Pavargau nuo vaikų

Nu. Ateini pas gydytoją su kokiais nors nusiskundimais, o tas paima už rankos ir į morgą nusiveda. Po vizito klausia: "Geriau?"

Gnu.
Gera mintis gydymo ispindejusiems, kurie rekia, kad pas juos depresija, bet patys nieko keisti nenori. Kam stengtis kazka keisti, kabintis i gyvenima, ieskoti pozityvo, kada galima paprasciausiai ieskoti kaulo vienoj vietoj?
Papildyta:

O jums asmeniskai kokie zmones gailesti viduj sukelia - badaujantys Afrikos vaikai ar cicio?
Galit ir neatsakineti, nes turbut esat is depresiju skyrelio.
Papildyta:

Mane tokie pat klausimai domina. tema uzvadino ''pavargau nuo savo vaiku'', tu vaiku neaugina, na mato po darbo ir pavargsta. Nuo ko?
Arba cicio trolina .

O kuo čia dėtas gailestis? Nei Cicio, nei Afrikos vaikams ne geriau nuo jūsų ar mano gailesčio.
O, dar ir depresijos skyrelis.

Cia vyriskas poziuris.
Kaip kazkuri nare rase,jusu seimoj iprastu vaidmenu pasikeitimas ivykes-jus esat vyras,o jusu brangusis-moteris.Sprendziu is reakciju,pasisakymu ir pan.
Jus is tu zmoniu,kurie 100 metu gyvens,ne piktai as.Is dallies,pavydet jum galima-saltu saltu nervu,didelio racionalumo.
Mano mociute buvo tokia motera-per visa jos gyvenima nemaciau,kad asara but kada nubraukus.
Turejo tris vaikus.Gaila,nezinau tik kodel?
Butu gyva dabar,tikrai,paklausciau.Nes viena is vaiku atidave internatan,kita norejo giminem i uzsieni atiduot,bet vyras neleido.



tai gal kas minute paskui vaikus nelaksto,bet gyvena tam paciam bute,mato juos kasdiena,tenka ir pakalbet ir matyt juos,o tas ja issunkia emociskai,uztat it sako,kad pavargsta.

Šiaip tai nejuokinga. Visai reikėtų daugeliui ten pabūti ir padėti. Gyvenimas kitom spalvom nušvistų. Esmė yra tokia, kad labai dažna moteriškė besiskundžianti ,,depresija'', blogu gyvenimu, kaip viskas atsibodo, net nuosavi vaikai, nekenčia ir t.t., nėra susidūrę realybėje su jokiu skausmu, nelaimėm, gyvena kaip ponios ir ieško sliekų subinėj.



Kartais reikia pamatyti mirtį iš arti, kad suprastum kaip gera gyventi. Iš patirties sakau.

O nuo vyro tuomet nepavargsta? Nuo bendradarbių? Ar šiaip žmonių? Nes jau toks gyvenimas, kad su visais tenka pabendrauti.

Nemanau, kad jusu mociute tokia pat kaip cicio, jei vaika i internata atidave(as tikrai nesmerkiu tos jusu mociutes, kas ten zino, kaip ten is tikruju buvo), 100 proc garantuoju, kad cicio vaikai augs su tevais. Bet apie cicio man susidares autoportretas, kad ponia tokia, vyras super, viskas seimoj gerai, tik va tokia stipriavale , kuri net asaros niekada nera is saves ispaudus, vyras ant tiek paveike, kad jam vaikus gimde, pati aiskiai zinodama, kad vaiku nemyli ir asmeniskai jai ju nereikia. Tai ko tada pries savo vyra suskydo? Na tokia visa kieta, tvirto vyrisko charakterio ir negali pasakyti vyrui, kad gimdykis pats, jei jau tau taip norisi ir reikia tu vaiku? Ar tie gimdymai susije, kad vyras neiseitu?
Jei man newpatinka kaip augintiniai sunys - as ju niekada neauginsiu. Taip ir cia. Uzburtas ratas. Nepatinka vaikai, nemyliu ju, bet isperiu ir nezinia ko noriu, nes jei jau taip ivyko, nieko nepakeisi. Nebent padekot Dievui, kad viskas gerai.
Cicio, ar savo vyra myli? Ar gyveni su juo tik tam, kad kazkas norejo?
Nesuprantamio dalykai dedasi is kuriu norima kazkokiu patarimu(o kam, jei pati esi kieta?), ar tai savo reitingo kelimas?

Aš rašiau
Dėl močiutės tai man aiškiau, nes tada kiti laikai bvo, sunku su apsisaugojimo priemonėm, o dabar... Nėra pateisinimo
Papildyta:

Sudėtinga viskas pas žmogų. Būna stiprių moterų, kurios gyvena su silpnučiais vyrais, juos ten visaip puoselėja, ant rankų nešioja. Bet būna stiprių moterų, kurios ieško dar stipresnių vyrų. Tai tik rodo, kad nėra to vieno modelio. Ciccio atveju gali būti, kad ko jiai pati neturi pagal prigintį: moteriškumo, švelnumo, pūkuotiškumo, ašarojimo, globojiškumo ir t.t., ji tai mano savo vyre ir tai dievina. Ji nenori kito vyro. Tuo tarpu vaikai yra vaikai. Juos pačius reikia globoti, jais rūpintis ir t.t. Jai gal nuostabu kaip tas tėvas jais rūpinasi, jinai jį palaiko, o pati gyvena tarsi šalia, stebėdama, džiaugdamasi už juos ir pan. Pabando pati taip elgtis, nes protu suvokia, kad ir ji tokia turi būti, ypač juk moteris, mama. Bet jai taip neišeina. Tada kyla pyktis, apmaudas, vidinė graužatis, depresyvios mintys. Taip patvaikas ne vienas, jų trys, tai ją perdaug užerzina vaikų skaičius, nes poreikių proporcingai didėja, erzelynas dažnai turbūt būna, ramybės sunku rasti.
Patvirtinti ar paneigti tai gali tik pati Ciccio.

Monteverte, labai ismintingas zmogus esat, man iskart viskas suprantama, ka norit pasakyti, niekada nepilstot is tuscio i kiaura .
Na gerai, ji galbut turi vyra stipresni uz save, kuris jai tinka ir kad nepabegtu - gimdo jam vaikus. Na tai tavo pasirinkimas. Norejai visiems (mamai, giminem, vyrui itikt) - peri tris ar desimt, nori but savimi - pasiusk visus tuos kam to reikia pries tavo valia ir gyvenk skurde, atstumime, vienatveje. Kame problemos? Kad kiekviewnas gyvenima pasirenka toki, kokio pats nori ar bent jau svajoja. Siame gyvenime nera visko super viename, kazka tenka paaukoti, norint igyvendint savo troskimus.
Niekada nebuciau sioje temoje rasiusi, jei neuzknistu nezinia ko ieskojimas(o ji iesko kaulu ten, ku ju nera). Cicio gyvenima iki siol turbut yra aplenkusios tikros problemos, su kuriomis susiduria paprasti mirtingieji .

Kazkoks cia sirsiu lizdas su aiskinimais is serijos ''kiekviena turi noreti vaiku ir juos megti''. Kaip kazkas pasake, nepirk suns, jei ju nemegsti ir nenori rupintis.
Autores kalte tik tame, kad ji nenorejo vaiku, bet juos del nesuprantamu priezasciu gimdesi. Reikejo to nedaryti ir dabar nebutu problemu

Dėkoju

Manau, kad problema tame, kad ji ir nėra savimi, nėra iš tų drąsių žmonių, kurie leidžia sau būti savimi, nes prisibijo. Dabar taip ant staigiųjų pagalvojus, turiu artimoje aplinkoje gana gerą pavyzdį - pagyvenusią moterį, apie 76 metus rodos jai, kuri nugyveno gyvenimą, kokio norėjo ir jai jis sekėsi Ji nėjo prieš save. Ji mėgsta draugus, baliukus, daug maisto, mėgsta vyrus, mėgsta burti kitiems, būti įdomia ir svarbia kitiems ir ji tai daro visą gyvenimą. Kadangi laikai dar buvo senoviniai, kai ji buvo jaunutė, tai ji ištekėjo kaip visos ir kadangi trūko apsaugų, ji susilaukė vieno vaiko - dukros. Ji jos neaugino praktiškai, atidavė savo motinai, kuri gera, šilta ir pan. Ta augino anūkę. Anūkė apie močiutę tik geriausios nuomonės ir atsiliepimų, o savo mamai po šiai dienai jaučia nuoskaudas ir dideles, bet ją prižiūri ir rūpinasi, pergyvena dėl jos, pataikauja dar jai, išrūpino viską. Žodžiu, senė pragyveno linksmą gyvenimėlį kaip norėjo ir dar senatvė aprūpinta Tiesa, kažkokių nemalonumų, žinoma buvo. Vyras pagerdavo ir nors jai tas netrukdė, jie kartu netgi pagerdavo, vyro genai silpni buvo ir jis mirė anksti. Bet tai ji nepergyveno. Tik daugiau draugų ir draugių susirado ir uliavojo visą gyvenimą. Dabar tik tai, šiai dienai kiek sunkia, nes daug draugų paprasčiausiai mirė. Bet tai ji neliko vienišqa, o ta dukra, kurios ji neaugino ir kuriai dar ji rašė šlykščius laiškus, kad ji tokia ir anokia, ją pasiėmė ir kaip minėjau, ja rūpinasi. Iš pat pradžių laikė prie savęs, savo bute, šeimoje, po to išvežė į kaimą. Tai ta babcė ir kaime neliūdi, susidraugavo su kaimiečiais ir toliau sau uliavoja, nes viskuo aprūpinta ir dar vėl tikriausiai ant dukros varo, nes ta dukra su tais kaimiečiais šiaip jau nesutaria, draugų ten neturi
Tokia tad istorija, kai žmogus nėjo ir neina prieš savo prigimtį. Nemyli vaiko - neaugina, atiduoda tam, kas myli. Nori uliavot - uliavoja. Galbūt tikrai moralas būtų toks, kad neiti prieš savo prigimtį? Neveltui gal tokie gimstame? Nes tas užgžiautžas pyktis, apmaudas, prievarta įvairiai žmones paveikia. Netaikau čia Ciccio, bet bendrai rašau kiek visko nutinka, kai žmogus jaučiasi nesuprastas, skriaudžiamas ir pan.

[quote=Ramune8,2014 12 11, 16:23]
Kazkoks cia sirsiu lizdas su aiskinimais is serijos ''kiekviena turi noreti vaiku ir juos megti''. Kaip kazkas pasake, nepirk suns, jei ju nemegsti ir nenori rupintis.
Autores kalte tik tame, kad ji nenorejo vaiku, bet juos del nesuprantamu priezasciu gimdesi. Reikejo to nedaryti ir dabar nebutu problemu
[/quo


Kaltė, prieš ką ji kalta? Prieš save? Nėra čia jokios kaltės. Tai čia iš vis gal reikėjo negimti ir negyventi, nes gyvenimas pilnas problemų.

Tie sunkumai visi įveikiami, per tai ateina išmintis, branda, patirtis ir visa kita.

Aš taip pat manau, kad tai gali būti baimė būti savimi, savęs nepriėmimas. Aš pati galų gale tiesiog pyktį pradėjau jausti, iš nuolatinio bandymo vaidinti kažkokius kitų primestus, savo pačios sugalvotus vaidmenis...