Pavargau nuo vaikų

gal todel kad kai kurios mamos intuityviai jaucia, kad vaikai iki tam tikro amziaus (1-2 m.) save suvokia kaip mamos dali, o ne kaip atskirą asmenybę as irgi is tu kur viska daro "mes" - mes miegam, mes sergam, mes... cia jau nieko nepakeisi, nemoralizuokit - nepades, kai vien nuo minties apie savo vaika "lydaisi'

Atsiprašau, tik mano asmeninis pastebėjimas, kad dažniausiai tokią įtaką padaro neplanuoti vaikai, "netyčiukai". O jei to nori, lauki, tam pasirengi mintyse ir realizuoji troškimą gyvenime, žinai, kas laukia, tai to pasaulio ir neapverčia. Dar prieš pastojant žinai, kad bus ne 2, o 3-4 ir tarsi "pasimodeliuoji" kas kaip galėtų būti. O jau kas įsivaizdavimo neatitiko, keiti kasdienybėje, kad būtų kuo geriau..
Gal ir jūsų trečio vaikelio atėjimas nebuvo planuojamas? Ir tiesiog tokioms šeimoms reikia daugiau laiko, kad susidėliot gyvenimą iš naujo.
Manasis, deja, beveik nepasikeitė. Tik tiek, jog į darbą neinu. Teko padirbėti, bet supratau, kad plėšytis nenoriu ir toliau atsisakiau. Nepasiusiu, dar dirbsiu ir dirbsiu, vaikystė svarbiau
Papildyta:
flight, kai skundžiamės, tai ir inkščiame. Ir jūs inkščiat, kad kraupiai pavargot ir aš būna, turiu dėl ko inkšt ir inkščiu. Ir dar turbūt šimtus kartų tai darysiu, puikiai žinodama, kad nieko nepakeisi nekeisdamas Gerai tik tiek, kad mane yra kam papurtyti

Mano viena draugė pasigimdė ketvirtą ir penktą - dvynukus, planuotus. Ji nedirbanti, bet vis tiek jai pakankamai sunku - neinkščia, aukos nevaidina, bet ir pavargsta labai, ir kt. Tai normalu.


Papildyta:


Aš konstatuoju faktą. Tai, kad pavargau, kad susimažinsiu darbinius krūvius tam, kad būtų gerai. O čia rašau visai ne todėl, kad "guoskite mane, guoskite" - , o todėl, kad iš mano patirties gal bus kam pasimokyti, kad nedarytų panašių klaidų. Pv., prisiskaičiusios apie turbo super mamas, kurios vienos pačios viską gali ir pagalbos niekieno neprašo, ir joms lengva beigi paprasta ir jos niekada nepavargsta.

Jei jums tai - inkštimas, sory, tuomet skirtingai suprantame sąvokas.
Papildyta:


Vaikas mamą taip suvokia. Bet ne mama suvokia vaiką kaip savo pačios dalį, ne mama nuo vaiko absoliučiai priklausoma. Mama suvokia, kad vaikas - atskira asmenybė, o ne jos dlais. Skirtumas yra.

yra. sutinku ale kai kai smegenys suskysteja, o vaikas uzima 120 % tavo laiko ir gyvenimo - kuri laika gyveni, kaip kazkas cia rase, simbiozeje musu su jaunele dukra tas laikas istyso iki kokiu 4 metu - bo mes sirgome ir po ligonines tampemes aisku suvoki vaika kaip asmenybe dar ir isciose, bet.... net nejauti kaip ta "mes" reikia nereikia pradedi vartot

o siap man gaila tokiu moteru kaip temos autore. Pats geriausias jausmas kai myli besalygiskai iki neglaliu, o tau dar ir tuo paciu atsako

flight, o laiko vyrui ar lieka?

Pastaruoju metu abu su vyru ištaikome laiko vienas kitam maždaug kartą savaitėje po valandą. Abu užsiėmę vaikais, namais - vienas kitą pakeičiame, pvz. aš einu rūšiuoti, krauti skalbyklėn ir džiaustyti, jis tuo tarpu nešioja ar migdo mažių; aš lekiu į pardę maisto, jis lieka su vaikais, aš maudau mažių, jis padeda vyresnėliams su pamokomis ir t.t. Grįžę po darbų abu dirbame namuose, savaitgaliais vyras lieka su visais vaikais, kai man darbai. Mažius naktimis ilgai neužmiega, sunku užmigdyt, kartais vyras migdo, kartais jis lūžta, tada migdau aš.

Tiesiog toks dabar periodas, mažiukas reikalauja daug laiko ir dėmesio, vyresni vaikai irgi su savais poreikiais, kurių ingoruoti negalima. Sausį turėsiu daugiau laisvo laiko, jau suplanavau šeimos paslidinėjimo savaitgalį, labai visi laukiam

pati net nzn kodel rasau mes
gal del to gerai rasau,kad pas mane jos abi ramios,duoda issimiegot kiek noriu,jei buciau pavargusi gal kitaip rasyciau o ir lauktos labai ilgai,net nebetikejau,kad busiu mama,o cia dvi is karto
Papildyta:

Kažkada kitoje temoje tu labai supykai kai patariau mesti vieną iš darbų ar sumažinti krūvį, net pasijuokei, kaip taip galėjau patarti, kokia nesamonė, bet iš patirties kalbėjau. Man tiesiog tuo metu pasirodė, kad tu buvai iš tų mamų, kurios galvoja, jog reikia dirbti, dirbti, dirbti, kad tik vaikai gautų geriausią (ypač kažką būtinai mokamą ), nesvarbu, kad vaikų nematai, kad esi pavargus, kad nepaveži, bet tiesiog nesusimastei,kad geriausia, ką turi vaikai, tai esi tu, o ne kažkas, ką gali pagaliau nusiplūkus, suvargus, jiems nupirkti, todėl reikia save saugoti.

Ne, vieno iš darbų nemesiu, tik krūvį susimažinsiu iki man priimtino. Tą krūvį man ir uždėjo net neprašius, šįmet dar nenorėjau tiek daug turėti - bet kad visiems prisireikė

Ne, motyvacija mano kiek kita. Bet - tiek to, neturiu kada čia aiškintis O jei trumpai - mano profesija man labai įdomi, man patinka tai, ką darau (o taip pat darydama tai, ką darau, galiu džiuginti ir kitus), aš labai, labai blogai jausčiausi, jei nedirbčiau. Tik, nepaskaičiavau krūvių su mažu vaiku, iš esmės, ne darbai man kliudo, o motinystė su trečiu vaiku. Tai, kad mažasis dar per mažas, kad naktimis nepamiegu ir t.t. . Paaugs - vėl galėsiu suderinti, nėra kažkokiek nežmogiški tie krūviai.

o galiu paklaust-kodel taip butu?
del kokiu priezasciu?

todel,kad degreduoja kunas ir protas sedint namie su barskaliukais ir buteliukais.

Flight, Jus esate tikra saunuole

Mane labai zavi Jusu poziuris i gyvenima. Tas nenoras taikstytis prie stereotipu, nepasiduodate ju itakai. Kad jus esate SAZININGA PATI SU SAVIMI IR SU APLINKINIAIS. Kad Jus esate savo gyvenimo seiminke, nepriklausomai nuo aplinkybiu.
Labai saunu kad Jus drisote oasisakyt sioje temoje, kurioje pateiket viesam aptarimui Jus istikusia problemele. Parodete zmonems, kad yra ir kita motinystes medalio puse. O svarbiausa, kad jaustis pavargusiai yra NORMALU, jog tai joks nusikaltimas, ar nemeiles vaikui pozymis.

Dziaugiuosi kad jus dristate eiti pries stereotipine dauguma ir gebate atstoveti savo gyvensena, poziuri, vertybes. O tai gali padaryti tik tvirtai ant zemes stovinti zmogus.
Papildyta:


Kazkam pasirodis kad esu velnio advokatas, bet man atrodo, ta degradacija priklauso nuo zmogaus, kaip jis jaucia pilnatve. Todel nemanau, kad sioje plotmeje svarbiausia, kad moteris-motina-vaikas jaustusi komfortiskai.
Moterys yra skirtingos, skirtingi ju poreikiai, tiesiog mums deretu tai suvokti ir nebrukti viena kitai savo TEISINGIAUSIA SUOPRATI. Ir neiskoti problemu ten kur ju nera, tam kad pateisintum savo izvalgas, ieskant kazko negatyvaus zmoguje, kad jo poreikiai kitokie.
Kiekviena musu gyvena taip, bent jau as tikiuosi, kaip jai geriau pasiekti pilnatve. Ir jei moteriai iki pilnos laimes pakanka buti kartu su vaiku, tai irgi puiku, jei ja tai tenkina. Lygiai taip pat, veikliai moteriai, kuriai darbas teikia dziaugsma, suteikia gyvenimui prasme, nes jai iki pilnos laimes truksta papildomos, su motinyste nesusijusios veiklos. nemanau, kad ja del to deretu smerkti, abejoti josios meile vaikui. Tiesiog skirtingi zmones, skirtingai randa pilnatve. Bet juk tai saunu, kam dabar visus versti gyventi pagal viena neva "teisinga" stereotipa.