Daugiau negu prieš metus rašiau čia savo išgyvenimus ir štai aš vėl čia lygiai toje pačioje vietoje - beieškanti gandriukų... Per tą laiką man buvo atliktos eilinės stimuliacijos, IUI (šiuo metu kaip tik esu po antro bandymo ir viliuosi, kad šis kartas bus sėkmingas, tfu tfu tfu ).
Gyvenu kraštutinumų nuotaikomis - tai esu labai linksma, besišypsanti, tikinti, tai pikta, liūdna ir apsiverkianti dėl visiškų smulkmenų. Atrodo, galiu mąstyti racionaliai, kad ne visoms pavyksta taip lengvai pastoti, kad esu ne viena ir nereikia nuleisti rankų, kad reikia atsipalaiduoti ir kai mano viduje bus gera ir ramu, vaikutis norės pats ateiti į šį pasaulį. Tačiau praktiškai labai sunku laikytis tokio plano, nes kiekvienos mmm eilinė drama... Mečiau darbą, nes turėjau atsakingas pareigas, kur streso tiek daug, kad persikeldavo net į savaitgalius. Atradau jogą, kur bandau surasti vidinę ramybę. Bandau gyventi dėl savęs, sveikatintis, atsipalaiduoti, tačiau nuotaikų svyravimas vis tiek nenormalus... Ryte atsikėlusi galiu būti laiminga, o galiu be priežasties būti iš pat ryto pikta, o tada jau laikykis pasaulį... Vis svarstau, gal tai nuo vaistų? Vis tik netoli penkių metų vartoju tiek daug visko, tiek kartų stimuliuota, tiek kartų suleisti folikulų sprogtukai... Na, vis ne į sveikatą...
Bandau save raminti planavimu. Dabar viliuosi pastoti, o jei ne, iškart ruošiamės IVF, kurio bijojau ir vengiau ilgus metus... Jau gauti siuntimai, padaryti reikiami tyrimai, kad iškart pasirodžius mmm dirbtume IVF linkme. Toks planas kažkiek nuramina, nes pasirodžius mmm ilgai negalėsiu žliumbt - reiks veikt. Bet turiu vidinę baimę, kas jeigu nepavyks ir IVF. Statistika žiauri, tad suprantu, kad visko gali būti. Tiesiog kuo daugiau įdedi savęs, kuo daugiau vartoji vaistų, tuo didesnė viltis, kad viskas pavyks ir tuo skaudesnis nusivylimas atsiradus mmm.
Merginos, kaip jūs dorojatės su visomis emocijomis, kylančiomis belaukiant stebuklo?