Pavargau nuo vaikų

kaip pasakyt, tie laikai kai žmonės tuokėsi kažkieno supirti, vaikus gimdė, nes taip reikėjo ne taip seniai praėjo. Masiškai. Ne masiškai tokių porų pasitaiko ir dabar. Vaikai auga tokioj aplinkoj labai neblogai. Blogiau vaikai auga, kai mamos deklaruoja tą meilę forumuose, draugų ir pažįstamų ratuose, meluoja visiems aplink, o kai užsidaro namų durys tų vaikų tiesiog nekenčia.
Prieš akis turiu vieną šeimą, kur deklaruojama meilė vaikams- jų ten irgi trys, o darbuose viskas daug kitaip vaikams skiriama net ne minimaliai dėmesio, mažiau net nei vaikas pagal amžių gali išsireikalauti. Visas laikas nedirbančios mamos yra skiriamas savęs realizacijai- kirpyklos, baseinai, perlinės vonios, psichoanalizė, turgus, parduotuvė- vaikus auklėja ir daboja atsitiktiniai žmonės. Vaikai su nepraeinančios vaikų depresijos antspaudu ant veidų. Mažieji. Didesniji yra gatvės kontingentas. O paskaityt ką ji rašo, paklausyt ką ji kalba, jei nepažinot šeimos iš vidaus - galima būtų pamanyti jog labiau atsidavusios motinos nesurasi. Šiuo metu moteris bando pastoti penktą kartą- nes jai taip norisi.

Yra islike seimu tokiu ir po siai dienai. Gimdo nes reikia, nes geriau nei abortas, nes gimine / vyras nori. Kas cia stebetino?

Ir tai vadinama savęs realizavimu?

Daug kas sako, kad pavargo ,,nuo vaikų''. Ir niekas nesmerkia, akmenim nemėto. Nes dažniausiai, kitaip sakant beveik visada, tas ,,pavargau nuo vaikų'' tik pasakymas toks. O realiai pavargstama nuo buities, finansų , poilsio trūkumo, kai nėra mat. gerovės šeimoje, kai moteris viena rūpinasi vaikais, kai nėra patikimo vyro/vaikų tėvo šalia ir t.t.Kai jinai neturi laiko tų vaikų apkabinti, su jais pabūti, kai reikia dirbti, skalbti, gaminti, vienai rūpintis vaikais ir t.t. Taip , tokia mama pavargsta ir labai. Bet kaip taisyklė tokios ir nerėžia, nerėkia visiems , kad nemyli savo vaikų, joms jų nereikia, gimdė dėl vyro, pasako tyliai-pavargau. Visai kitaip atrodo,,pavargau nuo vaikų'', kai moteris iš tikrųjų nepavargo, bet nežino ko nori, kai rėkia nenorėjau niekada vaikų, bet gimdau tris, kai ateina į forumą ir primygtinai kiša-nemyliu, nenoriu vaikų, niekada nenorėjau. Tokia kelia abejonių ar jai viskas gerai. Ypač po vienoje temoje jos nesenų pasisakymų, pašalintų dabar kaip suprantu.

gaila, bet taip.

manau,kad saves realizavima kiekvienas supranta savaip...

Aš vis galvoju - niekada anksčiau nebuvo taip aukštai iškelta kartelė tėvams. Vienoje knygoje perskaičiau visai neblogą terminą "Vaikmeldystė", kuris, manau, gan taikliai apibūdina šiandienos situaciją. Jei moteris turi vaikų, tai beveik savaime suprantama, kad ji privalo atsižadėti savęs, savo norų, svajonių, o dažnai - ir profesinių ambicijų bent iki visų savo vaikų pilnametystės, priešingu atveju bus laikoma netikusia mama. Gyvenimo centras ir bamba yra vaikas; tėvai - labiau aptarnaujantis personalas nei lygiaverčiai žmonės, turintys ir savų poreikių.

Dabar, kaip niekada anksčiau, egzistuoja daugybė knygų, straipsnių, mokymų, seminarų apie tai, kaip būti gerais tėvais, kaip teisingai tenkinti vaikų poreikius, kaip savo gyvenimą iš esmės paskirti vaikams. Visą gyvenimą tėvams galima nieko daugiau neveikti, tik drebėti dėl savo auklėjimo klaidų ir liapsusų. Ir visiškai neparadoksalu, kad, esant tokiai gausybei tėvystės teorijų, mokyklų beigi patarimų, vis daugiau mamų jaučiasi niekam tikusios ir nesidžiaugia savo motinyste. Gyvena nuolatinėje įtampoje ir abejonėse, ar yra geros mamos savo vaikams. Juk, neduokdie išeisi anksčiau į darbus, o vaiką paliksi auklei - bus priklijuota etiketė "Netikusi mama". Nežindysi savo pienu - užmėtys akmenimis ir virtualiai nuketvirčiuos. Išsitarsi, kad pavargai, kad nori savo laiko, savo gyvenimo, savo svajonių, nesusijusiųsu vaikais - jau beveik nusikaltėlė. Nueis mama į sporto klubą, kirpyklą ar baseiną vietoje vaikiško filmo - siaubų siaubas, atimt vaikus iš jos.

Ir visiškai nekeista, kad vis daugiau moterų apskritai nenori gimdyti vaikų. Ar pagimdžiusios, "supranta", kad vaikų "nemyli" .

Kaip as jums pritariu.

As abejoju,ar jusu auksciau isvardytos situacijos ir yra butent tos,kurios itakoja moters apsisprendima netureti vaiku.Na bet cia jau kita tema,gvildenta n ir n kartu,net ir sitoj SM.

O griztant prie jusu isvardytu 'netikusios mamos' apraisku,norisi pasakyti-reik maziau ziuret,ka kiti galvoja ir sako.kiekvienas gyvena pagal savo supratima,galimybes ir vertybes.Ir kol,niekas i akis nelenda su patarimais,kaip augint/neaugint savus vaukus,manau,maziausiai turetu rupet visokie visuomenes remai,stereotipai ir pan.dalykai.
Svarbu but saziningu su savimi,sutart su savo vidumi,tuomet ir visokie spaudimai is sono netures jokios itakos mamos savijautai,savivertei ir jos sprendimams.

Kiekvienas laikmetis, kultūra, net šalis turi savas bendras vertybes, teisingumo suvokimą ir pan. Mes nesame tokie individualistai, kaip galbūt norėtume būti.

Ir kaip tik tų rėmų bei stereotipų suvokimas, pažinimas suteikia laisvės jų nepaisyti.

Nesutinku. Tai daugiau tinka išpindėjimui ir tiek. Va po juo galima paslėpti viską. Siūlau pažiūrėti Bėdų turgaus 2014 12 27 dienos laidą. Nepažįstu asmeniškai, bet netikiu, kad ta mama kada nors rėkė-nemyliu savo vaikų, nenoriu, nereikia, kad pavargo ir nori pabūti viena, kad jai kilo minčių per daug, ar per mažai žindė, kad jinai skaitė teorines knygas apie motinystę, sėdėjo SM, netikiu, tikiu tik viena, jinai be galo mylėjo ( o ir myli) savo vaikus. Pasėjo motinystės sėklą vaikuose ir skina vaisius. Gražius, prinokusius.
Tai ne kažkas iškėlė tą kartelę, tai patys tėvai ją išsikėlė sau- n būrelių, n kelionių, n pramogų, n pirkinių, n, n, n ir t.t., pamiršdami vieną-mylėti savo vaikus, skirti dėmesį, rūpestį ir t.t. Oi ne , tikrai ne , ne nusikaltėlė, kad nueis į sporto klubą, baisu kai sporto klubas yra vietoj vaikų.

Lining, 3 vaikais ir su jais susijusiomis galimomis bėdomis manipuliuoti tiek pat neskanu. Vaikai, jų gyvenimas, likimas, posūkiai nelabai prognozuojami.

Aimeja, tas taip, bet kodėl teigi, kad jie pamiršta mylėti? Dėl to ką išvardinai nelabai sutinku, nes netgi sakyčiau yra kitaip, jei vaikas nieko nemato, nieko nelanko, dzin jie, o gyvena gatvėje ar marinuojasi prie kompo, o tėvai tikrai gali skirti viskam dėmesį, skirti laiko ir finansų viskam, tai jis yra paliktas likimo valiai, auga kaip daržovė. Atmetant visai vargo peles, kur dirba parom pamainom ir fiziškai negali užsiimti vaikais, bet meilės turi su kaupu. Kiek šeimų - tiek istorijų. Na nėra taip, kad jei vaikai visur visur, jie nemylimi.