QUOTE(gintarelia @ 2014 12 03, 21:54)
Aš paskutiniu metu perskaičiau J. Melniko "Anoreksiją". Simpatiška moteriška knyga apie moteris. Skaitant net neatrodo, kad tekstai vyro.

Būtų įdomu palyginti, nes kaip tik neseniai perskaičiau jo 2004 m. išleistą knygą
Rojalio kambarys. Atskiri apsakymai: Likimų knyga, Galas (Bendžamino Batono stiliumi), A.A.A. visai patiko idėjomis, turiniu. Kelyje turbūt ne visai supratau. O štai apysaką Niekad nesibaigia vos iškankinau... Tik todėl, kad norėjau pasižiūrėti, kaip baigsis tie kliedesiai

Ir tos kalbos klišės... Sakyčiau, labai skirtingos vertės kūriniai toje pačioje knygoje.
Man tai nelabai užkliuvo, bet aptikau P. Pukytės recenziją, kurioje ji kaltina J. Melniką mizoginija ir teigia, kad visuose gana skirtinguose apsakymuose moterys iš esmės vienodos. Jos visuomet yra tik pagrindinio veikėjo (vyro) priedas <...>, egzistuoja tik per vyrą, o ne pačios savaime, veikia tik vyrui, ir niekada vien sau. Regis, knyga turėtų būti tikras lobis kokiam Lyčių studijų centrui