Pavargau nuo vaikų

Aš turėjau omenyje, jei nenori vaikų, nėra ko turėt. Tai nebus ir nuovargio, ir depresijų. Pagridinė daroma klaida ta, kad gimdoma, nes draugės turi, nes kaimynės sako, jog reikia; nes durna boba pasakė - pagimdysi ir mylėsi. Savo galva reik galvot. Jokio egoizmo aš čia nematau, matau baisią padarytą klaidą. Nepataisomą.

Aš suprantu ką tu sakai. Ir sutinku. Bet , na gerai, jau turi tą vaiką. Kokia čia klaida? Koks čia sugriautas gyvenimas? Kam toks dramatizmas, nelaimingos vaizdavimas. Retas žmogus per savo gyvenimą nesusiduria su sunkumais, visokiais, slaugo tėvus, daug metų, augina neįgalius vaikus, neišeina iš ligoninių su artimaisiais, patys serga, įvykus nelaimei, paima auginti artimųjų vaikus, kartais ir visą pulką, visko pas žmogų gyvenime būna, o toks jau susireikšminęs požiūris į savo vaiką, kad sugadino gyvenimą stebina. Na yra kaip yra. Pakeiti požiūrį ir gyveni, o ne eikvoji laiką savigraužai.

Ko gero, neišeina to požiūrio keisti. Kitaip nebūtų taip, kaip yra. Aišku, būna nelaimių, būna ligų ir t.t. Bet čia savo rankom susigriovė viską. Nežinau, kuom ten baigsis, bet kol kas yra tragedija. Turbūt nevaizduoja nelaimingos, o yra labai nelaiminga. Man taip atrodo, kai ją matau. Atsimenu, kokia buvo iki vaiko, ir kokia pasidarė kai jis atsirado. Du skirtingi žmonės, tiek nuotaikomis, tiek išore. Bobutė pasidarė. Ji pagimdė 39, dabar vaikui trys. Duotum jai pačiai kokį 50. Žila, sukūdus baisiai, raukšlių daug. O šiaip aukšta, graži, žydinti moteris... Buvo. Gaila man, žmogiškai, ir jos, ir to vaiko.

O gal nenori? Tiesiog. Man vistiek nesuprantama, kad vaikas gali taip kardinaliai pakeisti gyvenimą, ta prasme, jei tu gražiai atrodei , buvai graži, žydinti iki vaiko, kas trukdo susitvarkyti savo išorę po to? Nusidažyti plaukaus, pirkti kosmetikos priemones? Apsirengti gražiai? Pagaliau , jei turėjo gerą darbą, tai po vaiko priežiūros atostogų grįžti į jį ir toliau dirbi, sieki karjeros. Gal ne vaikas kaltas, gal jos gyvenimas tiesiog ir nebuvo toks jau ,,žydintis'', tik taip atrodė, o dabar jau geriau kaltinti vaiką, negu pajudinti subinę pačiai.

Manau, pakeičia visiškai. Esu girdėjus posakį: "iki turint vaikų turėjai savo gyvenimo pagrindą. Atsirado vaikai - tavo gyvenimas tapo jų gyvenimo pagrindu". Kažkaip panašiai. Ji tiesiog visko, ko norėjo, atsisakė, bent taip sako. Todėl, kad yra vaikas. Vaikas jai tiesiog trukdo viskam. Kaip pati sako. Trukdo gyventi. Ir viskas. Niekuom niekas čia jai nepadės. Arba persilauš, arba.... Nežinau.

Kuruoje vietoje čia? Iš viso supratote apie ką aš?

Bet ji neįvardina, kuo konkrečiai trukdo? Nes tas ,,viskam'', tai gali reikšti, kad ir niekam. Ko konkrečiai atsisakė? Ko norėjo? Numanau, kad paklausus paaiškinti, nesugebėtų pasakyti. Žmogus gali ir prisisvajoti, va galėčiau būti ministre, bet vaikas trukdo, nors realiai jai ir be vaiko iki to ministrės posto, kaip iki mėnulio, gali galvoti, kad va galėčiau keliauto po pasaulį, bet kur dėti vaiką, tik ir be vaiko, jinai niekur nekeliavo ir t.t. Ir tada savo neisipildžiusiom fantazijom randa atpirkimo ožį-vaiką.

Tai anot jūsų vaikai kvaili ir nejaučia kas juos iš tiesų besąlygiškai myli, o kas ne? Supratau jus.

Koks skirtumas kas ką bandė supriešinti? O tai kur racionalus žmonių protas? Tai tada turiu suprasti, kad iš viso tarp bepročių gyvename? Aš neištraukinėju istorijų ir nieko nekurstau, aš tik paėmiau garsią istoriją meilės tema. n žmonių matė netikrą "meilę", kurią laikė tikra. Žmonės be intuicijos, be gilesnio matymo ir tiek. Bet tai nereiškia, kad Ciccio ar kažkieno kito vaikai tokie bus ir neįžvelgs, nejaus.

Viskam, ką kiti įvardina kaip meilės išraišką, tu surandi kitą paaiškinimą. Kodėl? Kad pagrįstum savo "nemylėjimą"?
Ar tavo nuomone vyrui, motinai, vaikui turi jausti identišką jausmą? Ir jei motinai nejauti to paties kaip vyrui, tai jau kažkurio iš jų nemyli?

Mūsų mintys įtakoje ir elgesį, ir savijautą. Nereikia programuoti save netinkamomis mintimis. Laimės jausmui sukurti neužtenka šyksotis prieš veidrodį. Dar reikia sau mintyse pasakyti - "man viskas gerai, viskas bus gerai". Nes jei šypsosies ir galvosi "atrodau kaip kikimara" - laimės tai nepridės.
Kokia nauda iš apkabinimo, jei jį palydi mintis: "fuuu, atidirbau". Palydėk kievieną apkabinimą žodžiais "kaip gera tave apkabinti" ir mintimis "myliu tave, dukryte". Gal tada tų apkabinimų skaičių galėsi sumažinti ir suderinti su savo emociniu artumo kitam asmeniui rezervu ir rezultatas bus pasiektas geresnis ir abipusiai naudingas.

Beja, aš irgi emociniu požiūriu esu "šalta mama". Ir man buvo problema patenkinti pirmo sūnaus emocinius poreikius, ko jis be skrupulų reiklaudavo. Stengiausi, bet buvau tikrai išsunkta. O dukra matyt turi tą patį "emocinį defektą". Ir ji kūdykystėje tos emocinės šilumos nereikalaudavo, netgi priešindavosi. Aš apsidžiaugiau ir nesiūliau. O vyras irgi nėra besilydantis nuo kūdikių. Jau apie trečius metus išlindo dukros integracijos į visuomenę bėdos, susijusios, manau, su įgimtom savybėm ir ta emocine izoliacija kūdykystėje. Va nuo tada "atidirbinėju" už tą kūdikystėję "sutaupytą" savęs neprievartavimą.
Turėtum būti dėkinga savo mamai, kad ji, nepaisydama tavo emocinio atšiaurumo, dėjo milžiniškas pastangas, kad tave sušildytų. Su vienais žmonėmis mums yra lengviau bendrauti, su kitais sudėtingiau, ir tai yra normalu. Bet ne "meile" ar "nemeile" tai įvardinama, o suderinamumu, bendrumu, chatakterių atitikimu. Meilė yra gerokai giliau mūsų žodžių ir netgi mūsų minčių. Neįmanoma neturėti meilės savo palikuoniui. Bet įmanoma nesugebėti jos pajausti dėl tam tikrų sutrikimų, mintimis ją neigti, blokuoti ir visaip kitaip trukdyti jai pasireikšti.

Neturint vaikų nuo jų pavargti neįmanoma. Bet sąmoningas noras turėti vaikų nereiškia, kad laikas nuo laiko nepavargstama nuo jų. Gal kur nors išties egzistuoja supermamytės, kurios NIEKADA nepavargsta nuo vaikų ar superžmonos, kurios NIEKADA nesipyksta su vyru, bet bent jau aš tokių nežinau, nors pažįstu ir puikių tėvų, išauginusių/auginančių puikius vaikus, ir gražiai ne vieną dešimtmetį sugyvenančių šeimų.

Nu aš vis viena nesuprantu nuo ko pavargsta Ciccio, jei vaikų priežiūra ir auklėjimas yra vyro darbas, o ne jos. Gal tikrai viskas tik dėl to, kad kai turi viską (vyrą, pakankamai pinigų, mėgstamą darbą, vaikų) jau nebežinai ir ko norėt. Esi tarsi persisotinęs gyvenimu.
Beje kažkurioj kitoj temoj pati Ciccio rašė, kad yra laiminga ir viskas gerai pas ją šeimoj. Tai kaip suprast?

į dūšią nelindau, bet sako, turėt vaikų lygu numirt. Viskam. Nesiknisau toliau. Aš tik žinau, kad ją visada vaikai net purtė, nemėgo jų ir jie ją erzino. Dabar yra rezultatas. Esmę supratau vieną - vaikų reikia norėti, iki pastojant ir gimdant. Sąmoningai tai daryti, o ne dėl draugių, kaimynių, giminių ar dar bala žino dėl ko.