Pavargau nuo vaikų

Taip, kiek šeimų, tiek istorijų. Bet. Tas pastovus prikišimas - vaikai nieko nemato, kai kuriose šeimose virsta - vaikai mato per daug, turi per daug, lanko per daug. Kokia kaina? Tėvų užimtumo ir neturėjimo laiko vaikams. Va Flight kaip pavyzdys, ar jai kas liepė turint tris vaikus ir vieną tokį mažiuką, eiti TIEK dirbti? Kažkas nusprendė už ją, kažkokia knyga ar kaimynė, kažkokia sukurta teorija? Kam tada kalbėti ir kažką nebūtą kaltinti. Nusprendė jinai pati, jos šeima, KO ir KIEK reikia jos vaikams ir tiek. Kai kurios mamos dantim ir nagais gina savo teisę kuo ilgiau, turiu galvoje iki 2 m. , auginti savo vaiką, ir tikrai nepiniguose besimaudančios, o kitos po kelių mėn. jau darbe. Čia kažkas už jas nusprendė? Kažkas liepė? O paskui rėkia-pavargau, pervargau, neturiu savo gyvenimo.
Visko vaikams reikia ir būrelių, ir kelionių, ir daiktų, bet akivaizdu būna, kad visko per daug, kai visa tai jau kokiam 12 mečiui neteikia džiaugsmo, persisotinęs, kelionės tampa nuobodžios, nelieka pažinimo džiaugsmo, būreliai atsibodę, bet eina, nes mama gi šitiek į jį įdėjo, pinigų, savo laiko, o paskui prasideda depresijos ir t.t.

Aš pati kažkada per visa tai perėjau. Be galo džiaugiuosi, kad laiku sustojau. Atrodė, kad kuo daugiau vaikams duosiu-pirksiu, tuo jie laimingesni bus. Bet netapau jų ,,aptarnaujančiu personalu'', o daug darbų, pareigų užkroviau ir jiems. Kaip sakan ruošiau gyveniman viskuo-ir namų tvarkymu, ir indų plovimu, ir patys į būrelius pėdino/a ir patys labai daug visko daro. Dabar jau skinu vaisius. Savarankiškumo. Gal todėl nepavargau, kai visi kartu-našta lengvesnė. Va apie ką aš.

Lining, lendu ten kur noriu, o jei ateinu į konkrečią temą, tai nevarau oft., depresijos temos neseku ir nekontroliuoju. Jei ten buvo kažkas, tai ten ir vieta. Tavo asmeniniai nesutarimai neturi nieko bendro su šia tema. Tavo manipuliacijos tavo liga yra tik tavo asmeninė problema.

Aimeja, oi tai perfarširavimo grėsmė tikrai pasitaiko. Na bet visokie radikalumai tiek į vieną, tiek į kitą pusę nepriimtini. Jei kažkas pertampo vaikus, o po to nemato priežasties dėl problemų ir pasekmių, tai toks jų likimas ir tiek. O motinystė tarp reikia ir noriu gyventi taip kaip noriu, čia platūs dirvonai. Matau gyvai tas neigiamas pasekmes, kai ypatingai ankstyvas išėjimas į darbą (priverstinai ar savo noru, čia gal ir persipynimas dviejų faktorių) bei netinkami gyvenimo partneriai palikę savo palikuonis likimo valiai padaro tokius vaisius, kad sau pačiai nelinkėčiau. Taip, kiekvienas renkasi savo kelią. Kita vertus, ta užstrigusi ilgametė vien motinystė, jei tai tikrai gerai moteriai, jos vaikams, na kodėl gi ne? Lai gyvena kaip nori, svarbiausia, kad sveika būklė.

Taip, teisingai. Bet kam tada kaltinti kažką, teorijas, knygas, SM, tipo kažkas turi poveikį, kiek žindyti, ar į kiek būrelių vesti, kada į sporto klubą eiti. Tau svarbi SM nuomonė ar kažkokia eilinė knyga apie visa tai? Man visiškai ne. Gyvenu pagal savo supratimą.

tavo supratimas didžiaja dalimi suformuotas tos visuomenės, kurioje tu gyveni, normų, perskaitytų knygų, išsakytų nuomonių, tavo tėvų, draugų ir t.t. O aplinkinių nuomonė apie tave, kaip ir tavo asmeninis įvaizdis, yra labai svarbūs visuomeniniame gyvenime. Ar tau būtų nesvarbu, jei nuomonė apie tave būtų, jog esi kvaila ir veidmainė? Kaip manai, kaip tokia nuomomė tau padėtų?

tai tame ir reikalas, kad pakankamai savarankiškos ir knygų bei "visuomenės spaudimo" neįtakojamos gyvena savo gyvenimą ir nesuka dėl nieko galvos. Jei mato, kad kažkas neigiama linkme įtakoja jų vaikus, o nuo klaidų ar klaidingų sprendimų gi ne visi apdrausti, tai reaguoja ir imasi pokyčių. Kita vertus, kieta politika taip pat turi savo šalininkų, t.y. kažkoks specifinės srities kultas, nes "tau bus naudinga gyvenime" yra pozicija. Jei tėvai per kraujus veda vaiką ten, kur jam neįdomu, nuobodu, apatija, ašaros (ar net su diržo palyda) ar realiai žaloja psichiką, tai čia įvairaus pobūdžio smurtas ir tiek. Gal tikrai gyvenime duos naudos, kodėl gi ne, bet tokia to kaina. Na kaip sako per kančias į žvaigždes.

Žmogui duotas protas mąstyti ir atsirinkti, kas jam priimtina, kas jam ne. Svarbu nepakenkti kitiems ir nenusižengti įstatymui. Visa kita, kaip sako Subjektyvi, platūs dirvonai. Gyvenk, mąstyk, ieškok, keiskis, surask ir prisitaikyk sau.

Knygų esu perskaičiusi daugybę ir dabar skaitau ir skaitau, gėris jos.

Matai, labai svarbu KAS tą nuomonę išsako.

...kad tik tokios problemos gyvenime....

Aimėja, ne apie save rašiau, o pasvarsčiau labiau bendrai.

Galvoju, kodėl tiek daug nelaimingos motinystės pavyzdžių. Pilnas internetas skaudžių abejonių iš serijos "Jaučiuosi/esu bloga mama". Bloga mama, nes pas vaiką kelioms val ateina auklė. Bloga mama, nes paliko vaiką pažaisti vieną, kol tvarkėsi namus. "Nesidžiaugiu mėštumu - ar būsiu bloga mama?" Išėjo į darbus, kai vaikui buvo trys mėnesiai, vaiką prižiūrėjo jo tėvas - bloga mama. Nežindančios MP bijo pripažinti tą faktą, dėl klijuojamų etikečių ir piktų žvilsgnių. Ir ši tema iš tos pačios serijos - "Nemyliu savo vaikų. " Motinystė tampa didžiausios įtampos ir nuolatinės frustracijos šaltiniu, vietoje natūralaus proceso priėmimo ir suvokimo, leidimo sau būti ne visai tobulom, ne visai teisingom...būti tiesiog žmonėmis...
Pažįstu moterį, puikią, talentingą menininkę, kuri yra vertinama, bet galėtų pasiekti dar daugiau - tačiau vietoje laiko, skiriamo savo profesijai, savo talentui vystyti, ji kasdien sėdi prie dviejų vaikų, nebe pradinukų pamokų ruošos, vežioja gabų vaiką į lavinimo įstaigą ir skundžiasi, kad pamažu apleidžia savo profesinį gyvenimą, nes nebėra kada.

Prisimenu, kai buvau vaikas, mano tėvai pasikviesdavo draugų į svečius, o mes, vaikai, tuo metu neturėdavome teisės trukdyti jų bendravimo - dūkdavome patys sau, eidavome į kiemą, prisigalvodame visokių smagių užsiėmimų. Dabar, kai atvažiuojame į svečius pas vaikų turinčius, dažniausiai mūsų pokalbį kas kelios sekundės pertraukinėja tai vienas, tai kitas vaikas, o mama, nutraukusi suaugusiųjų pokalbį viduryje sakinio, eina bendrauti su toli gražu ne kūdikiško amžiaus vaiku, puola tenkinti jo poreikius.

Tai - tam tikra bendra tendencija, kurią pastebiu. Be abejo, motinystė, tėvystė tuo pačiu yra ir auka, gebėjimas atsižadėti dalies savęs. Bet, yra dar ir toks dalykas kaip sveikas balansas. Ar gebėjimas jį atrasti - nėra ėjimas prieš dabartinę srovę?

Patarimas tau-mažiau skaityk internetą, daugiau geras, prasmingas knygas. Tada viskas atrodys kitaip. Tai ką ten rašo, tai yra nesamonės, iš neturėjimo ką veikti, nes tas parašymas jokios naudos tam rašančiajam neduos, o kas už to slypi ir kas ten ką rašo, tai niekada nesužinosim. Ir tai ką tu vardini, na niekas už tai mamų tikrai neteisia, jei tik nežiūrėsim SM ,,išmintinguolių''. O rašo visi kas netingi, bet tai prasilenkia su tikrove. Panašiai kaip apie 04-05 mėn. KASMET būna straipsnis, kad jau Palangos visi viešbučiai ir privatus sektorius rezervuoti, vietų beveik nėra, o paskui 06-07 m. ašaroja, kad nėra žmonių, metai prasti, sektoriai pustuščiai ir t.t. Čia ne į temą, bet pav., kaip nereikia viskuo tikėti.

Aš asmeniškai (realybėje), tokių pavyzdžių beveik neturiu. Gimdo, augina, auklėja, laikinai padėjuoja, pasiguodžia bėdom, pasidžiaugia pasiekimais tos mamos ir tiek. Normalus gyvenimas. Aišku, yra susireikšminusių ir perdėtai į viską žiūrinčių, yra neauklėjančių , mano nuomone, savo vaikų. Bet jų nedaug, arba tiksliau kažkaip jie toli nuo manęs būna.

O jum ziuriu,vis patinka nupiesti ta motinyste is tamsiosios puses
ar cia tokiu budu bandot pries save pasiteisint kazkokiu budu?
Aisku,vel sakysit,kad rasot apie bendras tendencijas ir pan.

Sutinku, tokių yra. Bet vėlgi, na jei tai nėra , labai labai artimi žmonės, tiesiog imi ir nuo jų atsiriboji, nutolsti, natūraliai gaunasi , kad neįdomu ten važiuoti ir tiek. Atsiranda kiti žmonės, šeimos, vaikai, su kuriais įdomu, pas kuriuos skubi, jie pas tave važiuoja. Na aš asmeniškai tikrai tokių sutikau, bet nutrūko draugystė ir tiek. Užtenka vieno, na dviejų kartų ir arba nutrauki bendravimą, arba jei pav. kokia ta vaikų mama, tau artima, susitinki kavinėj dviese pabendrauti.

Knygoje, kurią neseniai perskaičiau- apie prancūzišką vaikų auklėjimą (beje, Cicio - rekomenduoju. Gal suprasite, kad savo vaikus visgi..mylite, nepaisant mūsuose prikišamų būtinų meilės vaikui standartų). - yra išsakyta lygiai tokia pati nuomonė. Amerikoje (priešingai nei Prancūzijoje ir skayčiau - panašiai kaip Lt) vyrauja "vaikmeldystė", ir vis daugiau mamų jaučiasi labai nelaimingos savo motinystėje.

Nemanau, kad internete rašo vien iš neturėjimo ką veikti, ypač tokiomis temomis. Problema, net iškelta virtualiai - ta pati problema.
Papildyta:


Gal jūsų karta kiek kita. Vyresnė.


Nesupratote, ką norėjau parašyti. Man tiesiog įdomu, kas, kaip ir kodėl, iš kur. Kodėl dabar būtent taip, o ne kitaip, kas pasikeitė, kur einama. Gal ne moterų forumuose tokius klausimus reikėtų kelti.