Širdelės bėdos

Geriu kali kasdien, stengiuosi nesinervuoti, tai jau savaitę laiko nei permusimu nejaučiu, tfu tfu tfu.

Labutis. Kaip tik man santariskese ir pasake, "sirdis ne sveicariskas laikrodis ir turi ir gali perplakinet." Taigi manau, kad visom pasitaiko tu permusimu, tik kazko nutilom, gal nurimom ?
As vis jauciu tuos permusimus ir nerimauju del ju. Aisku permusimu kiek maziau. Bet jauciu juos kasdien. Atvirai - man baisu del ju, baisu ir tai kad tie permusimai mane prisodino, bijau kur toliau isvaziuot, bijau isgert net sompano, bijau kad tik neprasidetu. Atsisakau daugybes dalyku, nors esu jauna, bet gyvenu pagal dideles ligones grafika.
Kaip Jus isgyvenate tuos permusimus? Kaip Jus jauciates?

Pradzioje kai tik prasidėjo gyvenau taip kaip jūs, visko bijojau, niekur nevaziavau, kartais iš namų bijodavau iseiti, alkoholį mečiau gerti. Dabar kai praėjo 5,5 metų jau nebe taip bijau, važiavau ir į užsienį ir į kalnus lipau kur nebūčiau niekaip pagalbos sulaukus, paprasčiau į tai ziuriu, palyginus su priesirdziu virpejimu permusimai yra mizeris, tiesiog stengiuosi sau kartoti, kad jie yra nepavojingi ir nuo permusimu žmonės nemiršta. Bet vat alkoholio tai ir nebegeriu 5.5 metų, nes jis man provokuoja širdį, tai netampau likimo už ūsų.

Ar rukot? As nerukau, gyvenu palyginus sveikai. Meciau rukyt del permusimu, pagalvojau kad privalau sau padet o ne kenkti. Daug ko atsisakau del permusimu, gyvenu baimeje ir niekaip negaliu issikapstyt. Noreciau gyventi laisvai ir nevarzomai siu nemaloniu simptomu. ;;))

Nerūkau. Buvau metus jau metai laiko iki atsirandant permušimams. Stengiuosi gyventi sveikai, dabar svori metu, kad lengviau širdžiai būtų, reiktų kokius 10 kg numesti. Pirmais metais man buvo sunku patiket, kad likusi gyvenimą teks gyventi su tais permusimais nuolatineje baimėje, dabar apsipratau, dziaugiuosi tuo laiku Kai jauciuosi neblogai ir stengiuosi labai nepanikuodama ištverti kai būna blogiau. Man labai padeda kai išsikalbu, lengviau palieka

Ar Jus vairuojate? Veziojates kartu savo mazyli? Kaip sekas? Ar nebijote?
As vel pilna baimes, ima mane nerimas. Kaip noreciau kad liautusi tie permusimsai; (
Papildyta:
Demetra, kaip Jus laikotes? Ar padare Jums elektrafiziologini?

Kokios baimes mane uzpuole del tu permusimu. Vel as ju taip bijau. Bijau kad neistiktu staigi mirtis. Nebezinau kas daros. Nerimas sukilo didelis. Kaip Jums sekasi tvarkytis su nerimu kuri sukele permusimai?

Nevairuoju, labai bijociau vairuoti, mane tie permusimai ir sulaike del teisiu laikymosi, nors dabar jau kartais galvoju susikaupti ir issilaikyti.
Papildyta:

Labiausia padeda kai kompetetingas zmogus pasako, kad nuo permusimu zmones nemirsta, bent man tai padejo labiausiai, pastoviai tai sau kartoju. Dar man labai padejo vienos forumo nares sitoje temoje issakytos mintys, kad reikia susikaupti ir nukreipti mintis kitur, pagalvojau, kad jei kiti su tuo sugeba gyventi, tai sigebesiu ir as.

Merginos, būtinai reikia su tuo nerimu tvarkytis, negalima gi šitaip, tokioje jaunystėje, kai dar visas gyvenimas prieš akis
Aš dėl ritmo sutrikimų ir blokadų alpdavau, po to aišku įdėjo širdies stimuliatorių, turiu ir tų permušimų, bet tai ir vairuoju, ir su visais trim vaikais pramogaujam, leidžiam laiką kartu tiek LT, tiek užsienyje, visur einam ir varžybose dalyvauju, pasportuoju - gyvenimą semiu pilnom saujom Būna pasidaro negera, bet tai kam nebūna? Žmonėms širdis persodina, kokių tik ritmo sutrikimų nebūna, klinikines mirtis išgyvena ir tiek neįsibaimina, gyvena ir džiaugiasi kiekviena pragyventa diena. Kiek čia mes tų metų gavę, nė viena nežinome, tai dar pusę jo pradrebėti ir sulaukti to paties finalo - tos pačios mirties Ir aš mirsiu, ir jūs kažkada mirsit, bet bent nesigailėti, kad kažką pamatei, įdomiai nugyvenai, o ne sėdėjai kamputyje bijodamas pakrutėt Man būtų gaila savęs ir tokio nepilnaverčio gyvenimo
Ko jūs konkrečiai bijote? Ko bijote mirtyje? Neišvengiama, tad ar apsimoka bijot, ar ta jūsų baimė ką pakeis, išgelbės? Nė vienas mirti nenori, bet reikia, ateina tas laikas ir miršta nieko neišmaldavęs, nieko nepakeitęs. Kad ta baimė ir ašaros kažkuo padėtų..dabar tik dar labiau kenkia, kelia stresą, o stresoriai org-me dirba juodą darbą - ir onkologijai reikšmingi, ir ritmo sutrikimams, ir kraujotakai gero neduoda..
Verskit save gyvent pilnavertį gyvenimą, neatimkit savęs iš mylimųjų, įprastos veiklos, nuteikinėt pozityviai, gražiai praleist kiekvieną dieną, tegu ir bilda ta širdelė kartais
Ką senatvėje prisiminsite? Kad jaunystę kvailai praleidot bijodamos, kad vaikai ir vyras matė jus amžinai paliegusią ir pakrikusiais nervais?
Tikėkit gydytojais, jie juk žino ką sako. Matytų grėsmę gyvybei, tai niekas jūsų nepaleistų iš ligoninių

ACIU, kad nelikot abejingos stengiuosi as, bet kartais taip paluztu, kad nieko kito galvot negaliu. As gyvenu visam gyvenimo tempe- darbas visa d.diena, vaikas, vaiko veziojimas i darzeli, I treniruotes, namu ruosa ir t.t
Viska darau pati ir daryciau daug daugiau bet pristabdo mane tie permusimai, o tiksliau baime kylanti del ju. Esu is prigimties labai aktyvi, daug ka noriu veikt, bet paskutiniu metu visur save stabdau, kad tik neuzsivestu permusimai. Pavargau nuo saves stabdymo ir baimes. As taip noreciau kad nebeliktu tu permusimu; ( sedziu ir zliumbiu kaip koks vaikas; ( Man turbut tikrai jau negerai su galvele.
Rasma is kur semetes tos stiprybes? Jus sauniai tvarkotes:) gera skaityti Jusu postus aciu dar kart.
Wizija kokius vaistus ar papildus vartojate siuo metu? Ar Jums buna kalio stoka? Aciu Jums taip pat:)

Rasma butent jusu postai man savo laiku labai padejo nurimti ir kai buna labai sunku galvoju apie jusu issakytas mintis. Aciu jums! Gaila, tik kad nieko tokio itaigaus neradau kiek anksciau, kai labai labai reikėjo.
Papildyta:

Viską ką rasot per visą tai perėjau, lygiai tokios pat mintys pas mane buvo. As irgi labai aktyvi iš prigimties ir kai atsirado tie permusimai labai pasedau, bet buvo vienas įvyks kuris labai supurtė ir po to tiesiog nustojau taip bijot. Gal labai aktyviai negyvenu, save biski pasaugau, bet kaip jau anksčiau minėjau gyvenu normalu gyvenimą ir į kalnus su savo permusimais lipau ir į ilgas kelionės važiavau, tiesiog susitaikiau, kad kitaip nebus reikia mokintis gyventi su tuo kas yra ir džiaugtis kad nėra blogiau. Visi paveza ir aš pavesiu. Kalio trūkumo man nebūna bet kalis dažniausiai prie apatinės ribos, todėl geriu papildomai ir turiu ji tirti laikas nuo laiko kad pasikontroliuoti. Is papildų dabar geriu Omacor kursą, nes cholesterolis aukštas ir laukiu vaistu iš užsienio turi atsiųsti, kurie ala turėtų sumažinti permusimu skaičių, nors pastarosiomis savaitem kai kalio gerai uzgeriau ir stengiausi nesinervuoti, tai ir taip tu permusimu buvo labai labai nedaug, buvo dienų kai iš vis nejaučiau. Dar pas psichoterapeute kartais lankausi, padeda mintis apsidelioti

Sugrizau po gydytoju. Dziaugiuosi, kad nesikreipiau privaciai, o islaukiau vizito i KMU, nes manau butu pasake ta pati, tik ne uz dyka . Kaip ir sake mergaites, tos ekstrasistoles nera pavojingos ir jos negydomos, nebent, kaip gydytojas sake, as alpciau, tada jau butu blogiau. Dar vaziuosiu echo ir sake uzdes kazkoki prietaiseli, kuris fiksuos sirdeles darba visa para, bet ji uzdes tik del to, kad pas mane pulsas 90 - 95.
O siaip pradejus gerti kali greitai susitvarke tie permusimai, vadinasi truko man jo, ir gyd sake, kad 3.8 jau mazoka. dabar 4.77. Dar jauciasi kelis per diena, per jau gyventi galima