Būtent, netempkime savo bato ant svetimo kurpaliaus.
Nes jei siaubingai nepavargsti turėdamas 3 ar daugiau vaikų, jei nepatyrei tos sumaišties, tai esi netikra, gyvenimas netikras, vaikai netikri?
Degraduoti galima kasdien einant į darbą ir net neturint vaikų.
Visi žmonės pavargsta ir dažnai nuo skirtingų dalykų: kas nuo rutinos, kas nuo atsakomybės, kas nuo erzelio ir t.t.
Geros ir teisingos mintys.As gal nesu tokia tolerantiska ir todel dazniausiai issireiskiu pagal savo poziuri, pamirsdama,kad kitos prasme mato visai kitaip.Mano vaikai jau paaugliai,perejau visus periodus.Nebuvau super mamyte kuri kalba sveplenanciu balseliu ir sedi ant puoduko,kad pasigirtu, koki dideli MES siandien padarem.Stengiausi kitaip,galu gale taip kaip mokejau.Nesu tobula ir nesiekiu tokia but.Pavargdavau ir pavargstu nezmoniskai,nes man namu buitis tai beprasme rutina,padarau viska,bet tik todel ,kad reikia.O jei netureciau savo megstamo darbo,veiklos ,tylos kai man reikia ,vienatves kuri reikalinga ,kaip vanduo ,tai nezinau kaip butu.Vaikai uzauga tik fiziskai.Kiekvienas ju amziaus tarpsnis reikalauja didziulio emocinio pasiruosimo ir isbandymo.
QUOTE(gustika @ 2014 12 15, 23:33)
Nes man darbas - nėra tik darbas, tai - didelė ir svarbi gyvenimo dalis. Mano profesija susijusi su menais, tai sritis, į kurią galima gilintis visą gyvenimą ir neišsemti, kuri pripildo ir įkvepia, ir kurioje galiu pasakyti tai, ką noriu pasakyti, galiu perduoti tas gelmes ir žinutę kitiems. Jei turėčiau to visiškai atsisakyti - būtų labai sunku.
QUOTE(Moonte @ 2014 12 16, 00:31)
Ačiū
QUOTE(flight @ 2014 12 15, 18:23)
Ne, motyvacija mano kiek kita. Bet - tiek to, neturiu kada čia aiškintis O jei trumpai - mano profesija man labai įdomi, man patinka tai, ką darau (o taip pat darydama tai, ką darau, galiu džiuginti ir kitus), aš labai, labai blogai jausčiausi, jei nedirbčiau.
O jei trumpai - mano profesija man labai įdomi, man patinka tai, ką darau (o taip pat darydama tai, ką darau, galiu džiuginti ir kitus), aš labai, labai blogai jausčiausi, jei nedirbčiau. Pasidarė įdomu kas per darbas, kad tiek pastangų dedama, bet po šių žodžių pasidarė aišku, kad tai susiję su menu, kūryba. O šios srities žmonės negali ramiai nusėdėti, jų galva amžinai pilna minčių ir idėjų.
QUOTE(Sindea @ 2014 12 15, 23:05)
todel,kad degreduoja kunas ir protas sedint namie su barskaliukais ir buteliukais.
Gal tamstai ir degraduoja, bet nereiškia, kad ir kitom taip. Su vaiku namie prasėdėjau ilgiau nei 2 metus, ir tikrai nedegradavau, o atvirkščiai, nes turėjau daugiau laiko domėtis tuo kas man įdomu.
QUOTE(pikkolo @ 2014 12 16, 10:53)
Gal tamstai ir degraduoja, bet nereiškia, kad ir kitom taip. Su vaiku namie prasėdėjau ilgiau nei 2 metus, ir tikrai nedegradavau, o atvirkščiai, nes turėjau daugiau laiko domėtis tuo kas man įdomu.Chm, neatrasiu straipsnio kur skaiciau, bet tikrai esu skaiciusi, kad norint islaikyti autoriteta vaiku akyse, mamai reikia dirbti. Ypac, jei yra auginamos mergaites. O, berniukams - tetis butinai turi dirbti.
QUOTE(Limcamca @ 2014 12 16, 15:27)
Chm, neatrasiu straipsnio kur skaiciau, bet tikrai esu skaiciusi, kad norint islaikyti autoriteta vaiku akyse, mamai reikia dirbti. Ypac, jei yra auginamos mergaites. O, berniukams - tetis butinai turi dirbti.
Nors as esu karjeriste, bet nemanau kad jusu izvalga, kuriai pritariu, reikia priimti pazodziui.
Itariu, kad savoka DARBAS, numano ne vien darbinius santikius, o daugiau darba su savimi. O dirbti su savimi gali bet kas ir bet kur, svarbu tik tureti noro tobuleti.
QUOTE(Rasma @ 2014 12 14, 23:21)
Gyvens ilgai ir laimingai, be jokių ten baisiai rimtų išsekimų 
Mūsų požiūris lemia tai, kaip mes pakeliame tą kasdienybės naštą. Ir kaip tą kasdienybę organizuojame.
Suprantu tas, kurios pavargsta, bet tam vaikų skaičius nedaro tokios įtakos, kaip bandoma pritempti. Yra krūva pavargstančių su vienturčiu ir nedarančių tragedijos daugiavaikių.
Ir sureagavau į žodžius, kad būtent trečias vaikas viskas sujaukia. Kaip kam
Mūsų požiūris lemia tai, kaip mes pakeliame tą kasdienybės naštą. Ir kaip tą kasdienybę organizuojame.Suprantu tas, kurios pavargsta, bet tam vaikų skaičius nedaro tokios įtakos, kaip bandoma pritempti. Yra krūva pavargstančių su vienturčiu ir nedarančių tragedijos daugiavaikių.
Ir sureagavau į žodžius, kad būtent trečias vaikas viskas sujaukia. Kaip kam
ne taip supratot mano mintį. Ne vaikų kiekis, o pareigų persiskirstymas šeimoje atneša daug sumaišties, nuo ko yra pavargstama. Pusmetis yra dar ne tas tarpas, kada visiems jau viskas aišku, viskas savo vėžėse ir rieda lengvai
.
QUOTE(Margaretta @ 2014 12 16, 19:21)
As suprantu, kad be darbo pradeda čiuožti stogas, bet nepaauginti vaiko bent iki metu ir plešytis per DU darbus, tai ką žinau....
Ir dar krūva papildomų projektų
Mano vyras buvo išėjęs devyniems mėnesiams vaiko auginimo atostogų. Kaifavau, kad galiu toliau sau dirbti mėgiamą darbą, reikštis iki soties - ir tuo pačiu, vaikas auga mylimas, nenumestas auklėms r močiutėms. ir mamą matė pakankamai - vežiojausi su savimi visur, į visas darbines keliones (vyras žiūrėdavo, kol dirbdavau), į projektus. Beje, iki šiol žindau MP
Nėra nėkart sirgęs dar. Buvo periodas, kai visiems buvo gerai - ir vaikui, ir man, ir vyrui, be kokių didesnių aukų. Na, o kai vyras sugrįžo į darbus, prasidėjo visas smagumas - ir pagalbos mažiau (yra auklė, bet valandinė), ir darbuose staiga užgriuvo viskas, kas galėjo užgriūti. Per tuos tris mėnesius išnaudojau visas įmanomas vidinės energijos atsargas - apsiėmus šitiek ir važiuojant senu geru tempu, nebebuvo kaip sustoti, o gal ir vilties turėjau, kad tereikia dar labiau susiimti, pasistengti ir viską suderinsiu.
Pasirodė, kad - ne. Nesuderinsiu. Na, šviesioji reikalo pusė ta, kad dabar labai aiškiai žinau, kiek nepavežu - tai buvo pamoka tam, kad atsakingai ir adekvačiai vertinčiau savo realias galimybes.
as tai cia paskaitau ir totali luzere pasijauciu. nes man suderint kudikio auginima ir darba atrodo visiskas kosmosas. jauciu po menesio is lovos nebepakilciau. as kai mazajam 2 buvo bandziau dirbt pradet, bet po menesio parejau i vaiko auginimo atostogas, nu niemaip man nesusiderino vaikas ir darbas, zinai kad mazius namie su aukle, leki, skubi, galvoji apie ta vaika, neramu. darbas gaunasi visai nekokybiskas, negali susikaupt.
su pirmuoju irgi mokytis reikejo kai jam buvo metukai, tai tikrai lbsunku buvo, is gailescio destytojai pazymius rase. aciu dievui nereikejo dirbt iki 3, o tai buciau nuprotejus.
nzn kas ten pas jus per stebuklingi vaikai, ar jus pacios supermoteros, kad viska taip spejat. as tai ne tokia. as mielai sedeciau su vaikais iki kokiu 5 m jei butu galimybes. man kaifas namie. va kai vaikai praauga, tada jau norisi dirbti, bet ir tai ne pilna darbo diena.
as jei tureciau koki milijona saskaitoj, tai tikrai nedirbciau. gali ir ne darbe zmogus tobulet, jei norisi, nebutina uzsiciklint ties bliudais
su pirmuoju irgi mokytis reikejo kai jam buvo metukai, tai tikrai lbsunku buvo, is gailescio destytojai pazymius rase. aciu dievui nereikejo dirbt iki 3, o tai buciau nuprotejus.
nzn kas ten pas jus per stebuklingi vaikai, ar jus pacios supermoteros, kad viska taip spejat. as tai ne tokia. as mielai sedeciau su vaikais iki kokiu 5 m jei butu galimybes. man kaifas namie. va kai vaikai praauga, tada jau norisi dirbti, bet ir tai ne pilna darbo diena.
as jei tureciau koki milijona saskaitoj, tai tikrai nedirbciau. gali ir ne darbe zmogus tobulet, jei norisi, nebutina uzsiciklint ties bliudais
QUOTE(Le Murka @ 2014 12 16, 22:36)
nzn kas ten pas jus per stebuklingi vaikai, ar jus pacios supermoteros, kad viska taip spejat. as tai ne tokia. as mielai sedeciau su vaikais iki kokiu 5 m jei butu galimybes. man kaifas namie.
Kiekvienam - savo
Aš dirbau beveik iki pat gimdymo ir gerai jaučiausi dėl to. Dvi savaitės prieš gimdymą dar gavau pasiūlymą, bet kadangi mano darbas susijęs ir su rodymusi žmonėse - viešai gimdyti nepanorėjau, todėl atsisakiau Nei vaikai stebuklingi, nei supermoterimis tikiu - arba yra rimta pagalba iš šalies, arba darbai dėkingi (tarkime, ne visų darbo pobūdis yra sėdėti biure nuo ryto iki 17 val), arba krūviai adekvatūs, o geriausia - kai viskas kartu, kitaip niekaip.
Pas mus, pvz., dabar įdarbinti ir seneliai - vežioja vyresnius vaikus iš mokyklos į namus, kai aš negaliu, o aš negalėjau pastaruosius du mėn ištisai (abiejų vaikų mokyklos - ne prie namų) .Yra valandinė auklė. Jie irgi dirba, visa komanda dirba - ir tai, kaip matote, nėra viskas labai lengva ir paprasta
Papildyta:
QUOTE(Le Murka @ 2014 12 16, 22:36)
gali ir ne darbe zmogus tobulet, jei norisi, nebutina uzsiciklint ties bliudais
Taip. Tas tiesa. Tobulėjimas, augimas gali būti visiškai nesusijęs su darbu. Na, koks ten augimas rutininiame, vienodame metai iš metų darbe, užsiciklinus kokioje siauroje srityje ir nieko daugiau nematant/nespėjant pamatyti? Darbas darbui nelygus, kiti po darbų grįžta taip išsunkti, kad nieko daugiau nebenori - nei ieškoti, nei atrasti.
O būna, sėdi moteriškės namuose - bet ir kultūros renginius apeina, ir knygas skaito, naujausius filmus pamato, pakeliauja, bendrauja...
QUOTE(Lapkritinė aušra @ 2014 12 16, 19:49)
ne taip supratot mano mintį. Ne vaikų kiekis, o pareigų persiskirstymas šeimoje atneša daug sumaišties, nuo ko yra pavargstama.
Atsiprašau, vadinasi, tikrai ne taip būsiu jus supratusi. Pokyčiai taip, įtakoja laikinai, net ir su vieno vaiko gimimu
QUOTE(flight @ 2014 12 16, 20:12)
Na, šviesioji reikalo pusė ta, kad dabar labai aiškiai žinau, kiek nepavežu - tai buvo pamoka tam, kad atsakingai ir adekvačiai vertinčiau savo realias galimybes.
Ir kol neišbandysi savo galimybių, to niekaip nesužinosi.
Aš irgi išbandžiau - lygiai mėnesį
QUOTE(Le Murka @ 2014 12 16, 21:36)
as tai cia paskaitau ir totali luzere pasijauciu.
Čia nuo konkretaus žmogaus labai priklauso. Ne lūzerystė tai
Vieni stipresni gal visom prasmėm (fiziškai, morališkai), organizuotesni, kiti silpnesni, sunkiau gali gyvenimo pokyčius atlaikyt. Dar žiūrint kokį gyvenimą anksčiau matę (pvz. pastebėjau, kad moterys iš daugiavaikių šeimų, kur pvz. augo 7-8 vaikai, daug lengviau pakelia motinystės sunkumus. Bet čia mano asmeninė susidaryta nuomonė), kaip ir kur gyvena (žinau šeimą iš vieno rajono, kuri augino 23 vaikus. Ir ne bet kaip, o didžiulis tvarkingas ūkis. Bet jie tokie, kad tyliai, ramiai, savistoviai ir gražiai gyveno).Aš pati buvau įsitraukus į vieną darbinį projektą per šias VPA. Dirbau, užbaigiau ir supratau, jog daugiau nenoriu (nors savo darbą irgi labai myliu ir vertinu). Teko daryt pasirinkimą ir atrast ramybę. Dabar nebesunku.
Tiesiog suvokus, kas išvargina, reikia daryti sprendimą ir keisti visą situaciją, o ne toliau gyventi ir vargą vargti
Išvargino vaikai? Vadinasi, reikia vieniems nuo kitų pailsėt, atitrūkt, "susidėliot save" iš naujo
