Pavargau nuo vaikų

#73
QUOTE(Pilango @ 2014 12 10, 12:18)
O būtų sunku patikėti, kad psichologiškai galima pavargti nuo draugų ar giminių? Pvz. atvažiavo draugai/giminaičiai ir apsigyveno tame pačiame bute/name. Nepiktybiniai jie, problemų nekelia, į akis labai nelenda. Susitinki virtuvėje, vonioje, kartais drauge kur nors išeini, nes miestą parodyt reikia ir t.t. Ir taip gyvenat savaitę, dvi, mėnesį, du, metus. Ar nepradėtų varginti?
Manau, panašiai yra ir šioje situacijoje. Tik tiek, kad jei aprašytoje situacijoje sulauktum visuomenės supratimo ir palaikymo (nes dėl kokių nors priežasčių negali prašyti svečių išsikraustyti), tai šioje - tik pasipiktinimo: kaip drįsti blogai jaustis turėdama tokį gerą gyvenimą. Kaip tu gali nemylėti savo vaikų, aš gi savo taip myliu. O kai prisideda nepasitenkinimas savimi pavadintas "kodėl negaliu jausti(s), kaip turėčiau", visai nefaina.

palyginimas kvailas. lygint giminaicius su savais vaikais doh.gif
ar zinodama, kad giminaiciu ilgas sveciavimasis gali sukelti tokius jausmus, ryztumeis vistiek juos kviestis? a vdrug tokie jausmai nekamuos ir viskas bus ok.? sioje situacijoje rizikuoti galima. bet ne tik su savo ir savo vaiku gyvenimu. jeigu vaikai nebuvo tavo didziausias noras, neturi to motinisko instinkto, gimdyk viena, na du. bet kam rizikuoti ir tureti daugiau, kai pati aiskiai supranti ir pasakai, kad vaiku nenorejai, gimdei del vyro ir kitu doh.gif
Papildyta:
QUOTE(__snowflake @ 2014 12 10, 12:48)
Ir aš turiu tokį pavyzdį netoliese. Bet kas turintis nors kiek proto mato visišką mamos nenuoširdumą ir apsimestinį rūpestį vaiko atžvilgiu.

ir vaikai ta labai jaucia. gal maziukai ne, bet ankstyvojoj paauglystej jau ima viska suprasti. guodziasi bendraamzem draugem, pavydi ir nori tokios mamos, kaip drauges.
Atsakyti
#74
QUOTE(Ciccio @ 2014 12 09, 14:34)
Kaip bebūtų keista, bet rutina man patinka. O vaikai...jie reikalauja, juos reikia prižiūrėt, auklėt, rodyt jiems meilę (čia toms, kurios sako, kad mano vaikai nelaimingi - aš rodau meilę, mes juk visos žinom kaip ją rodyt, priglausk, apkabink, pasakyk myliu, pabučiuok). Tas emocinis prievartavimas užknisa. Panašiai, kaip eiti į komedinį spektaklį ir juoktis, kaip to tikimasi, nes nori palengvinti darbą aktoriui, arba juoktis iš nejuokingo anekdoto, nes nenori įžeisti pasakotojo.

Tai ne meilė. Kam save prievartaujate? Jei negalite būti mama, pabandykit būti draugė savo vaikams. Gal tada bus lengviau?

QUOTE(Ciccio @ 2014 12 09, 14:39)
Thanks, Captain Obvious  biggrin.gif tai, kas prasideda po gimdymo - vyro atsakomybė, todėl mano atveju, tai ne auka.

Jūsų auka šiuo atveju ta, kad jūs aukojate save emociškai, bandydama visus įtikinti, kad mylite savo vaikus. O Jūsų vyro auka ta, kad jis viską perėmė ant savo pečių. Jei atvirai - nesuprantu kodėl jis vis dar su Jumis.

QUOTE(Ciccio @ 2014 12 09, 15:40)
daugiau nei pusė paauglių su tėvais nepalaiko glaudžių ryšių - nori pasakyt, kad daugiau nei pusė tėvų nemyli savo vaikų?

Manau kad taip, gal ne pusė, bet tikrai ne maža dalis tėvų nemyli savo vaikų, nepasitiki jais, neturi laiko jiems. Dėl to ir visos bėdos paauglystėje.
Papildyta:
Ir dar klausimas iškilo - jei visas auginimo ir auklėjimo rūpestis gula ant vyro pečių, kaip jūs pavargstat nuo vaikų? Ta prasme nuo ko konkrečiai? Gal reiktų nuo to pradėti.
Atsakyti
#75
QUOTE(Pilango @ 2014 12 10, 12:18)
O būtų sunku patikėti, kad psichologiškai galima pavargti nuo draugų ar giminių? Pvz. atvažiavo draugai/giminaičiai ir apsigyveno tame pačiame bute/name. Nepiktybiniai jie, problemų nekelia, į akis labai nelenda. Susitinki virtuvėje, vonioje, kartais drauge kur nors išeini, nes miestą parodyt reikia ir t.t. Ir taip gyvenat savaitę, dvi, mėnesį, du, metus. Ar nepradėtų varginti?
Manau, panašiai yra ir šioje situacijoje. Tik tiek, kad jei aprašytoje situacijoje sulauktum visuomenės supratimo ir palaikymo (nes dėl kokių nors priežasčių negali prašyti svečių išsikraustyti), tai šioje - tik pasipiktinimo: kaip drįsti blogai jaustis turėdama tokį gerą gyvenimą. Kaip tu gali nemylėti savo vaikų, aš gi savo taip myliu. O kai prisideda nepasitenkinimas savimi pavadintas "kodėl negaliu jausti(s), kaip turėčiau", visai nefaina.

O kaip gali nejausti visuomenes pasipiktinimo, kai sedi apsiryjusi gero gyvenimo boba ir skiedzia tokias nesamones? Tik keista, kad dar nuo savo vyro nepavargo. O jei jau jauciasi taip - reiskia tegu needa uzsakomo maisto, o savo gamina, tegu tvarkosi namus pati, o ne namu tvarkytoja samdo. Greit viskas i savo vietas susideliotu, nebutu nei laiko nei noro neaisku nuo ko taip jaustis.
Atsakyti
#76
QUOTE(pikkolo @ 2014 12 10, 13:17)
Tai ne meilė. Kam save prievartaujate? Jei negalite būti mama, pabandykit būti draugė savo vaikams. Gal tada bus lengviau?
Jūsų auka šiuo atveju ta, kad jūs aukojate save emociškai, bandydama visus įtikinti, kad mylite savo vaikus. O Jūsų vyro auka ta, kad jis viską perėmė ant savo pečių. Jei atvirai - nesuprantu kodėl jis vis dar su Jumis.
Manau kad taip, gal ne pusė, bet tikrai ne maža dalis tėvų nemyli savo vaikų, nepasitiki jais, neturi laiko jiems. Dėl to ir visos bėdos paauglystėje.
Papildyta:
Ir dar klausimas iškilo - jei visas auginimo ir auklėjimo rūpestis gula ant vyro pečių, kaip jūs pavargstat nuo vaikų? Ta prasme nuo ko konkrečiai? Gal reiktų nuo to pradėti.


Tai kad panašu, jog autorė ieško vienoj vietoj dievo. Arba ne viskas taip, kaip parašyta.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo __snowflake: 10 gruodžio 2014 - 13:28
#77
Šiaip labai sunku gyvent, kai darai tai, ko nori kiti, o ne tai, ko pats nori. Ir nenuostabu, kad pagimdžius tris vaikus, kurių pačiai iš esmės ir nereikėjo, nuvažiuoja stogas ir norisi visus pasiųsti ant trijų raidžių.

Temos autorės vietoje pirmiausia ieškočiau profesionalios pagalbos sau. Ir ne tam, kad vaikus pamilt, o tam, kad surast save. Nes negalima taip. Kodėl reikia taip savęs nemylėt, kad užsikraut tris vaikus sau ant galvos jų nenorint. Nu ir kas, kad vyras ten juos daugiau prižiūri, bet nori nenori yra tas "visuomenės" spaudimas, kad tu privalai juos mylėt, rūpintis, globot, nepriklausomai nuo savo norų ir realių jausmų. Reik save pamilt. Ir tada sprendimo ieškot.

O gal iš tikro geriausias sprendimas yra palikt vaikus vyrui ir išeiti?

Atsakyti
#78
QUOTE(Hmmm... @ 2014 12 10, 14:41)

Nu ir kas, kad vyras ten juos daugiau prižiūri, bet nori nenori yra tas "visuomenės" spaudimas, kad tu privalai juos mylėt, rūpintis, globot, nepriklausomai nuo savo norų ir realių jausmų.



Ne, na tai kai kokia asociali mama pameta savo vaikus, nežiūri, nemyli, negloboja, išvažiuoja iš namų, palieka vyrui, tai kaip ir smerkiam, kaip taip galima, kokia jinai bloga ir jokio gailesčio, Gailim vaikų, kokie jie nelaimingi. Bet kai turtinga mama, tai jau reikalavimai kiti ane, jau reikia ją suprasti, tegul važiuoja palieka vaikus, tegul pabūna viena, tegul eina pas psichologą, meditacija ir t.t. Dvigubi standartai.
Atsakyti
#79
QUOTE(Hmmm... @ 2014 12 10, 13:41)
Šiaip labai sunku gyvent, kai darai tai, ko nori kiti, o ne tai, ko pats nori. Ir nenuostabu, kad pagimdžius tris vaikus, kurių pačiai iš esmės ir nereikėjo, nuvažiuoja stogas ir norisi visus pasiųsti ant trijų raidžių.

Temos autorės vietoje pirmiausia ieškočiau profesionalios pagalbos sau. Ir ne tam, kad vaikus pamilt, o tam, kad surast save. Nes negalima taip. Kodėl reikia taip savęs nemylėt, kad užsikraut tris vaikus sau ant galvos jų nenorint. Nu ir kas, kad vyras ten juos daugiau prižiūri, bet nori nenori yra tas "visuomenės" spaudimas, kad tu privalai juos mylėt, rūpintis, globot, nepriklausomai nuo savo norų ir realių jausmų. Reik save pamilt. [U]Ir tada sprendimo ieškot.

O gal iš tikro geriausias sprendimas yra palikt vaikus vyrui ir išeiti?


Skaitant neatrodo, kad savęs nemyli. Netgi atvirkščiai, sakyčiau.
Atsakyti
#80
QUOTE(Hmmm... @ 2014 12 10, 14:41)

Temos autorės vietoje pirmiausia ieškočiau profesionalios pagalbos sau. Ir ne tam, kad vaikus pamilt, o tam, kad surast save. Nes negalima taip. Kodėl reikia taip savęs nemylėt, kad užsikraut tris vaikus sau ant galvos jų nenorint. Nu ir kas, kad vyras ten juos daugiau prižiūri, bet nori nenori yra tas "visuomenės" spaudimas, kad tu privalai juos mylėt, rūpintis, globot, nepriklausomai nuo savo norų ir realių jausmų. Reik save pamilt. Ir tada sprendimo ieškot.


drinks_cheers.gif Protingiausi žodžiai šioj temoj, o ne kai kurių supereksperčių purvo pylimas ir savęs kėlimas.
Atsakyti
#81
QUOTE(cambala @ 2014 12 10, 14:26)
O kaip gali nejausti visuomenes pasipiktinimo, kai sedi apsiryjusi gero gyvenimo boba ir skiedzia tokias nesamones? Tik keista, kad dar nuo savo vyro nepavargo. O jei jau jauciasi taip - reiskia tegu needa uzsakomo maisto, o savo gamina, tegu tvarkosi namus pati, o ne namu tvarkytoja samdo. Greit viskas i savo vietas susideliotu, nebutu nei laiko nei noro neaisku nuo ko taip jaustis.

Toks pavydo pliūpsnis. Maždaug, turtinga, o nelaiminga, išpindėėėėjimas... nenuvirskit nuo sofos bepavydėdama.

Išvis, prie ko čia pinigų kiekis ir meilės jausmas? Tipo, kuo turi daugiau bapkių, tuo labiau visus turi mylėt, ar kaip? O gal manot, kad meilės, kaip kokios daktariškos dešros, gali Maximoj nusipirkti, sveriamos?

Nu nejaučia jinai meilės vaikams, ir viskas. Nemyli. Ar galėtumėt jūsų ką nors pamilti vien dėl to, kad "reikėtų"?
Atsakyti
#82
QUOTE(Aimeja @ 2014 12 10, 14:53)
Ne, na tai kai kokia asociali mama pameta savo vaikus, nežiūri, nemyli, negloboja, išvažiuoja iš namų, palieka vyrui, tai kaip ir smerkiam, kaip taip galima, kokia jinai bloga ir jokio gailesčio, Gailim vaikų, kokie jie nelaimingi. Bet kai turtinga mama, tai jau reikalavimai kiti ane, jau reikia ją suprasti, tegul važiuoja  palieka vaikus, tegul pabūna viena, tegul eina pas psichologą, meditacija ir t.t. Dvigubi standartai.


Jei tema čia būtų apie vaikus, apie juos parašyčiau. Tiek vienu, tiek kitu atveju vaikų man labai gaila. Sunku gyvent nemylimam pačio svarbiausio žmogaus gyvenime. Ir manau, kad žala vaikams daroma tiek vienu, tiek kitu atveju. Man taip pat labai gaila, kai vaikai gimdomi dėl pašalpų, nes vyras nori, žinant, kad tu jų nenori ir tau jie nerūpi ir nerūpės pagimdyti. Bet tema apie moterį. Jei asociali pametusi savo vaikus, jų nežiūrinti ir nemylinti, rašytų - ką man daryt, gal kažkas panašios patirties turit, mano pasiūlymai jai būtų identiški (gal dar papildomai priklausomybes kokias gydytis reiktų, jei jų būtų) - pirmiausia reikia susitvarkyti su savim ir nemeile sau. Aišku, galima apspjaut ir paspirt pro šalį einant - kiekvienam savi "paprotinimo" metodai 4u.gif

QUOTE(__snowflake @ 2014 12 10, 14:56)
Skaitant neatrodo, kad savęs nemyli. Netgi atvirkščiai, sakyčiau.


Rimtai? Gal čia ir požiūrio reikalas. Anokia čia meilė sau pasigimdyti tris nenorimus ir nemylimus vaikus vien tam, kad vyras nepabėgtų unsure.gif Čia tas pats, kas gyvent su degradu kokiu vien tam, kad vienai nelikt... Grynai subjektyviai man atrodo, kad tai nemeilė sau. Bet žinoma, aš galiu ir klįsti. Tai tik nuomonė, ne diagnozė biggrin.gif
Atsakyti
#83
QUOTE(Aimeja @ 2014 12 10, 13:53)
Ne, na tai kai kokia asociali mama pameta savo vaikus, nežiūri, nemyli, negloboja, išvažiuoja iš namų, palieka vyrui, tai kaip ir smerkiam, kaip taip galima, kokia jinai bloga ir jokio gailesčio, Gailim vaikų, kokie jie nelaimingi. Bet kai turtinga mama, tai jau reikalavimai kiti ane, jau reikia ją suprasti, tegul važiuoja  palieka vaikus, tegul pabūna viena, tegul eina pas psichologą, meditacija ir t.t. Dvigubi standartai.

puikus pastebėjimas
Papildyta:
QUOTE(Bitės šešėlis @ 2014 12 10, 14:20)
Toks pavydo pliūpsnis. Maždaug, turtinga, o nelaiminga, išpindėėėėjimas... nenuvirskit nuo sofos bepavydėdama.

Išvis, prie ko čia pinigų kiekis ir meilės jausmas? Tipo, kuo turi daugiau bapkių, tuo labiau visus turi mylėt, ar kaip? O gal manot, kad meilės, kaip kokios daktariškos dešros, gali Maximoj nusipirkti, sveriamos?

Nu nejaučia jinai meilės vaikams, ir viskas. Nemyli. Ar galėtumėt jūsų ką nors pamilti vien dėl to, kad "reikėtų"?

Dar medalį pakabinkit, kad nemylėjo, nenorėjo, o 3 išperėjo. Jūs puikiai mokate teisinti visokius, tą mes jau žinome, tai nebestebinate. Sakau, gal jau pradėkite darbais - gaminkite medalius smile.gif
Atsakyti
#84
QUOTE(Monteverte @ 2014 12 10, 15:27)


Dar medalį pakabinkit, kad nemylėjo, nenorėjo, o 3 išperėjo. Jūs puikiai mokate teisinti visokius, tą mes jau žinome, tai nebestebinate. Sakau, gal jau pradėkite darbais - gaminkite medalius smile.gif

O prie ko čia medalis?
Eilinį kartą jūsų problemos su teksto suvokimu. Aš Ciccio nei teisinu, nei smerkiu. Daugeliu atveju man jos sprendimai sunkiai suvokiami, ko gero, jie tiesiog tam tikrų psichologinių problemų išdava.

Tiesiog konstatuoju faktą, jog meilės jausmas su pinigų kiekiu ne visuomet koreliuoja. Ir nesuprantu, kodėl kai kurios forumietės kiša pastoviai materialinę padėtį, kai ji šiuo atveju visiškai neaktuali, nes savų vaikų nemyli tiek didžiausios varguolės, tiek milijonierės.
Atsakyti