QUOTE(Hmmm... @ 2014 12 10, 14:23)
Jei tema čia būtų apie vaikus, apie juos parašyčiau. Tiek vienu, tiek kitu atveju vaikų man labai gaila. Sunku gyvent nemylimam pačio svarbiausio žmogaus gyvenime. Ir manau, kad žala vaikams daroma tiek vienu, tiek kitu atveju. Man taip pat labai gaila, kai vaikai gimdomi dėl pašalpų, nes vyras nori, žinant, kad tu jų nenori ir tau jie nerūpi ir nerūpės pagimdyti. Bet tema apie moterį. Jei asociali pametusi savo vaikus, jų nežiūrinti ir nemylinti, rašytų - ką man daryt, gal kažkas panašios patirties turit, mano pasiūlymai jai būtų identiški (gal dar papildomai priklausomybes kokias gydytis reiktų, jei jų būtų) - pirmiausia reikia susitvarkyti su savim ir nemeile sau. Aišku, galima apspjaut ir paspirt pro šalį einant - kiekvienam savi "paprotinimo" metodai
Rimtai? Gal čia ir požiūrio reikalas. Anokia čia meilė sau pasigimdyti tris nenorimus ir nemylimus vaikus vien tam, kad vyras nepabėgtų Čia tas pats, kas gyvent su degradu kokiu vien tam, kad vienai nelikt... Grynai subjektyviai man atrodo, kad tai nemeilė sau. Bet žinoma, aš galiu ir klįsti. Tai tik nuomonė, ne diagnozė
Rimtai? Gal čia ir požiūrio reikalas. Anokia čia meilė sau pasigimdyti tris nenorimus ir nemylimus vaikus vien tam, kad vyras nepabėgtų Čia tas pats, kas gyvent su degradu kokiu vien tam, kad vienai nelikt... Grynai subjektyviai man atrodo, kad tai nemeilė sau. Bet žinoma, aš galiu ir klįsti. Tai tik nuomonė, ne diagnozė
Aš nežinojau, kad jei ne vaikai-vyras būtų pabėgęs. Gal reikėtų jos pačios paklausti, ar myli save?
Bet kuriuo atveju klausimas yra toks-KĄ ŽMOGUS GALI PADARYTI PATS, KAD JO GYVENIMAS PASIKEISTŲ? Kas turi atsitikti, kad situacija neatrodytų tokia bjauri? Ir dar jei galėtų laiką atsukti atgal-ar gimdytų?