Pavargau nuo vaikų

Apie sauskelnes cia nekalbama- niekas to nenori ir nelaukia. Ne apie tai kalba.

kai pirmą kartą SM pamačiau jūsų pasisakymus vaikų, šeimos tema - pirmas įtarimas buvo kad esate tiesiog protingo provokatoriaus sukurtas internetinis personažas (trumpai tariant - trolis), tačiau po kurio laiko pakeičiau savo nuomonę - vis tik ko gero esate reali moteris su nestandartiniu požiūriu į daugelį dalykų ir netipine SM publikos elgsena, pirmiausiai - su gerokai iššokančia iš konteksto emocine asmenybės puse .

Ar įsivaizduoju kaip jūs jaučiatės, kaip įmanoma nejausti instinktyvios meilės savo vaikams? - Hm, ko gero įsivaizduoju, kad įmanoma. Tam tikra prasme jus gamta nuskriaudė. Yra moterų, kurios susileidžia dėl kiekvieno kūdikio. Yra moterų, kurios neabejingos tik savam, o kiti - nekelia jokių emocijų. Matyt, pasitaiko atvejų, ir jūs vienas iš jų, kai tas instinktas besąlygiškai pamilti savo palikuonį, savo kūną ir kraują - nesuveikia.

Gimdyti 3 vaikus, nejaučiant jiems motiniškos meilės - gal ir neatsakinga, nepaisant visų motyvų. Pripažinti tai sau ir kitiems - drąsu. Gyventi, nuolat mėginant imituoti tą motinystės idilę - turėtų tikrai būti velnioniškai sunku . Kažkas panašaus turėtų būti gyventi su nemylimu vyru, bet stengtis kad niekas kitas (ir jis pats) to nesuprastų - prisiversti su juo būti, bendrauti, rūpintis, mylėtis... Kiek taip galima tempti ir ką tai reikštų moters psichikai ir savijautai?

Nemanau kad esate bloga mama savo dukroms, ir kad jos būtų laimingesnės be jūsų. Jergau, net ir asocialias, net ir beviltiškas kraugeres kitos dukros myli, ilgisi, gaili, teisina, laukia... O jūs gi ne tokia! Ir jau tikrai nesiimsiu zulinti krištolinio rutulio ir gąsdinti būsimais sunkumais paauglystėje ar moterystėje . Gal ir nesusikurs tas ryšys, kuris galėtų, jei būtumėte kitokiu žmogumi, kitokia mama. Bet nesate ta 'kitokia'. Esate kas esate. Bet tai tikrai nereiškia kad dukros užaugs traumuotos, kompleksuotos ar dar kažkokios . O gal tas ryšys kaip tik bus ne ant emocinio, o ant racionalaus, pragmatiško pagrindo, ir ateity išeis dukroms tik į naudą? Tuo labiau, kad yra labai reikšminga atsvara - mergaičių tėtis.

Galvoju, tik kad joms jokiu būdu negalima tėkšti į kaktą kad nemylit. Gal net sau nereikia taip tėkšti. Jūs mylit. Savo būdu. Santūriai. Be didelių fizinių, verbalinių ir emocinių iškrovų. Mažinkit savęs prievartavimo atvejų. Jei nesinori - neverskit savęs apkabinti, bučiuoti ir sakyti kad mylit. Ne visais atvejais tai būtina, ir ne visada tai iliustruoja begalinę meilę. Suprasti, pajusti, kad esi svarbus, brangus (o sekant iš to - ir mylimas), galima ir per kitas prizmes - jaučiant dėmesį, nuolatinį rūpestį, pagarbą, bendravimą. Aišku, sudėtingiau jei net bendrauti nesinori. Net matyti. Bet gal bendrauti būtų lengviau, jei mažiau iš savęs spaustumėte tos parodomosios meilės? Na juk atmetus tas visas emocijas - gi įdomi ta mažo žmogučio kelionė per gyvenimą, augimas, tobulėjimas, transformacija į asmenybę, moterį... Būti to dalimi, įtakoti, padėti skleistis kaip tom gėlėm - tai juk nuostabi patirtis ir dovana O gal su laiku ir šiltesni jausmai subujos.

Papildyta:
būtent 

as irgi ne apie tai galvoju. na, tarkim sena motina ar tevas gripu susirgs ar koja susilauzys.  pagalbos gali reiket savaitei ar mensiui, o kas pades, jei  geros kaimynes nebus, artimieji tik kazkuriam pasaulio kampely? Jei as, kad ir kitam LT gale gyvensiu, tikrai ne problema nulekt masina pas tevus, o va jei pvz. Anglijoj ar JAV?

Kae jus tokia,kad dristat man aiskinti apie dauginimasi is instinkto ,padaret isvada is keliu sakiniu ,tik norejau pasakyti,kad gyvenimas yra toks koks jis yra,o tie paverkslenimai,oi anukeliai,tai man keistoki,svarbu,kad vaikai gerai gyventu,butu ramuss ir laimingi.

va gi emigracija, deja, isskiria zmones ne savo noru.

Kaipgi ne savo noru? Juk emigracija ne tremtis, per prievartą niekas neišveža.

1. Lyginti giminaičius ir SAVO vaikus yra neprotinga.
2. Nepanašu, kad autorė jaučia nepasitenkinimą savimi.

Ir aš turiu tokį pavyzdį netoliese. Bet kas turintis nors kiek proto mato visišką mamos nenuoširdumą ir apsimestinį rūpestį vaiko atžvilgiu.

Tai žmogus ir pasirenka, kurios vertybės yra svarbesnės.
Bet ne apie tai ši tema.

Jei pvz. nepatinka kažkas, na nemiela, netraukia, tai ką dabar Eiti pas psichologą, psichiatrą, pamedituot mažumėlę, kvėpavimus daryti?