Pavargau nuo vaikų

Neperskaičiau nei vienos knygos vaikų auklėjimo klausimais, viskas intuityviai. O ir tos motinystės nesureikšminu tiek, kad va, motinystė, kultai ir stresai. Gyvenam ir tiek, kažkur geriau sekasi, kažkur blogiau, vienur esu griežtesnė, kitur atlaidesnė, dar kitur iš viso nekreipiu tiek dėmesio, nes kažkaip manau, kad vis tiek susitvarkys. Na kaip pvz. šeimyna pergyvena, kad ne taip anksti ant wc puodo sėda ar reikia čiulptuko. Tai paprastai pasakau, kad amžinai su ta soske nevaikščios ir į sauskelnes nevarys Mano akimis tai tikrai nėra tiek reikšminga, na ne visi greitai susireguliuoja.

Bet ir šioje temoje kažkaip suprantu tas, kurios nemyli savo vaikų, na jos gimdo, augina, net gi užsiima jais ir skiria dėmesį, kaip pagal lavinimo, auginimo, auklėjimo programas pagal amžių bei poreikius, bet nemyli ir ką padarysi. Ir kalt prie kryžiaus nematau reikalo.

O gal myli, tik kitaip, savaip, ne pagal dabartinius (ar primestinius) meilės vaikui standartus ?

Būna, tokių dienų, nors vaikai jau prakutę. Ką darau, kai nenoriu užsiimti su vaikais? Nieko. Nenoriu ir neužsiimu, užsiimu tuo metu tai kas man patinka, pvz, skaitau knygą. Nejaučiu jokio širdagraužio, kad vieną, porą, ar net savaitę (būna, kad knyga labai užkabina, kaip pvz Silva Rerum trilogija ) vaikai pabus "be dėmesio".

Na, kiek aš tau galiu pritarti, baik rašyti mano mintis.



Ir vėl standartai. Kur tu juos matai? Standartus mes patys sau nusistatome ir jų laikomės. Ir viskas. Visa išmintis. Kokius nusistatei, tokius ir turėsi. Niekas tau nenustatys kiek laiko ir kaip žaisti su vaiku, apkabinti vaiką ar ne, subarti ar ne, širdis pasakys, jei nepasakys, tai jokia knyga nepadės ar SM nuomonė.

Papildyta:

Kad nelabai. Dabar dvi mano draugės augina apie pusės metų leliukus, vienai pirmas, kitai antras. Abi dirbo. Normalius darbus. Abi dabar auginasi vaikučius, apie jokius darbus palikus kūdikį namuose, net negalvoja, bent jau iki 1 m. tai tikrai, manau , kad ir iki 2 m., vyrai dirba, jos mėgaujasi motinyste. Abi šeimos nesimaudo piniguose, bet ir neverkšlena. Ar jas veikia kitų sukurti standartai? Manau, kad visiškai neveikia, kažin ar jos iš vis apie juos galvoja, kad tokie yra. Laiko neturi. Šeima, namai, vaikai, pramogos ir t.t.

Na, tai jos ir augina pakankamai standartiškai, mūsuose juk įprasta pagimdžiusiai mamai dviems metams išnykt iš savo profesinio gyvenimo Jei vaikų du - tai keturiems m., jei trys- šešiems ir t.t.

Papildyta:


Jei teko kažkiek domėtis istorija, tai standartai yra ganėtinai bendras dalykas, kuris keičiasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros ir kt. Kažkada standartas buvo neišsilavinusi, raidžių nepažįstanti moteris, auginanti namuose vaikus, ir dirbantis jos vyras. Nepaisant to, kad toli gražu ne visiems (visoms) jis buvo priimtinas.

Tai tu pati ir sukuri standartus. Viena sakys, kad auginti 2 m. yra standartas, kita sakys, kad dabar jau madinga, standartas ir karto eiti dirbti kūdikį palikus, kad nenutoltų nuo profesinio gyvenimo. Kiekvienai savas standartas. Aš noriu pasakyti, kad realiai nėra jokio čia standarto, kiekviena šeima laisva nuspręsti kaip ką daryti, kaip naudingiau, kaip geriau ir niekas jos iš šono neverčia, nei tą kūdikį auklei palikti, nei tuos 2 m. sėdint namuose auginti. Va apie ką aš. Tu nori pasakyti, kad mano tos dvi draugės žiūri kažkokio ,,standarto'' būtinai sėdėti 2 m. ? Apie ką tu kalbi? Tipo, jei nebūtų to ,,standarto'' tai jos eitų dirbti iš karto iš ligoninės po gimdymo? Savo nuomonės jos neturi?

Ne savas standartas, o savas pasirinkimas. Tai skirtingi dalykai.


Nelabai suvoki, apie ką aš. Tiek to.

jei nebūtų mokamos išmokos iki vaikui sukaks 2 metai ir įpareigojimo darbdaviui 3 metus saugoti darbo vietą,i galimas daiktas, kad eitų dirbti iškart. Prie ko čia nuomonė? Yra tam tikros sąlygos, į jas atsižvelgdamas žmogus daro sprendimus. Gal jų nuomone, vaiko priežiūros atostogų išmokos turėtų būti mokamos iki 18 metų, bet įstatymas duoda tik dviems metams, visoms, standartiškai.

Kaip Flight ir sakė, tu nelabai supranti

Suvokiu, suvokiu. Tai aš ir kalbu apie SAVO pasirinkimą tam tikrų standartų fone. Įstatymo sukurtų standartų ir visuomenės sugalvotų. Kad mama/šeima turi galimybę rinktis. Ir renkasi. Savą standartą. Vienai tai auginimas vaiko iki 2 m. pačiai ir nedirbti, kitai nuo kelių mėn. auklė ir darbas.
Tiesiog tu sakei, kad esant tiek daug tėvystės teorijų, mokyklų, patarimų, seminarų, straipsnių, moteris jaučiasi niekam tikusi ir nesidžiaugia motinyste, o aš tam nepritariu, nes manau, kad viskas priklauso nuo mamos, kaip jinai prims visa tai, kaip reguos, kaip pasinaudos. Tegul kažkas rašo, tegul kažkas sako, o tu imi ir gyveni pagal savo suvokimą. Pav. atsirado populiarios mokyklėlės, pav. šokti su kūdikiais, kažkas pasigavo tą madą, ir tipo jei jau aš neisiu į ją tai aš bloga mama, mano kūdikis nuskriaustas bus,nes Onutė iš anos laiptinės eina, valio, jei jinai taip galvoja, tai tegul ir eina, tegul grūzina vyrą, koks tu tėvas, jei tai mokyklai neuždirbi, o kita net nesidomės tuo, suprastama, kad puikiai tą patį gali gauti namuose įsijungus muziką ir apkabinus kūdikį ,,pašoks''. Bus kažkas blogiau nei ta mokykla? Jei kažką veikia nuomonė, kad vaikai privalo kasmet keliauti tik į užsienį , tai tegul tėvai neriasi iš kailio ir keliauja, bet aš pav. ir kelionių temoje paskaitau, kad va šiemet mums pertrauka, aš neštukė arba, turim kūdikėlį tik kelių mėn. niekur nevažiuosim šiemet su vaikais, pailsėsim pasyviai.
Aš noriu pasaktti, kad pačios užsikrauna sau nepamatuotus reikalavimus, o paskui rėkia- pavargau, pervargau, nepavežu.....Nes nori būtinai būti kaip kiti, kaip kažkas.

Taip ir yra, pačios. Ne visada adekvačiai suvokia, kad viskas daug paprasčiau, tai tik biznis, pinigai, o per vaikus juos ištraukti net labai patogu, juk tiek daug pasinešusių. Ir be to galima gyventi ar rasti čia pat nemokamą alternatyvą.

Kita vertus, jei mama pati nori, ji kaifuoja nuo visko, na kodėl gi ne? Be tų dramų, dejonių ir streso. Jei ji nori keliauti su vaiku, nesvarbu problemos, tai jos noras ir susitaikymas, kad taip, lengva nebus, susidurs su nepatogumais, apie asmeninį poilsį taip pat tikriausiai reikės pamiršti, bet tai jos auka, noras, laisvė rinktis. Bet geriau taip, nei visiškas abejingumas ir kai vaikas yra asmeninio gyvenimo balastas, vaikelį verčiau kur nors nutrenkti, palikti, pamiršti.

- Suprantu, apie ką jūs. Bet jūs nesupratote, apie ką aš

Lygiai, kaip ir nesupratote mano palyginimo, kai nuvažiuoji į svečius ir vaikai neleidžia bendrauti suaugusiems - pasiūlėte susitikti su drauge kavinėje , o aš rašiau ne kaip asmeninę problemą, o kaip pavyzdį bendros tendencijos, klausdama, kodėl ji tokia, kas ją įtakojo, iš kur visa tai ir kurlink tai veda.

Bendra tendencija - tai nereiškia, kad visi ir visur be išimčių taip elgiasi. Tai reiškia, kad procentaliai, didelis procentas taip elgiasi ir laiko tą ar kitą vertybe, prioritetu.

Taigi, nėštukės ir jaunos mamos turi labai daug baimių, streso. Jau vien SM paskaičius nėštumo skyrelyje - vienos baimės, nuolatinis nerimas. "Laukiuosi, labai noriu maudytis - bet ar galima?" " Su kūdikiu prie jūros - ir norisi, ir baisu", ir t.t. ir t.t. Nėščiosios nori, bet bijo keliauti, bijo daryti tai, kas joms patinka ( ir, jei nėštumas normalus - nepakenks kūdikiui), bijo bent kiek pajudėti, pasportuoti...Jau nėštumo metu gyvenama įtampoje...

Žinoma, yra, kam visai nereikia nei kelionių, nei aktyvesnio gyvenimo - ir tai suprantama. Bet nemaža dalis ir norėtų, ir svajoja - bet, baimė būti "bloga būsima mama" viską sabotuoja..