Pavargau nuo vaikų

Diagnozė aiški-išpindėjimas vadinasi :-) Linkiu niekada neturėti rimtų problemų, kad netektų ilgėtis to laiko, kai BUVO ATSIBODĘ VISKAS.

Tiesiai i desimtuka .
Siaip cicio klause, ar kam yra taip buve? Pasirodo, kad yra ir tai normalu(na man asmeniskai keista, kai savo vaikai nemieli), bet tiek to, cia galbut pervargimas pas moteris ar dar kazkas... Bet cicio atveju (jei jau taip yra is tiesu toks superinis jos gyvenimas kaip dave suprasti), kai vyras myli ir padeda, kai yra darbas, kai yra finansines galimybes , kai sveiki visi seimoj - tai ko motera dar nori is gyvenimo? Gal verta paskaityti kitas temas, tokias kur vaikai nepagydomom ligom serga, kur viltis gyvena, kur seima vos gala su galu suduria ar pan., tai praeis noras ispindejusiai jaustis .

As tai taip pataciau:
1. Lankytis pas psichologa
2. Pasamdyt aukle ir eit i darba
3. Bent karta per pora men isvaziuot savaitgaliui su vyru tik dviese be vaiku
4. 2 savaites per metus atostogaut be vaiku

Temą reikėtų nors perskaityti. Sakė-ir dirba, ir sportuoja. Mažiukė atiduota tėvui, jis augina, yra ateinanti auklė. Ko dar reikia? Valgyt negamina, užsakinėja. Namų tvarkytoja yra. Laisvo laiko daug.
Tai, kad jinai ir būna be tų vaikų beveik. Vyras daugiausia jomis rūpinasi ir rūpinosi. Su vyru pabūnant, vaikų nemeilės problemos neišspręsi.

O ką pakeis 2 savaitės atostogų be vaikų? Kad ir taip kažin ar jinai su tais vaikais kur nors keliauja ar eina.

Kai viska sudedi, tai sunku tiketi, kad problema tikra vaikuose. Kiek jau jie to laiko praleidzia su autore, kad trukdo ir atsibodo. Kudikis miega ramiai, vyresnes jau daugiau maziau savarankiskos, o ir atsakomybe uz jas ir ju laisvalaiki ne ant autores peciu.

Ar tikrai manote, kad jus pavargote nuo vaiku? Gal problemos slypi kazkur kitur? Sakyciau, laiko yra, lesu, kaip suprantu irgi, pabandykit psichoterapija.

Sakyciau nelaimingumas moteriskei kyla is per nelyg dideles meiles sau,sveikas egoizmas-dalykas neblogas,bet...
Panasu,kad jus uzsiimamt savigaila,savigrauza,ak...kiek paaukota,atsisakyta,kaip
uzknisa tie vaikai ir t.t. ir pan.
Yra tokiu moteru tipas-nesukurtos tureti vaiku,ir pacios nelaimigos ir aplinkiniai tokie patampa,ypac vaikai.O ju tikrai gaila.
Bet kadangi nieko jau pakeist negalima,belieka tamstai nesti kryzeli kasdieni ir ieskotis psichologo,gal pakalbejus,isdescius mintis,susigules ilgainiui viskas,
ziurekit,ir iki mergaiciu pilnametystes kazkaip isgyvensit.

ir dar,vyra auksini turit,tikrai dziaukites bent juo,ir vertinkit ji labai

Turiu dvi dukrytes, viena ju 9,5 men., taigi amzius panasus, kaip ir i Ciccio jaunyles. Pavargstu irgi, mazoji labai mazai miega, tiek diena, tiek nakti, todel nuovargis ir visokios neigiamos mintys yra neisvengiami. Vyresnele kai buvo tokio amziaus, ji buvo tiek prie tecio prisirisusi, tiek prie manes, vyras irgi bet kada galedavo ja nuraminti. Su maze yra visai kitaip. Ji - mamos vaikas, ypac vakarais nieko neprisileidzia, tik mane. Todel, oi kaip sunku, pavargusi esu ziauriai. Bet ne mazas vaikas esu, zinau, kad cia tik laikinas dalykas, juk turiu dar 10-mete, zinau, kad tas kudikiskas laikas kazkada ir baigsis (ir dar pasiilgsiu jo, ypac, kai daugiau vaiku tureti neplanuojame). Kai paaugs maze ir issimiegosiu, ir pailsesiu. Juk nebus visa gyvenima kudikis, kuris reikalauja prieziuros 24/7. Visos, VISOS pavargsta. Be vargo niekas vaiko dar neuzaugina. Ir man paciai kartais kyla mintis, kaip butu gerai kokiam ilgam savaitgaliui pasisalint kur nors ten, kur silta. Bet vel zinau, kad ypac vakarais mazei manes dar reikia, zinau kad verktu, jei manes nebutu, todel niekas manes dabar is namu kelioms dienoms neisvarytu Savaitgaliais kartais palieku mergytes su teciu kelioms valandoms, nueinu su draugemis ar su mama kavos isgerti, pasivaikstau, apsiperku ir vel viskas is pradziu.


Keista kad tokius zodzius raso moteris, gimdziusi 3 vaikus. Dar suprasciau, jei turetumet 1, bet 3???



Jaucia. Zinau is savo patirties. Tiesa, mano atveju tai buvo ne mama, o mociute, is tevo puses. Apkabinimai ir pamylavimai veikia mazdaug iki paauglystes. O tada vaikas jau daugiau supranta ir labai puikiai pamato, kad jokiais apkabinimais ir pamylavimais nenuslepsi to, kad vaiko/anuko nemyli.

Palaukit dar keleta metu, ir jusu vyresnele prades viska daug geriau ir labiau suprasti.

O būtų sunku patikėti, kad psichologiškai galima pavargti nuo draugų ar giminių? Pvz. atvažiavo draugai/giminaičiai ir apsigyveno tame pačiame bute/name. Nepiktybiniai jie, problemų nekelia, į akis labai nelenda. Susitinki virtuvėje, vonioje, kartais drauge kur nors išeini, nes miestą parodyt reikia ir t.t. Ir taip gyvenat savaitę, dvi, mėnesį, du, metus. Ar nepradėtų varginti?
Manau, panašiai yra ir šioje situacijoje. Tik tiek, kad jei aprašytoje situacijoje sulauktum visuomenės supratimo ir palaikymo (nes dėl kokių nors priežasčių negali prašyti svečių išsikraustyti), tai šioje - tik pasipiktinimo: kaip drįsti blogai jaustis turėdama tokį gerą gyvenimą. Kaip tu gali nemylėti savo vaikų, aš gi savo taip myliu. O kai prisideda nepasitenkinimas savimi pavadintas "kodėl negaliu jausti(s), kaip turėčiau", visai nefaina.

1. Lyginti giminaičius ir SAVO vaikus yra neprotinga.
2. Nepanašu, kad autorė jaučia nepasitenkinimą savimi.

Man labai sunku isivaizduoti tokia situacija, nes tai nelygintini dalykai. Bent jau man.

o buvo galima tiketis, kad bus kitaip? kai moteris vaikus gimdo del vyro, del visuomenes poziurio, dl to, kad reikia. ir dar 3!! del Dievo meiles, tik nepasidarykit ketvirto, ka?!

o kad vaikai nejaucia suvaidintos meiles absurdas. net plika akimi matosi, kuri moteris besalygiskai myli savo vaikus, kuri ne. gali rupintis jais, rengt, sukuot, vest i burelius, pramogas, glaust, buciuot, bet kad visa tai bus daroma be didelio dziaugsmo ir noro, tikrai matysis. esu maciusi kelis pvz. gaila.

Ir aš turiu tokį pavyzdį netoliese. Bet kas turintis nors kiek proto mato visišką mamos nenuoširdumą ir apsimestinį rūpestį vaiko atžvilgiu.