QUOTE(Marla @ 2014 11 03, 11:47)
Ir šiaip kai pagalvoju, nuo paauglystės parinausi visą laiką - iš aplinkinių pastoviai girdėdama, kad va apkūnoka, storoka, ten per daug, ten numest kelis kg ir t.t., nesvarbu, kad max svėriau 58 kg.
Tai va, pasiunčiau visus nakum ir dabar tai mano ir tik mano reikalas
Ir teisingai... Aš irgi dabar kai pagalvoju... Na, paauglystėj sakykim buvau tikrai apkūnoka, paskui 8-9 klasėj sulieknėjau.. 2 kurse svėriau 64 (ūgis 176). Bet kiek atsimenu - VISADA galvojau, kad esu stora. O taip galvojau kodėl? Nes visada kas nors pasakydavo, kad va, apkūnoka, storoka - va lygiai taip, kaip Marla rašo.. Ir mano ex - super prisidėjo prie mano iškreipto savęs įsivaizdavimo..nes jam patikdavo itin liesos, o aš buvau jo akimis - stora. Bent jau taip sakydavo. Tik kai nusprendžiau skirtis galutinai - tada jau pasidariau (kažkaip stebuklingai) nebestora ir visai netgi graži. O kai pažiūriu anų laikų nuotraukas - buvau visai nestora, visai normali mergina/moteris. Dabar tokia būčiau... Ir vat irgi dabar galvoju - juk tai TIK MANO reikalas. Savo dukrai vis kalu, kad ji NĖRA stora...nes mūsų visuomenėj juk tooooks lieknumo kultas, kad jau 11-12 metų mergaitės pergyvena dėl savo linijų

. NERVINA. Pasakojo dukra, kaip viena jos pažįstama mergaitė (11 metų) sakė, kad "jos svajonė - sverti 20 kg"

. Todėl, jei dukra papasakoja, kad kas nors jai pasakė ką nors jos svorio tema, sakau - ne jų čia reikalas ir nieko tu neklausyk. Nes ir pati dabar jau galvoju, kad ne jų čia reikalas.. Tik man seniau niekas to nepasakydavo. Taip, skatinu daugiau judėti, sveikiau maitintis...bet taip pat - jokiu būdu neįsikalti sau, kad ji-stora.