Kai kurių postus paskaičius susidaro nuomonė, kad geriau mylėti, bet nerodyti meilės, nei nemylėti, bet elgtis lyg mylėtum.
Kai kurios nori, kad staiga tapčiau vos galą su galu sudurianti, buities darbuose paskendusi ir nusikamavusi moteris, kuriai vyras nepadeda, na gerai, jei tokia būčiau, kada, tokiu atveju, aš galėčiau parodyti meilę savo vaikams, net jei ir labai mylėčiau?
Mano vaikai nepatiria iš manęs, nei psichologinio, nei fizinio smurto. Tiesa, aš nelabai moku guosti ir esu ganėtinai griežta, bet turint galvoje, kad tėvas "tryznioja" dėl mergičkų, manau - mūsų šeimoje idealus balansas.
Pasikapsčiau savyje, kodėl šįkart tas meilės-nemeilės diskomfortas šiek tiek aštresnis, manau, kad todėl, kad gimus mažajai, aš susimąsčiau, kad noriu mylėt jaunėlę. Noriu, bet nemoku ar negaliu (aš net verkt nemoku ir negaliu
), dar neišsiaiškinau. Tada prisimenu, kad yra dar dvi dukros...hm, reikia dar pagalvot, kaip čia viską surašyt, kol neatsirado pranašių paskelbsiančių, kad naktį pasmaugsiu savo vaikus