Pavargau nuo vaikų

Gyvybę ir aš paaukočiau, ir inkstą, ir akį, bet tą patį padaryčiau ir net dėl sesers ar sesers vaiko...bet ne iš meilės, tiesiog, mūsų giminėje yra stipriai ugdytas ir ugdomas lojalumas šeimai.

Gal nepopuliari būsiu čia su tuo savo pavyzdžiu, bet didelė dalis Lietuvos tai manė, kad Venckai-Kedžiai dukrą, anūkę, dukterėčią myli Čia labai puikus pavyzdys koks yra daugelio žmonių klaidingas matymas ir kaip baisu, kai gyvename tarp tokių nenuovokių. Kiti gi atidžiau pasižiūri į susuktą video, į tų tariamų mylėtojų elgesį, manieras, veidus, mimikas, balso tembrus, tonus ir jiems iš karto istorija aiški, nereikia laukti prokuratūros išvadų. Tik gaila, kad pasirodė tokių pradžioje net mažesnė dalis buvo. Pasirodo, kad dar ir kaip žmonės pykstasi su intuicija, nepaisant savo pareigų, išsilavinimo ir pan.

nepradekit paistyt nesamoniu

kai pirmą kartą SM pamačiau jūsų pasisakymus vaikų, šeimos tema - pirmas įtarimas buvo kad esate tiesiog protingo provokatoriaus sukurtas internetinis personažas (trumpai tariant - trolis), tačiau po kurio laiko pakeičiau savo nuomonę - vis tik ko gero esate reali moteris su nestandartiniu požiūriu į daugelį dalykų ir netipine SM publikos elgsena, pirmiausiai - su gerokai iššokančia iš konteksto emocine asmenybės puse .

Ar įsivaizduoju kaip jūs jaučiatės, kaip įmanoma nejausti instinktyvios meilės savo vaikams? - Hm, ko gero įsivaizduoju, kad įmanoma. Tam tikra prasme jus gamta nuskriaudė. Yra moterų, kurios susileidžia dėl kiekvieno kūdikio. Yra moterų, kurios neabejingos tik savam, o kiti - nekelia jokių emocijų. Matyt, pasitaiko atvejų, ir jūs vienas iš jų, kai tas instinktas besąlygiškai pamilti savo palikuonį, savo kūną ir kraują - nesuveikia.

Gimdyti 3 vaikus, nejaučiant jiems motiniškos meilės - gal ir neatsakinga, nepaisant visų motyvų. Pripažinti tai sau ir kitiems - drąsu. Gyventi, nuolat mėginant imituoti tą motinystės idilę - turėtų tikrai būti velnioniškai sunku . Kažkas panašaus turėtų būti gyventi su nemylimu vyru, bet stengtis kad niekas kitas (ir jis pats) to nesuprastų - prisiversti su juo būti, bendrauti, rūpintis, mylėtis... Kiek taip galima tempti ir ką tai reikštų moters psichikai ir savijautai?

Nemanau kad esate bloga mama savo dukroms, ir kad jos būtų laimingesnės be jūsų. Jergau, net ir asocialias, net ir beviltiškas kraugeres kitos dukros myli, ilgisi, gaili, teisina, laukia... O jūs gi ne tokia! Ir jau tikrai nesiimsiu zulinti krištolinio rutulio ir gąsdinti būsimais sunkumais paauglystėje ar moterystėje . Gal ir nesusikurs tas ryšys, kuris galėtų, jei būtumėte kitokiu žmogumi, kitokia mama. Bet nesate ta 'kitokia'. Esate kas esate. Bet tai tikrai nereiškia kad dukros užaugs traumuotos, kompleksuotos ar dar kažkokios . O gal tas ryšys kaip tik bus ne ant emocinio, o ant racionalaus, pragmatiško pagrindo, ir ateity išeis dukroms tik į naudą? Tuo labiau, kad yra labai reikšminga atsvara - mergaičių tėtis.

Galvoju, tik kad joms jokiu būdu negalima tėkšti į kaktą kad nemylit. Gal net sau nereikia taip tėkšti. Jūs mylit. Savo būdu. Santūriai. Be didelių fizinių, verbalinių ir emocinių iškrovų. Mažinkit savęs prievartavimo atvejų. Jei nesinori - neverskit savęs apkabinti, bučiuoti ir sakyti kad mylit. Ne visais atvejais tai būtina, ir ne visada tai iliustruoja begalinę meilę. Suprasti, pajusti, kad esi svarbus, brangus (o sekant iš to - ir mylimas), galima ir per kitas prizmes - jaučiant dėmesį, nuolatinį rūpestį, pagarbą, bendravimą. Aišku, sudėtingiau jei net bendrauti nesinori. Net matyti. Bet gal bendrauti būtų lengviau, jei mažiau iš savęs spaustumėte tos parodomosios meilės? Na juk atmetus tas visas emocijas - gi įdomi ta mažo žmogučio kelionė per gyvenimą, augimas, tobulėjimas, transformacija į asmenybę, moterį... Būti to dalimi, įtakoti, padėti skleistis kaip tom gėlėm - tai juk nuostabi patirtis ir dovana O gal su laiku ir šiltesni jausmai subujos.

Papildyta:


būtent

Man nieko nera ziauriau kaip gimdyti vaika is pareigos, nes reikia, nes kazkas norejo. Gi blin, tai ne daiktas ar sofa, kuria nusipirkai nes ai gal tiks prie interjero, tai lygiai toks pat zmogus kaip tu - turintis jausmus... Gal siurksciai nuskambes, bet paskui ir paleidzia i visuomene sutraumuotus socialinius invalidus (kaip manot, is kur tokiu atsiranda?)...
Jeigu as tureciau vaiku, esu isitikinus, jog jie butu bent dalinai traumuoti, nes paprasciausiai jaustu, jog as ju nei norejau, nei noriu, nei noresiu... Ziauruva

Zinot, kai nebeturit, ka pasakyt - tai visai gerai butu ir patylet

Be komentaru. Garliava supriesino visuomene. Kas ka norejo, tas ir pamate.Koks Jusu tikslas vel is naujo kurt sita lauza? Nesu nei violetine, nei kazkokia. Jokia tokia - be nuomones. Nenoriu net galvot sia tema. O cia dar kaip kazkoki pavyzdi isstatot.

Bet Jus ju neturit ar ne? Todel smerkti tai oi, kokie greit. Isvargina tie vaikai. Tiek savi, tiek svetimi. Tik su svetimais lengviau, nes juos gali issiut i seima, t.y.tevams. Savu niekur nepadesi. Kramtydavau pirstus paskaitoj, kad neuzmigt...Kartais atrode, kad gyvenu poliklinikoj (o, aciu Dievui, dar vyra turiu, kuris, jei atlygimas nenukentedavo (seimai tai est irgi reikia) visur vaika isvedziodavo), salia dar buvo jaunele mano sese, kuri sirdi del mano vaiko atidavus butu...Prie viso sito dar buvo mano dede, kuris nieko nezino ir zinot nenorejo, bet teko paprasyt ne karta...pasirupino. Seimos lojalumas tame, manau. Bet, kiek bebuciau stipri, nu, *****, uzkala. Pagalbos atrode kalnai, tik gimdyk...O esmej - tai as mama, visi spendimai man... del lavinimo, del ligu, del pliombu ir t.t. Tiek mazi, tiek dideli - na del kiekvieno mentkniekio - viskas mano...Uzkala ne tas zodis. Kartais atrodo, kad nebegaliu, bet negaliu negalet - tai mano vaikai. O kartais taip noretus...i negyvenama sala maziausiai menesiui

Pati sako, kad nereikalingas. Rėkė, būdama nėščia, kad nenori. Susisuko, paseno, susibaigė buvusi graži moteris. Va, vakar mailą gavau: "depresija, vaikas užkniso.... nekenčiu...". Neturiu nė ką atrašyti.

Nežinau, ar suprasit, bet mano draugė, penkių vaikų mama, mėgdavo sakyti, kai vaikai buvo maži: "Aš juos taip myliu, kai jie visi miega, nusigrežę į sieną". Kitaip tariant, nuolatinis rūpestis vaikais (o Jūsų atveju, nesvarbu, kad Jums padeda kiti, vistiek jaučiatės už juos atsakinga, ar ne) išvargina, ir paprasčiausiai nėra laiko svarstymams, ar tu tuos vaikus myli, ar ne. Kitas dalykas, kai kur nors išvažiuoji be jų, ar jie visi kažkur išvažiuoja, ar paprasčiausiai visus užmigdai, namuose staiga pasidaro tylu...

Bet taigi raso, kad jai depresija. O tai liga, kuri iskreipia emocijas. Nes sutrinka chemine pusiausvyra. Gal jei pvz vaistus vartotu, jaustusi kitaip, ir nesneketu, kad nereikalingas
Db gi zmogus tiesiog serga

Ta būsena prasidėjo nėštumo metu ir tęsiasi ne vieni metai. Ji niekad nenorėjo vaikų, visada tai sakė. Netyčia pastojo, kažkas pasakė - pagimdysi, mylėsi. Ji nešiodama rėkė, kad nekenčia to vaiko, nes jis sušiko gyvenimą. Ji ir dabar, žinai, ką daro: pasako kokiai draugei, paprašo, kad vaiką pažiūrėtų, ar kaimynei. Pasako, kad turi reikalų. O pati mieste būna, sėdi ant suoliukų ir t.t. kad tik vaiko nežiūrėt. Esmė, kad kol nebuvo vaiko, jokių depresijų nėra buvę. Ir jos draugui tas vaikas nereikalingas, irgi braukia, kad trumpina gyvenimą. Va taip pasitaiko. Baisu žiūrėt ir tokius mailus skaityt, ir tokias kalbas klausyt. Reikėjo abortą daryt savo laiku, neklausius plepios, kvailos kaimynės. Tik ką kalbėti, vėlu jau.

Laikas kurti temą : "Iš tikrųjų pavargau nuo vaikų "

Mano nuovargis kiek kitoks, ir jis labiausiai susijęs su mažiausiu vaiku. T.y. nebeapžioju savo trijų vaikų, namų, savo profesinės veiklos, man per daug, per sunku. Net esant pagalbai. O mano profesija tokia, kad užmetus labai greitai prarandama kokybė...

Aš pasakysiu gal bjauriai, bet tokios personos mane nervina ir tiek. Ne vaikas jai ,,sušiko'' gyvenimą, bet jinai dabar tam vaikui gyvenimą gadina. Oi nemyliu, nekenčiu, nenoriu. Susireikšminus, savanaudė boba ir daugiau nieko. Tegul ne ant suoliuko sėdi, o eina savanoriauti, ten kur daug skausmo, ligų, vilties, kur žmonės aukojasi, ne tik del savų, o ir del svetimų. Tegul pabūna prie slaugomų ligonių, prie mamų , kurios augina su negaliom vaikus, ir t.t. Aš puikiai suprantu nenorą turėti vaikų, suprantu kai neturi, galiu suprasti ir pav. nesvaigimą dėl jau gimusio savo vaiko, na galbūt ,,šalčiau'' auginamą, tikrai tokių būna, bet moteriškei staugti, kad nekenčiu savo vaiko, man nesuvokiama. Yra tam tikras išsigimimas ir tiek, arba išpindėjimas, savimyla, egoizmas ir t.t. Ir dar dėl depresijų. Tai yra liga, sunki, kai IŠ TIKRŲJŲ sergama, o tokie maždaug tik bile pasakymai ,,man depresija'', tai juokina. Paklausk pas ją kokius vaistus naudoja, kada nustatė, koks ligos sunkumas, gal nedabinga ir t.t., nes jei tik parašo, kad depresija, tai nieko nereiškia.
Papildyta:

Flight, atsisakyk, kai kurių mokamų savo šeimos išlaidų, kurios tikrai nėra būtinos, ir galima pakeisti nemokamom. Taip galbūt mažiau turėsi dirbti, daugiau pailsėsi. Saugok save.Tu labai reikalinga visam savo trejetukui.