiprybes, ramybes, palaikymo is artimuju ir tikėjimo einant siuo nelengvu keliu. Tikiu, kad viena grazia diena, visu istorijas galesime perskaityti skyrelyje „iveikiau nevaisinguma“ ir jomis ikvepti kitas merginas, kurioms tas sunkus kelias bus dar priesakyje...

blonde0328, pirmiausia noriu pasakyti, kad Jūsų reakciją į diagnozę, Jūsų jausmai šioje situacijoje yra labai adekvatūs ir normalūs. Liūdesys, pyktis, neviltis, nuotaikų kaita ir kt. - nepažįstu nė vienos moters, susiduriančios su nevaisingumu, kuri neturėtų šio chaoso viduje, kokį turite Jūs. Todėl pirmiausia būkite sau teisinga ir kelkite sau realius lūkesčius.

Kiekvieno žmogaus įgūdžiai įveikti stresą, įveikti visą šį chaosą labai skiriasi. Vienos moterys lengviau tvarkosi su užklupusiais jausmais, kitos sunkiau.
Sakote, kad esate linkusi save graužti, savęs gailėti, kad visur aplink įžvelgiate tik neigiama. Žmogus neturi nė vieno nereikalingo bruožo, nė vienos nereikalingos savybės, todėl matyt šios Jūsų savybės padėjo Jums kažko gyvenime pasiekti, kažkuriuo momentu buvo ir netgi vis dar yra Jums labai naudingos. Bet tvarkantis su nevaisingumo jausmais ši "technika" panašu kad nepadeda. Kad pasijustumėte lengviau, reikėtų išmokti naujų streso valdymo įgūdžių.

Kaip tai padaryti? Čia aš jau kartojuosi - nėra universalių taisyklių. Kiekvienu atskiru atveju dirbama individualiai. Taip pat kaip joks chirurgas Jums negalės duoti instrukcijų kaip išsioperuoti apendicito, tiesiog atvykstate ir operuojatės.
Jūsų atveju, reikėtų pradėti nuo jausmų. Sakote, kad viduje pragaras, kad kankina blogos mintys ir pan. Pabandykite įvardinti tiksliau, kokios tos mintys, kas tas pragaras? Susirašykite BENT 30 juodžiausių minčių, kurios Jums šiuo metu neduoda ramybės. Na o toliau reiktų nagrinėti šias mintis, šiuos jausmus - kas kaip iš kur ir kodėl. Tik pilnai pažinusi savo priešą galėsite rinktis ginklus ir būdus su juo kovoti.

Roberta-Benedikta,tu esi mano guodeje,guodeja is didziosios raides skaitau tavo nuostabius paguodos zodzius ir akyse kaupiasi asaros,o kartu tai ir gydantis balzamas sirdziai,nezinau is kur pas tave tiek vilties,pozityvo,graziu ir sviesiu minciu,teigiamu emociju,nezinau is kur tiek jegu turi paguosti kita zmogu kaip pas pacia irgi yra bedele...taip,tu teisi,man istikruju reikia ismokti inesti i savo gyvenima teigiamu emociju,nes db aplink mane tik liudesys,pyktis,skausmas,kurie uzgozia viska aplinkui ir daugiau as nieko nematau...tas noras tureti vaikeli tikrai mane uzvaldes ir as daugiau apie nieka negalvoju,niekas man neidomu,nieko nenoriu...as tikrai esu praradusi gyvenimo dziaugsma,nebematau gyvenimo spalvu ir gyvenu juodame pasaulyje,kuriame nera jokios sviesos...gal is tikro jau laikas nusimesti ta juoda skraiste ir i pasauli pazvelgti kitomis akimis...tikrai teks pradeti dirbti su savimi,nes gyventi taip,kaip gyvenu as yra labai sunku ir nepakeliama,kartais man atrodo,kad nedaug truksta ir man prasides depresija arba as iseisiu is proto...gydytoja taip ir sake,kad gerdama tabletes galiu ir pastoti,tokiu atveju yra buve ir ne vienas...noreciau,kad ir man taip butu....o draugas irgi tiki,kad as pastosiu naturaliai,nezinau is kur pas ji tas tikejimas,bet jis tiki...nuo sendien nusprendziau dirbti su savimi,susitvarkysiu namus,veliau pasidarysiu puodeli kvapnios kavos ir pradesiu skaityti knyga,tikiuosi ji man pades susitvarkyti su savimi....

Jus net neisivaziduojate, kaip as dziaugiuosi, kad bent truputeli mano zodziai privercia susimastyti ir bent kazkiek pakelia nuotaika ir privercia bent jau pradeti galvoti apie tai, kad vis delto gana save kankinti, kad laikas uzversti ta juoda gyvenimo lapa, nes tikrai tikiu, kad esate verta gyventi kur kas grazesniame pasaulyje nei dabar, o koks jis bus priklauso tik nuo jusu noru ir minciu. Kazkur skaiciau fraze, kuri man labai istrigo, kad angelas stovi uz musu ir viska uzsirasineja, jis neanalizuoja ar tai teisinga ar ne, jis tiesiog uzsiraso ir ivykdo. Ir manau tai butu galima interpretuoti pvz. taip: vaziuoja susinervines vyras namo ir keiksnoja visus: darbas kazkoks pragaras, virsinikas isterikas, o dar ta zmona bjaurybe, man nervus istisai gadina. Angelas uzsiraso ir galvoja, kodel visi nori to paties ... na bet jeigu nori tebunie jo valia ....ir toks vyras is tiesu gyvena tame uzburtame pykcio rate viskuo nepatenkintas ir ant visu pykdamas, pyksta ant virsininko, kad jis apreke ji galvoja, matai as cia jam dar blogai dirbu, dar jis cia nepatenkintas manim, as cia sitiek stengiuosi, is kailio neriuosi, o jis dar rekia ant manes, nu palauk, rytoj tai pamatys, ka reiskia nekokybiškas darbas ir pan. su tokiom mintim vyras grizta namo issilieja ant zmonos, kabinejasi prie menkiausiu dalyku, kodel kepsnys per karsta, kodel salotu per mazai ir pan., aisku zmona norejusi vyrui padaryti gero, pagaminti skania vakariene, kad butu viskas sviedžia ir ka tik paruosta susilaukusi tokiu priekaistu, kad per karsta, kad per mazai, žinoma ji taip pat susinervina ir noredama atsikirsti pradeda kalbeti pakeltu tonu, kad ir ka daryčiau tau vis negerai, nenori ir nevalgyk, kyla konfliktas, jie susipyksta, atmosfera tikrai nera maloni ir nueina miegoti susipyke, ryte atsikelia, abu pikti ir dar viena diena pilna pykčio ir nepasitenkinimo, abu nelaimingi, abu pikti ir ta pykti skleidžia toliau, vyras nuejes i darba yra dar piktesnis, nei vakar, noro dirbti dar maziau ir tai tesesi tol kol pats zmogus nenusprendžia išeiti is to pykčio rato.... o isivaizduokime tos pacios situacijos kita versija, jeigu vyrui buvo tokia pat bloga diena, nepasiseke kazka padaryti, virsininkas ant jo rekia, o jis stovi ir ramiai sau galvoja, na taip, si karta nepasiseke, bet tai juk ne pasaulio pabaiga, tai juk tik vienas menkas darbelis, ju dar bus tukstanciai ir juos as padarysiu tikrai geriau, ir tada jis pamatys koks as geras darbuotojas, gal net pagirs mane koks as saunus, jam dabar juk irgi matyt sunku, nes del mano nekokybiškai atlikto darbo klius ir jam, ir vis delto kaip gerai, kad po tokios sunkios darbo dienos, namie manes laukia nuostabi mylinti zmona, gal uzvaziuosiu i parduotuve, paimsiu jos megstamo balto vyno, pasedesime ramiai, pasikalbesime, pavakarieniausime kartu, nes ryt juk musu laukia nauja grazi ir kupina nauju ispudziu diena ir rytoj tikrai bus geriau, as pasistenksiu dirbti geriau, kad daugiau ant manes jis nerektu, su tokiom mintim ir vyno buteliu vyras grizta namo, zmona maloniai nudziunga, nes jai taip pat buvo nelengva diena,ji isima taures, pripila vyno, jie abu susideda prie vakarienes stalo, vyras išsipasakoja, kokia jam, sunki buvo diena, zmona mielai išklauso ir paguodžia ji, papasakoja apie savo dienos vargus vyrui išsipasakojus palengvėja, zmona taip pat patenkinta, nes galėjo paguosti savo mylima vyra ir pati issikalbeti, taigi abu laimingi, jokio pykčio ar kaltinimu. Tai galetu būti tik vienas is pavyzdziu, kaip žmogaus mintys, veliau tape zodziais, o dar veliau darbais gali itakoti musu ir musu artimiausiu zmoniu aplinka ir tik mums paties spresti kuriuo keliu mes norime eiti. Todel labai smagu, kad nusprendėte susitvarkyti, pasidaryti kvapnios gardzios kavos, atsiseti ir atsipalaiduoti, skirti laiko tik sau ir pasistengti pradeti mastyti kitaip, jeigu noras bus dideslis ir pirmai kliuciai pasitaikius visko nemesite, tai tikrai tikiu, kad pirmiausia gyvenimas taps prasmingesnis ir pilnavertiskesnis ir grazesnis, o kai pati jausites laimingesne, tai visai kitaip ir jusu organizmas prades dirbti ir tada kai visai to nesitikesite, as tikiu, kad jus aplankys ta nuostabi zinia.
O knygele tai pameginkite tikrai paskaityti, gal ir jums ji patiks ir suteiks nors kažkiek daugiau tikėjimo ir vilties ir tikiuosi, kad niurios, pilkos mintys jus aplankys vis reciau ir reciau ir tas juodas debesis pagaliau pasitrauks nuo jusu namu

Skaitau Jusu paduodos zodzius ir zaviuosi Jumis,matyti,kad Jus nuostabus,geras,sviesus zmogus,Jus esat mano paguoda,ne mano seima,ne draugas,bet Jus,Jus man suteikiat vilties,Jus inesat ramybes ir vilties,kad viskas bus gerai...dziaugiuosi,kad yra toks zmogutis kaip Jus ir labai labai nuosirdziai linkiu,kad ir Jusu namucius aplankytu laime

Aciu pirmiausia uz nuosirdzius palinkėjimus ir labai grazius ir siltus zodzius , man tikrai labai smagu, kad bent jau truputeli galiu palengvinti jusu didžiuli skausma, kad bent kiek galiu praskaidrinti tas niurias mintis, kad galiu inesti nors truputi sviesos i jusu gyvenima. O aplinkiniai zmones daznai nesupranta musu skausmo del to, kad patiems neteko to išgyventi. Juk neveltui sakoma, sotus alkono neuzjaucia. Zmogus taip jau yra sutvertas, kad jis mokosi tik is savo klaidu, gali suprasti tik tai, ka pats išgyvena, taciau mes tikime, kad zmones su panasia patirtimi geriau mus supras, juk del to ir atejome i si foruma, ieškodami paguodos, patarimu is zmoniu, kurie išgyvena panasius jausmus, aisku visi zmones išgyvena skirtingai, taciau labai svarbu zinoti, kad esame ne vieni, kad yra daugiau tokiu zmoniu, kaip mes, kurie taip pat megina kovoti su sia vadinkime „neteisinga“ situacija. Rasau kabutese, del to, kad mes nesame tie, kurie galetume spresti, kas teisinga ir kas ne, kas nusipelne tokios situacijos ir kas ne. Galbut si situacija mums susidare del to, kad mes kazka turime perprasti siame gyvenime, kazka suprasti ir kazko išmokti ir tik tada galesime eiti toliau ir tik tada musu noras išsipildys. Kad zmogus permastytu savo veiksmus, kad pradetu kitaip galvoti, kad noretu kitaip gyventi dazniausiai reikia kažkokio didelio sukretimo gyvenime, vieniems tai gali būti susirgimas sunkia liga, vezys, insultas ar infarktas, kitiems artimojo netektis, o mums galbut negalėjimas susilaukti vaikelio yra tas sukretimas, kuris skatina kitaip pradeti gyventi, kitaip i viska pažvelgti ir išmokti kitaip galvoti. Kadangi zmones yra skirtingi, tai ir sukretimai jiems reikalingi skirtingi, kas vienam atrodo smulkmena, kitam gali atrodyti didžiausia katastrofa...Bet juk del to ir idomu gyventi, kad mes esame visi tokie skirtingi, musu skoniai kitokie, suvokimas kitoks, juk kaip butu nuobodu ir neidomu, jeigu visi mastytu vienodai. Svarbiausia nepasiduoti blogoms mintis ir kai sunku galvoti, kad tai laikina, kad visa tai praeis ir po to butinai ateis šviesesnis rytojus, juk nieko nera siame gyvenime amzino, taigi grazesnis rytojus butinai ateis ir mes juk sito tikrai nenorime praleisti. Juk pavasaris, nors ir labai sunkiai siais metais ateina, bet juk niekas neabejoja, kad jis vis tiek galiausiai pasirodys ( jau viena nepaprastai grazia diena turėjome, t.y. sestadienis) taip ir musu svajone nors ir sunkiai, taciau ji butinai išsipildys. Cia kaip ir jums anksčiau juk nebuvo net mm, o va dabar jau atsirado, tai jos jums ir yra, kaip pavasariui ta grazi viena silta diena, tarp daugybes saltu dienu, kurios tikrai praeis. Bet viskam savas laikas, deja kad ir kaip noretume gauti viska cia ir dabar, ne visada taip išeina, kaip norime. Juk jeigu darome remonta namie ir norime kažkokiai nestandartiniai patalpai pasikeisti baldus, juk cia ir dabar taip pat galime negauti, netgi priesingai tai gali užtrukti labai ilgai, kol rasime tinkama meistra, kol jis viska tinkamai išmatuos, kol gaus tinkamas medžiagas, gal jas reikes uzsakineti, gal parsisiusti, kol pagamins, pristatys ir sumontuos, gali užtrukti tikrai ne viena menesi, o jeigu pasirinkdami meistra mes suklydome, jis pasirodo esas tikras apgavikas, taigi gali tekti pradeti viska is naujo, o tai juk tik paprasčiausi baldai, tai ka jau kalbeti apie kudikio atėjima i si pasauli. Jeigu norime, kad viskas butu tinkamai paruosta, tai taip pat gali užtrukti, kol surasime tinkama gydytoja, kuris nustatys teisinga diagnoze, kuris skirs musu organizmui geriausia gydyma, o juk ir gydymo kursas gali butu ne vienas menesis, taigi normalu, kad laukimas gali uzsitesti ir nelabai cia pavyks paskubinti. Taciau kol mes esame siame laukimo periode, mes galime rinktis kaip laukti ar nuolat pergyvenant, visus kaltinant, save kankinant neimanomais klausimais: uz ka, kodel, kada... ir neaisku kur galiausiai su tokiu laukimu atsidursime, o atsakymu i siuos klausimus greičiausiai ir nesurasime... arba kol laukiame galime atvira sirdimi džiaugtis gyvenimu, galime pameginti būti laimingos, galime pasimokyti būti geresni aplinkiniams ir pasiziureti ar ir jie mums taps geresni. Gal kartu su grazejanciu oru po truputeli ir tos gyvenimiškos sviesos daugiau atsiras ir jusu gyvenime, gal jis is juodo taps tamsiai melynu, po to zaliu ar net geltonu.... Juk jeigu norime kazka pakeisti gyvenime, pirmiausia reikia pradeti nuo saves

Sveikos, taip buvo atlikti tyrimai ir ne viena karta, o rezultatai nieko gero nerode, FSH TYRIMO REZULTATAI nustatyti gan auksti ir kiekviena karta jie kyla aukstyn. Kas liecia donorones kiausialastes,tai tokiai operacijai reikia tureti nemazas pajamas, kad pasiryzti tokiam dalykui, o kai zmogus gyveni nuo atlyginimo iki atlyginimo ir moki paskola uz buta , apie joki taupyma tokiam dalykui nera net kalbos. Beto Lt sios operacijos neatliekamos ir ju niekas nekompensuoja.

Deja, Lietuvoje nevaisingumo nėra, ir nieko nekompensuoja. Net laparaskopijai ar histeroskopijai ginė turi prirašyti, kad skauda, bloga, nes vaikų nebuvimas - ne priežastis "valdiškai" apmokamai operacijai.
Bagyra, užjaučiu.
Mes irgi ilgai neturėjome pinigų procedūroms, o laikas negailestingai eina. Bet paskui kažkaip ėmė ir atsirado... vienam IVFui tėvai pardavė garažą, kitam suėjo loterijos laimėjimas, paskui išsimokėjom skolas ir pradėjom truputį daugiau uždirbti.
Jeigu dar ne pensija - neprarask vilties

Mes klinikai mokame dalimis. Iš pradžių niekaip negalėjome sugalvoti kur rasime tiek pinigų. Galvojom, blogiausi atveju skolinsimės.
Bet va - ten užtrunka dalykai ir kol lauki kito vizito žiūrėk pinigų ir atsiranda. Dabar net stebiuosi kiek mes pinigų turėjom. Kaip aš jų anksčiau nemačiau. Matyt nemokėjau žiūrėti