Gera tema, tik dabar pamačiau.
Manau, kad dabartines nuotaikas įtakoja didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų. Jau viskas praeita, mergaitės paaugintos, jos dvi... ir čia bac antra serija vėl viskas nuo pradžių, viskas žinoma, patirta... tam trečiam ypač po didensio laiko tarpo reikia ryžtis labai labai viską pasvėrus ir labai labai jo norint. Bet yra kaip yra. Aš turiu du, tarp jų didelis amžiaus skirtumas, tai iš dalies žinau ką turi mtoeris galvoje. Bet nereikėtų atmesti ir depresijos.
QUOTE(Arven @ 2014 12 29, 13:37)
O aš irgi šaltos mamos vaikas. Nepamenu apkabinimų ar meilės prisipažinimų. Būdavo, kad jų norėjau ir neaiškiai suvokiau, kad kažko trūko. Užaugau. Turiu problemų, bet ne didesnių nei vidutiniškai.
Ar manau, kad mama manęs nemylėjo? Kažkada ant jos pykau ir taip maniau. Bet dabar manau, kad ji mane mylėjo taip kaip mokėjo ir taip kaip jai gavosi. Nebepykstu. Panorau daugiau bendraut su mama ir pamažu nustoju tikėtis nerealistiškų dalykų. Pavyzdžiui, kai pasipasakojau apie savo kovą su depresija, ji klausimų man neturėjo ir atrodė tik nustebus, kad nieko jai nesakiau. Kai pranešiau, kad laukiuosi, irgi santūriai pasveikino, nieko neklausinėjo ir atrodė, kad nesidomi. Anyta ir vyro giminės buvo daug labiau emocingi tuo klausimu. Bet aš jau kažko kito ir nesitikėjau.
Mama visada padarydavo, ko man fiziškai reikėjo - gamindavo maistą tris kartus per dieną, nors be galo nemėgsta gaminti valgyt, rūpinosi, kad būtume sveiki ir išsimiegoję, finansiškai parėmė kol reikėjo ir t.t. Visgi palaimingiausias prisiminimas man, kaip ji bučiuodavo į kaktą, tikrindama ar karščiuoju, kai sirgdavau. Nebuvo daug to fizinio kontakto ar nuoširdžių pokalbių pas mus. Ir dabar, kai labai negera ar emociškai sunku, paprašau vyro, kad pabučiuotų į kaktą lėtai ir švelniai...
Pati norėčiau būti kitokia mama. Nežinau kaip man pavyks. Stebiu savo vyro brolio žmoną - kaip ji viešai žavisi savo dukrele, myluoja, bučiuoja, žaidžia katučių, didžiuojasi visais jos pasiekimais. Ir man nejauku ir baisu, kad aš taip nesugebėsiu.
Jūs tik nepergyvenkit, būsite puiki mama. Man mano mama labai smirdėjo (rūkė kažkokias smirdančias cigaretes) ir aš pati jai atrodžiau šaltas vaikas, buvau tokia taktiška, nenorėjau jos įžeisti, įskaudinti, tai nesakiau, kad smirda- iki šiol nepasakiau... nesiglaustydavau prie jos, prie tėčio labiau, bet ne per daugiausiai. O pati vaikus bučiuoju ir myluoju, bet nerūkau
Juk mokaisi iš svetimų klaidų.. paklauskite jos kada prie progos, iš kur tas jos šaltumas? O gal jos tiesiog tokia natūra? Mano teta tikrai tokia yra, na, nereikia jai tų emocijų, ji vadovaujasi principu, kad nelįst į dūšią žmogui-norės, pats pasisakys. O jūs gal ne į ją, į kažką kitą iš šeimos atsigimėt
ir to švelnumo jums reikia labiau.