Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Sveikos merginos


Paskaiciau as paskutini posta ir pagalvojau rimtai, geriau buna kai neskaitai ir negalvoji, tiesiog paprasciau tampa gyventi neuzsiciklinius oj kaip viskas blogai del teorinio nevaisingumo..

Musu stazas jau virs 2m. Daktarai apeiti, kol kas ka zinau tai kad greiciausiai yra randuoti kiausintakiai ir cista, bet UK viskas labai letai vyksta ir tarp vizitu praeina net ir daugiau nei puse metu, todel labai sunku laukti. Tai per situos 2 metus jau ir ligu prisirasiau ir ko tik neprisigalvojau ir ciut i depresija neigrimzdau, bet paskutiniu metu pradejau su tuo kovoti - neinu ir neskaitau nevaisingumo bedu temu, nes visada atrandu kad ooo ir man taip gali but.. Tiesiog laukiu kazko aiskesnio, jei jau zinosiu kad taip be sansu naturaliai, tada ir skaitysiu. Nors aisku tas ilgas laikas labai neramina, nes akivaizdu kad nera gerai

Sveikos merginos,mes su vyru jau susituokia siemet rupjucio menesi ir iskart po vestuviu pradejom planuoti leliuka.Kazkaip buvau isiitikinus,kad iskart pavyks pastoti,bet deja nepastoju iki siandien,jau pradejau depresuoti buvau nuejus pas daktaria sakia nieko nemato blogo,israsia vitaminu pradejau gerti ir vyras geria ir niekaip nepavyksta susilaukti vaiku,jau sakau gal reikia eiti i vaisingumo klinika.Nezinau o gal psihologiskai nera vaiku nes esu jau susinervinus,vis gyvenu o gal jau mum si menesi pavyko,vis susergu ir pradedu verkti.Kazkaip nezinau ka daryti ar iti tikrintis ar palaukti.Jau pradedu galvoti mano vyras gal nevaisingas arba as niekada gal mes nebusim tevais.

Kaip sunku, ypac dabar artejant sventems.. Visi tik pasakoja, kaip eina i vaiku karnavalus darzeliuose, kaip perka dovanas vaikams, kaip smagu puosti eglutes seimos buryje, vos ne kas diena suzinau apie besilaukiancias drauges, pazistamas, klasiokes..pilnas facebookas nuotrauku, glostanciu pilvukus, besidziaugianciu nuostabiu laukimu ir stebuklo atejimu...o man neiseina dziaugtis. pamacius, kad kazkas laukiasi, viduje susikaupia pyktis, neapykanta, ziureti i nuostabius apvalius pilvukus arba moteris su vezimeliais isvis negaliu, nes pasijauciu, kad mane baudzia dievas ar gyvenimas..

Mes su vyru stebuklelio nesulaukiam jau beveik pusantru metu. Kiek OV ir NT testu sugadinta, kiek asaru ir isteriju, kiek skausmo ir nusivylimo.. tikrai, kas to nepatyre-nesupras... O pagal dakatarus problemos pas vyra, vienintele iseitis IVF,kuriam kolkas dar neturime tiek sutaupe pinigeliu (nors mes su vyru vistiek galvojame, na , kad turi pavykti naturaliai, juk net 6milijonai gyvu spermiuku..bet to negana...)ir labai skaudu, kai viskas remiasi i pinigus. Viliuosi, kad ateityje pavyks, taciau biologinis laikrodis tiksi..atrodo, kad iseities nelabai ir yra.

taip sunku net rasant, gumulas stovi gerklej,asaros bega, jautiesi tokia bejege, tokia nepilnaverte, tokia tuscia viduje.. ir nors zinau, kad naturaliai neimanoma, vistiek kazkaip tikiuosi kelias dienas labai prastai jauciausi, pykino, temperatura uzkilusi, pagalvojau o dieve, o gal stebuklas ivyko, pasidariau NT- kol juostele slapo-sirdis krutineje tabalavo, o kai pradejo dazytis, ziurejau i viena taska, i ta taska, kur turetu isrysketi antra juostele, ir meldziau dievo...bet deja...kokia as naivi

ir vel uzejo depresijos banga, nuo vakar verkiu, nenoriu nei svenciu, nei toliau gyventi.. sunkiausia, kai reikia verkti pasislepus, nes niekam nepasakoju apie siuos dalykus, nenoriu. prie vyro stengiuos irgi nepratrukti, nes jis ir taip save kaltina, ir jam matau labai sunku.. kartais tas skausmas, tas liudesys toks nepakeliamas, bet kaip kazkuri cia ir rase, kaip juros bangavimas-kartais atslugsta..ir gyveni normalu gyvenima, kol vel neuzeina

atrodo, iki pilnos laimes tetruksta mazo kudikelio, kuris musu gyvenimams atnestu laime. Esu laiminga, turiu gera vyra, esam abu sveiki, jauni, graziai gyvenam, kazkokiu tai problemu neturim, bet....kaip prisisaukti kudikeli, ir kaip ismokti gyventi be jo....

ech, issiliejau

Sveiki
Planuojant vaikus iš tiesų yra labai daug laukimo - kada ovuliacija, ateis/neateis mėnesinės, kokie tyrimų rezultatai, pavyko/nepavyko įsodinimas, mėnuo, metai, dar metai? Žinant koks svarbus reprodukcinės sistemos veikloje yra amžius, įtampa dar labiau auga. Tad labai svarbu išlikti kuo ramesnėms, neisprausti pačioms savęs į varžybas su laiku, nekelti sau papildomos įtampos, neskubinti, nevaryti savęs. Kiekviena turite išlaukti savo laiką.

O Supermama yra neišsenkantis ir nepakeičiamas informacijos lobynas!! Jeigu jaučiate, kad pradėjote susitapatinti su neigiamomis istorijomis, ėmėte priskirti sau įvairiausias diagnozes, vadinosi informacijos Jums yra per daug. Tad skubiai verskite laimingų istorijų skyrių, arba planuojančių ar besilaukiančių temą.

Nežinau kiek Jums metų, bet medikai rekomenduoja kreiptis į nevaisingumo specialistus jei pastoti nepavyksta per metus, gyvenant aktyvų, pilnavertį seksualinį gyvenimą. Jei moteriai virš 35m, reikėtų kreiptis po pusės metų.

Mano nuomone, kreiptis į gydytojus per anksti yra vienodai "blogai", kaip per ilgai delsti. Turėkite omenyje, kad tikimybė pastoti natūraliame cikle BET KURIAI, net ir sveikai šeimai, yra viso labo 20-30%. Ir vienerių metų laukimo laikotarpis buvo nustatytas ne šiaip sau. Poros, kurios per anksti ima varstyti gydytojų duris, susikuria sau papildomą įtampą, kuri čia visai nereikalinga ir dar labiau apsunkina pastojimą.

Jei Jums pavyktų nurimti ir leisti sau vienerius metus bandyti ramiai, negraužiant ir nebarant savęs, nesukant galvos dėl nevaisingumo, kurio galbūt Jums visai ir nėra, tuomet sakyčiau pirmyn. Juolab kad Jūsų gydytoja įprastų apžiūrų metu nemato nieko blogo.
Jei manote, kad laukti negalite, jei perdėm jaudinatės, nervinatės, ašarojate, linkėčiau pirmiausia ieškoti galimybės pasitarti su psichologu. Na ir žygiuokite pas nevaisingumo specialistus, jei manote kad nuo to Jums bus ramiau.

Gabre*, iš tiesų, visos tokios šeimyninės šventės labai labai spaudžia širdį... Pasistenkite remtis vienas į kitą. Jūs irgi esate mažulytė šeima. Gal KOLKAS ir nepilna, bet šeima. Ir nepilna KOLKAS. Tai jokiu būdu nereiškia, kad būsite tik dviese amžinai. Jūs dviese per šias Kalėdas, bet per kitas ar dar kitas viskas jau gali būti kitaip!?
Iš tiesų labai gaila, kada pora negali atlikti procedūrų dėl lėšų stokos. Tikimės, kad seimas kuo greičiau priims mums visiems labai svarbų įstatymą.
Ir esate šaunuolė, kad puoselėjate viltį! Tai rodo, kad turite jautrią, laukiančią, mylinčią širdį! Kiekvieną mėnesį yra tikimybė pastoti, kaip ir nepastoti, ir niekada negalite žinoti, kurioje pusėje būsite konkretų mėnesį...

Mes su vyru esam jauni man 27m,o mano vyriui 30m man visu pirma reiktu nusiraminti ir uzmirsti ir negalvoti.

[quote=padookele,2015 11 26, 15:36]
Viską teisingai valgai, tik pabandyk dar natūralių estrogenų į mytybą įtraukti. Man daktaras minėjo sojos patiekalus, granatas, alų Kol kas atsirinkau tik vieną sau tinkamą produktą - granatas.
Man svoriui priaugti šiek tiek padeda miltiniai produktai. Man estrogenų irgi mažoka, nors nuo estrofem didelių dozių išsiderino, išilgėjo ciklas, nebevyksta O. Tai kol kas ciklą kiek sutrumpint pavyko su agnucaston arba prefemin žoliniais preparatais. Apie estrofem įsisavinimą per makštį nesu girdėjusi.

Labas, merginos,
kaip gyvenate, kaip jaučiatės šventiniam šurmuliui praėjus?


Na visiškai "užmiršti ir negalvoti" apie dalykus, kurie Jums yra labai labai svarbūs, yra sunku. Ko gero net neįmanoma. Keldama sau tokius didelius ir sunkiai įgyvendinamus tikslus tik dar labiau savimi nusivilsite ir dar labiau ant savęs pyksite.
Galvoti, skaityti, domėtis, planuoti manau yra būtina. Tik šalia to labai svarbu neapleisti ir visų kitų gyvenimo sričių, viso kito, kas Jums teikia/teikdavo ramybę, džiaugsmą, malonumą, atsipalaidavimą. Saugokite save, nepasinerkite į nevaisingumą visa galva, būtinai ieškokite gyvenime atsvaros, kas padės Jums išlaikyti giedrą nuotaiką, tuomet ir su pačiu nevaisingumu bus lengviau tvarkytis.
Papildyta:

Glamour, kas pas Jus naujo, kaip laikotės?

Labas vakaras. Nepykit kad ikisu cia savo nosi bet noriu suteikti visoms vilties. Mano istorija su gera pabaiga. Turiu tris nuostabias mergytes. O buvo taip.
pirmos dukros lauem ir gana greit mus aplanke gandrai. O problemos kilo kaip norejome dar vieno vaikiuko. Kazkur nepilnus du metus bandem ir nieko. Jau ir nervuotis buvau pradejusi o mb pasake einam pas vaisingumo spec. Nu ka nuejom. Pasirode kad po pirmos mergytes issivyste nevaisingumas. O tai itakojo hormonu issibalansavimas. Geriau vaistus. Skatino o bet pirmas kartas buvo bevaisis. Tad isbandem dar karta bet jau buvau sau pasakius nebus na ir nereiks. Bet....pamaciau dvi juosteles. Oi kaip apsidziaugem saugojo mane kaip kiausini teko ir gulima rezima aptureti bet ko tik nepadarytum del to mazo zmogucio. Stai ir supavom savo antraja dukryte. O su trecia kadangi buvom atsipalaidave ir nesukau galvos kad tik si kart butu eme ir nustebino is pirmo karto viskas susikloste gerai nors mmm nera reguliarios ir vienas ciklas ir prasoko mmm. As tu mmm laukiau nes galvojau dar gal pabandytume pabandyt viena kart kol mb neisvyko i uzsieni. Bandyt nereikejo turime trecia mergyte.
Moralas toks kad jei labai uzsiciklini ties norimu rezultatu suveikia kiaules desnis. Tad atsipalaiduokite gyvenkite savo iprastus gyvenimus ir pamatysit kaip supuosite savo stebuklelius. Aisku jei reikia gydymo butinai gydykites.
Angeleliai patys pasirenka kada pasmum ateiti ir ateina.
Papildyta:

Vykit blogas mintis salin. Jos gero tikrai nepriduos. Tikrai sulauksite gandru. Stiprybes.
As ir pykau ant viso pasaulio kad nesigauna ir nestukes akis bade.

Kaip tik prieš pat Naujuosius susipažinau su labai įdomiu žmogumi, žurnaliste Gintare Jankauskiene, kuri renka sėkmingai pasibaigiusias nevaisingumo istorijas ir ketina išleisti knygą. Labai džiaugiuosi ir palaikau šią ir bet kokią kitą panašią iniciatyvą. Lietuvoje mums taip trūksta literatūros nevaisingumo tema, ypač pozityvios! Tad raginu visus, kurie norėtų anonimiškai pasidalinti savo sėkmės istorija, rašykite man asmeniškai, padėsiu susisiekti su Gintare

Kaip žinia trečiadieniais Vaisingumo Asociacijoje renkasi Paramos Grupė. Nusprendžiau ir čia pasidalinti temomis, kurias nagrinėjame grupėje. Galbūt kas nors norėsite pasigilinti ar padiskutuoti.

Šios savaitės tema KALTĖ.

Kodėl aš? Kodėl man? Kuo aš blogesnė už kitus? Ką padariau negero, kuo nusikaltau, kad gavau tokią bausmę? Galbūt negaliu sulaukti vaikų, nes būčiau netinkama motina? Esu bloga žmona savo vyrui nes negaliu jam pagimdyti vaikų. Mano vyras nenusipelnė tokios žmonos, kaip aš. Galbūt be manęs jam būtų geriau? Galbūt nevaisingumas yra ženklas, kad mes su partneriu nesam skirti vienas kitam?

Ar pažįstami šie jausmai? Kiek dažnai ir kaip stipriai esate linkusios save šitaip "plakti"?

Kaltė paprastai yra apibrėžiama kaip įsiklausymas į savo vidų, į savo sąžinės balsą, kuris priekaištauja dėl to, kad kažkas buvo padaryta arba nepadaryta. Kaltė siejama su sąmoningu procesu - kažką padariau arba kažko nepadariau.
O nevaisingumas? Kiek tai yra sąmoningas pasirinkimas? Ar apskritai įmanoma rinktis ligą, rinktis diagnozę? Ar nevaisingumu susirgote tyčia? Tad realiai, kiek čia jūsų kaltės, jūsų atsakomybės?

Kaltė yra destruktyvi, griaunanti emocija. Vis sukdamas ir sukdamas mintyse įvairius kaltinimus, žmogus pasijunta visiškai niekam tikęs, įstrigęs, skęsta kančioje.
Žinoma, pojūtis, kad esi nepakankamai gera, gali būti ir konstruktyvus. Šis jausmas skatina tobulėti, augti, keistis. Visi darome klaidų. Svarbu jas pripažinti, ištaisyti, išmokti gyvenimo pamoką ir judėti tolyn. Tokiu atveju nesitapatinate su blogu elgesiu. Jūs pasielgėte netinkamai, bet tai nereiškia, kad visur esate beviltiška ir visiškai niekam tinkama. Tokią jauseną galima pavadinti apgailestavimu. Kaltė kabina kurkas giliau, stipriau, eina kartu su moraliniu nuosprendžiu.
Koks tikslas kamuoti save kaltės jausmu? Net jeigu kažkada priėmėte neteisingus sprendimus, ar kaltės išgyvenimas šiandien padės kažką pakeisti? Galbūt galvojate, kad jaučiant kaltę, kiti žmonės ims jus labiau gerbti, mylėti, gailėti, lepinti? Galbūt savęs plakimą suvokiate kaip atpirkimą – kai išplaksite save pakankamai, kai iškentėsite savo dalį, jei pakankamai giliai atgailausite (dažniausiai nežinia už ką) tuomet ir pastosite?

Kaip atsikratyti šio destruktyvaus kaltės jausmo? Pirmiausia išmokite atskirti, kur yra jūsų atsakomybė, o kur ne, kur yra jūsų problema, kur ne, ką galite pakeisti, o ko ne, kur galite/galėjote rinktis, o kur ne. Šis įgūdis prisiimti atsakomybę arba kai reikia atsiriboti, bus labai didelis žingsnis išsivaduojant iš savigraužos, savęs kaltinimų rato.