Pavargau nuo vaikų

Ryte ruošiuosi darban (man reikia ir namie šį bei tą pasiruošti), plius skubu išvirti mažiui pietus, savaitgaliais irgi dirbu.
Vyras irgi turi ką veikti, nes kai aš dirbu, savaitgaliais jis lieka namuose su trim vaikais, tai tikrai ne iki namų tvarkymosi jam Mūsų mažius toks su charakteriu, rankinukas ir rėksniukas.

Nieko, nuo sausio laisviau bus, pagaliau turėsiu ir laisvų savaitgalių O ir vaikas auga, po metų lengviau bus. Visgi, neužilgo planuoju pasimažinti vieno iš darbų krūvį, išvadas pasidariau iš pastarosios patirties. Visų pinigų neuždirbsi, vienu užpakaliu visų kėdžių neužsėsi. Ir tegul kažkokios barbės devyndarbės su keturiais pametinukais suspėja viską ir sukasi non stop kaip bitutės, neleisdamos sau dešimties minučių poilsio internete (gal ir miegodamos jos prie rankos šluotą prisiriša, kad grindis pavalytų ) - aš taip negaliu, o ir nenoriu.

Bendravimas internete - laiko švaistymas, o savianalizė irgi dažną moterį nuveda į kažkokias iliuzijas ir lūkesčius, o kai visa tai dar neišsipildo - savigailą.
Gyvenant reikia išmokt atkąst tiek, kiek gali sukramtyt ir praryt, nes priešingu atveju tik springsi ir blogai jausies.

Ir žinokit ta mama, tai anokia superherojė, kaip ir daugelis kitų, kurios nerašo. Gyvena, džiaugiasi ir tuo pozityvu dalinasi. O kas nori būt auka, tai ras dėl ko tokia būti..ar dėl vaikų skaičiaus, ar negalėjimo uždirbt visų pinigų, ar paprasčiausiai iš nežinojimo ko nori.

Jei temos autorė jaučia, kad pagyvenimas sodyboj būtų išeitis, vadinasi, reik taip ir daryt. Nereik nei tų sąžinės graužačių, nei kaltės jaust, kiti suinventorizuos Bet jau būsit pailsėjusi ir bus giliai pofig, ką mano kiti.

Na, čia jau kaip kam. Kitam ir knyga - laiko švaistymas, ir filmas, ir atostogos.

Nežinau, ta moteris čia buvo pristatyta tikrai kaip superherojė - ir dirba, ir nerealiai daug uždirba, ir keturis vaikus be pagalbos augina, namus viena pati tvarko, ir vyro pagalbos neprašo, ir dar visai šeimai pramogas suorganizuoja, ir viskas ant jos vienos pečių, ir visa pozityvo pilna...Kažkurioje temoje , jei gerqai pamenu, buvo rašyta, kad ji dirba SAVO MIEGO SĄSKAITA, t.y. naktimis. Tai man ir užkliuvo. Kiek normali moteris taip temptų? Neilgai. Žinau tokių, jos baigė ligoninėse nuo labai rimto išsekimo.

Todėl tokius demagoginius pavyzdžus - va, žiūrėkite, jj sugeba tiek ir neinkščia - vertinu atsargiai. Manau, tiesiog nežinai , kap ten yra iš tiesų

Gyvens ilgai ir laimingai, be jokių ten baisiai rimtų išsekimų Mūsų požiūris lemia tai, kaip mes pakeliame tą kasdienybės naštą. Ir kaip tą kasdienybę organizuojame.
Suprantu tas, kurios pavargsta, bet tam vaikų skaičius nedaro tokios įtakos, kaip bandoma pritempti. Yra krūva pavargstančių su vienturčiu ir nedarančių tragedijos daugiavaikių.
Ir sureagavau į žodžius, kad būtent trečias vaikas viskas sujaukia. Kaip kam

Rasma, jei bendravimas internete - laiko švaistymas, tai kodėl pati čia sėdi?
Neįžvelgiau aš Flight pasisakyme jokio aukos vaidinimo ar inkštimo, tik faktą, kad jai sunku, bet ir tema apie tai.Juk nepašnekėsi apie tai su savo bendradarbe, kurios vaikai trisdešimtmečiai arba su tokia, kuri vaikų neturi.
Žmogus socialinė būtybė, jam būtina bendrauti, kartais norisi pasikalbėti tau aktualia tema, dėl to ir įlenda karts nuo karto į supermamas.

Mes visos esam skirtingos. Gal iš tikrųjų bent iš dalies teisingas pasakymas, kad ne tik nuo didesnio vaikų skaičiaus pavargstama. Vienoms yra duoti kažkokie pedagoginiai sugebėjimai ir daug daug kantrybės. Tos, kurios turi tą dovaną, joms ir 5 vaikai bus nebaisu. Tos, kurios neturi,suklumpa ties trečiu ar antru, o gal net pirmu. Bet tai yra arba duota žmogui, arba neduota. To neišmoksi, neišsiugdysi. Todėl nesmerkime tų, kurios pavargsta nuo vaikų auginimo. Kai kuriais atvejais jos gal net geresnės mamos už tas nepavargstančias. Bent jau aš žinau toki atvejį, kai 2 ir 3 metų broliukai pasodinami prie tv pusei dienos ir mama dievagojasi, kad nepavargsta ir stebisi, kaip aš su savo septynmete pavargstu.

Taip, aš iš tų, kuri kartais pavargsta nuo vaiko. Labai ją myliu, bet kartais man taip norisi pabūti vienai, pvz., bent valandą paskaityti knygą ar pažiūrėti gerą filmą. Nesiskundžiu , tik nepulkit manęs:). Dukra auga, darosi vis lengviau. Bet su siaubu ir jau šypsena veide prisimenu tuos ilguosius savaitgalius, kai ji buvo kokių 3-5 metų ir žodžiai mama, dabar pažaiskime man įvarydavo siaubą. Mielu noru pažaisdavau domino su ja, nueidavom ir į vaikų žaidimų aikštelę, bet to būdavo negana, dar reikėdavo žaisti su lėlėmis, meškiukais ir dar begalę visokių žaidimų. O kadangi aš nesu iš tų, kurioms duotas mamiškumas ar laki vaizduotė, aš būdavau iššsunkta po ilgojo savaitgalio, išsunkta nuo žaidimų ir mielu noru eidavau į darbą.

flight,o kokio velnio dar dirbate,gi vaikui 2 metu nera...dievazi jus pamisusios del tu pinigu..

Nepalikciau net pusei dienos,pasiilgstu net kai miega,mes dvynes ir mums 7men.O jums gal kokia depresija tikrai? stiprybes jums

Na kaip 7 mėnesių labai gerai rašot
Turbūt niekada nesuprasiu kodėl kai kurios mamos apie savo vaiką/vaikus sako mes. Juk vaikai visai atskiros asmenybės, o ne mamos dalis.

Na, man įtaką visgi padarė Su dviem patempiau daugiau, su trim - mažiau. Žinoma, tas trečias dar labai mažiukas.
Ir kodėl viskas tik galvoje? Vienas vaikas yra vienas, o trys ar penki - jau penki, atatinkamai, reikia daugiau energijos, laiko ir t.t. Su dvynukais irgi sunkiau nei su vienu, su sergančiais vaikais sunkiau nei su sveikais. Pagaliau, kiekvienas nėštumas palieka savo pėdsaku, nugarai ir t.t. .

Papildyta:



Simbiozė su savo vaiku man irgi buvo svetima. Net kai nešiojau įsčiose, tai buvo jau Žmogutis, su visu savo savitumu ir individualumu.

Turbūt priklausomybė.Aš gi irgi su trukūmais, kaip visi. Bet kaskart tam internete pasėdėjus, suvokiu, kad iššvaisčiau laiką, tikrai geriau knygą paskaityt ar filmą pažiūrėt Bet laiks nuo laiko vis vien sėdžiu iš dyko buvimo.

Aš nesmerkiu, aš sakau, kad reik ne inkšt, o keist situaciją, požiūrį, kitaip susiplanuot veiklą, įtraukt artimuosius galų gale, kad pailsėt. Atrast kažką mielo sau, kas leistų pailsėt. Gi ne nuo šventos dvasios tuos vaikus gimdome, turime vyrus, yra ir tų pinigų, nereik vaiką ant nugaros pasirišus braidyt po lauką ryžius sodinant, nereik bulviakasio metu gimdyt ir į skudurus įsukus baigt bulves rinkt.
Jauti, kad pavargai, tai kam sukandus dantis su tuo vaiku būti? Manot jam nuo to geriau, nuo to išsekusio mamos žvilgsnio, "oh, ir vėl stalo žaidimą žaisk" Ir kiek čia privaidinsi neišsekęs galutinai?

Aišku, kai nori visko, o nesiseka visko aprėpt, tada gaunasi didelis konfūzas ir nervai nelaiko. Reikia įvertinti savo galimybes, ne tik norus.

Tai logiška, kad savp 7 mėn. dvynės sesės nepaliekat net pusdieniui. Susodina abi mama į lovelę, kur jau čia paliksi tik stebinate, jog net metų neturėdama, taip puikiai naudojatės kompu

O kuri čia inkščia?