Pavargau nuo vaikų

O man asmeniskai mandru kelioniu nera, jei zmones nori ir gali pamatyti tai saunu ir tame nera nieko mandro
Mes jau keliaujame ne del pamatymo ar pazinimo, bet del poilsio ir tai jau musu gyvenimo budas tapes. Man asmeniskai nera skirtumo ar europa ar azija ar amerika. Kelionems ruosiamasi panasiai, maista gali rasti bet kur pagal poreikius ir nebutinai nacionaliniai patiekalai.
Del skrydzio kenkimo nezinau tai nediskutuosiu nes tikrai nesu skaicius jokiu moksliniu straipsniu. O del uugulusiu ausu tai ne tik vaikai mazi klykia, tai priklauso nuo pilotu kaip.leidziasi ar kyla. Maniske miegojo, siaip soskiuka turejom ir gerti pasiruose. Biskas praejo puikiai ir su mielu noru skrisciau dar kur nors

O tėvai neturėjo teisės pakeliauti, pasaulio pamatyti, dėl savęs pačių? Ar visos kelionės būtinai turi būti orientuotos tik į vaiką?
gerai, jei vaikų tik vienas, tada ir luktelti galima. O jei kaip pas mane- jų trys? Vyresnėliai jau paauginti, jau galima būtų, teoriškai, į visokias amerikas azijas suskraidyt, o štai mažiukas juk neprisimins - ups, dar dešimt metų laukiam...O aš jau toli gražu ne jauna mama, po dešimties metų gali ir visai keliauti nebesinorėti.

Aš savo tėvams, priešingai, esu dėkinga, kad keliavo su kūdikiu. Jie šaunuoliai, ir patys pasaulio pamatė, ir vaikams kelionių meilę įkvėpė.

O jeigu pažiūrėjus į situaciją iš kito taško?
Aš nemėgstu išvažiuoti iš namų, nemėgstu nakvoti svetimoje vietoje. Jokie kelionės įspūdžiai ar atostogų malonumai man nekompensuoja to diskomforto. Gimus vaikui "aplinkos spaudžiama" vykom dviem savaitėm atostogauti į lietuvos pajūrį pirmą kartą kai vaikui buvo devyni mėnesiai, paskui dar kartą po metų. Nes kaip gi kitaip, gi VISI geri tėvai kasmet veža vaikus prie jūros. Gi saulė, vitaminas D, jodas. Vyrui viskas buvo OK su tom atostogom. Vaikui tokio amžiaus kai po to ramiai apsvarsčiau, mano supratimu jokio skirtumo. O štai man buvo blogai. Tada aš pirmą kartą rimtai apgalvojau kur visgi yra priežastys to vadinamo "aplinkos spaudimo" ir kad demokratinis principas mažumai prisitaikyti prie daugumos šeimoje netinka.
Ir mano supratimu, kai pasirenki elgtis taip kaip tau patogu ir įprasta, vieniems garsiau, kitiems tyliau bet kirba vidinis klausimas, ar toks mano pasirinkimas yra geras artimiesiems. Ir jis "gaudo" iš aplinkos bet kokį signalą, kad šalia esančiam gali būti negerai. Nes jeigu to sąžinės balso, raginančio atsižvelgti į artimą, nebūtų, bet kuris silpnesnis ir negslintis už save pastovėti būtų sutryptas. Tai ir sudaro tą "aplinkos spaudimą", kuris verčia apmastyti savo pasirinkimus ir atsižvelgti į kitus.
O jei visgi eini prieš savo norus ir įpročius ir taikaisi prie kitų, tada jautiesi šūdinai ir vidinės antenos gaudo iš aplinkos signalus, kad va artimiesiems tokia "auka" labai reikalinga ir tas savęs spaudimas ir aukojimas yra prasmingas.
Ir, manau, kad mes turėtume būti dėkingi už tai, kad kiekvienu atveju žmoguje veikia filtras, kuris aplinkoje surenka jam aktualią informaciją. Tik reikia ne piktintis, neigti ar aklai sutikti, o apgalvoti kiek tai, kas vyksta su kitais, atitinka konkrečiai mano situaciją ir, jei reikia, koreguoti savo pasirinkimus.

Taip, tai buvo tas pats spaudimas, apie kurį rašiau anksčiau. "Vaikui REIKIA kelionių, geri tėvai privalo nuvežt prie jūros", ir "Vaikui kenkia kelionės, geri tėvai PRIVALO sėdėti namuose su vaiku iki tam tikro amžiaus" - tai yravienas ir tas pats spaudimas.


Nekalbu apie atvejus, kai dėl vaiko ligos reikalngas tam tikras (jūros, kalnų) oras, sanatorijos ir pan., tada jau nieko nepadarysi. Bet, kitais atvejais, klausiu dar kartą - ar verta visą šeimos gyvenimą orientuoti, centruoti tik į vaiką? Ne vaikui reikia ar nereikia, bet keliaujama su vaiku, arba nekeliaujama su vaiku (tuomet laikas leidžiamas kažlkaip kitaip ir tikiu - ne ką prasčiau). Spaudimo esmė ir yra tie geros tėvystės standartai ir apribojimai, kurie gal ne visai adekvatūs ir reikalingi.

Tau nepatinka kelionės, tau jos sukelia diskomfortą - ne vaikui.

savo tevus tik kaip pavyzdi pasakiau, cia tik pamastymas teorinis, nieko bendro su mano tevais neturintis
o mes keliavom siek tiek vieni, kol vaikas buvo mazas. uzaugo - keliaujam kartu. dabar norejau parasyti, kad keliones neorientuotos i vaika, bet geriau pagalvojus mano visos keliones orientuotos i vaika - tuo, kad as manau, kad geriausia kelione vaikui yra pazintine kelione, nes noriu parodyti pasauli. muziejus, kalnus, miestus, vienuolynus, papudimius, vandens parkus, parduotuves, viska. del to ir sakau, kad didesnes keliones atidejom, nes, tarkim, po JAV keliaudama su vyresniu vaiku as jam galiu parodyti ir papasakoti daug daugiau, nei su mazu. na, nezinau, ar mane supratot
bet jusu visai kitokia seimos sudetis, todel jus irgi visiskai teisi pasipiktindama

Visame pasaulyje žmonės skraido visur. Nebūtinai į egzotiškas keliones. Jei tai būtų taip kenksminga ar žalinga ar pavojinga, tikrai niekas neleistų mažučiukų į lėktuvus, kaip beje ir nėščiųjų nepriima nuo 7 nėštumo mėnesio be gydytojo pažymos.

O, ausytes skauda ne tik vaikučiams. MB beveik visada ir net labai skauda ausis. Ir, net porą dienų po to, būna blogai girdi, ausys užgultos būna.



Bet, kam kaltinti aplinką dėl tavo paties pasirinkimo. Juk ne aplinka tave ištempia kažkur, tu pati nusileidi ir nusprendi prisitaikyti prie tos aplinkos.

Man jos nepatiko ir kai buvau vaikas, bent jau nuo to amžiaus, kai prisimenu. Tiesiog dabar aš jau galiu suprasti kas ir kodėl blogai ir kai ką keisti, su kai kuo susitaikyti. Kai buvau vaikas nei aš gebėjau paaiškinti, kas man yra, nei pati tai išspręsti.

Labai pritariu
Mazam vaikui, kudikiui reikia ramybes, tam tikro rezimo. O kai tevai neturi sieloje ramybes, iesko pramogu, kompaniju, bega is namu, tai ir vaikui tos ramybes neduoda.
Svarbu del ko tevai i tas keliones vaziuoja. Vieni is gobsumo (pamatyti, paskanauti, apsipirkti), kiti is pavydo (nes visi vaziuoja, visi jau buvo), o kazkas nes siela nerami, iesko ko nepamete, saves neranda, savo vietos neranda. Mazam vaikui bet kuriuo atveju blogai. Atlaiko tie vaikai, jei gyventi nori kur gi jie dings.

Cia jusu toks argumentas?
Matot,skirtumas tik toks,kad jusu vyras gali pats rinktis,keliaut ir patirt diskomforta ar likt namie ir jaustis gerai.O va metinukas pvz.tokios pasirinkimo galimybes neturi,jis visiskai nu tevu siuo atveju prikllausomas,nuo ju malones,jusprendimo.

Taip, mano toks argumentas. Nes, jeigu jau tai būtų taip pavojinga ir netinkama, kaip teigia jūsų psichoterapeutė ar gydytoja, kelionės lėktuvu būtų uždraustos vaikams iki tam tikro amžiaus arba būtų tik su gydytojo pažyma.

O, jūs galvojat, kad visi tėvai keliaujantys su vaiku lėktuvu, yra tokie debilai, kad žinodami, kad pvz vaikui yra stresas, labai skauda ausis, vistiek skrenda ir skrenda ir skrenda. Kratosi su tuo vaiku, ale vistiek skrenda. Kam jūs perlenkiat lazdą? Aš nematau tokių tėvų aplink. Net, jei lėktuve sėdžiu ir ten klykia metų kūdikis, negalvoju, kad tėvai debilai neatsakingi. Galvoju, gal jie neturėjo kitos išeities, pvz skrenda į laidotuves, o ne linksmintis. Visokių žmonių pasaulis pilnas. Ir visokių situacijų.

Mus tevai kur buvo galimybes vezesi visur, labai dziaugiuosi tuom. O va tevu draugai savo vaika visur palikdavo . Vaikas uzaugo net juros nemates jis tikrai protingesnis netapo turi daug nuoskaudu tevams butent del to, nes jam buvo geda del to, kad mate tik savo gatve ir mociute

Gopsumas pazinti pasauli yra sveikintinas ir normalus zmoniu noras. Man keliones nei pavydas, nei gobsumas ir manau taip kalba tik zmones kurie nera mate pasaulio, mati tik siaura takeli priesais save