Fotografijos pradžiamokslis

Manau, kad ne visada. Gal priklauso nuo nuotaikos. Čia toks forumas, kad mes dalinamės mintimis. Tarkim parodoje tu palieki darbą "nuogą" prieš žiūrovą, nes situacija yra kita.
O forume man visad įdomi kito žmogaus nuomonė, kaip jis savo/tavo darbą pakomentuoja, gal net užkulisų kažkokią detalę atskleidžia. Tarkime kad ir gimdymo fotografavime labai įdomu, kaip klostėsi situacija, kaip sekėsi fotografui, kas trukdė fotografuoti, kas būvo gerai ar blogai, kas pavyko, o kas ne.


Taip, būtent taip ir yra. Reikia istoriją atsleisti (su pabaiga, dėstymu, kulminacija, atomazga). Negali susikoncentruoti ties viena scena, tarkime narkotikų vartojimo - ir pavaryt visas 6 foto apie tai.

Mes paskaitų metu turėjom tokią užduotį, kai laikraščio priedui apie gyvenimą reikia atrinkti 10 nuotraukų iš fotosesijos apie šeimą, kuri gyvena ekologiškame ūkyje. Tema būtų: šeimos diena ekologiškame ūkyje. Ir pateikta buvo apie 50 kadrų. Reikėjo atrinkti 10, kad iš jų susidėliotų istorija pagal duotą temą. Reikėjo paaiškinti, kodėl vieno ar kito kadro atsisakėm ir kodėl pasirinkome tai, ką pasirinkome. Kurios grupės (dirbome grupelėmis) istorija stipriausia ir kodėl.

Man rodos tu maišaisi dėl to sinematic stiliaus, statikos ir dinamikos. Istoriją pasakoji nuotraukomis. Taip, labai svarbus nuotraukų apdirbimas, reikia padaryti research apie tai. Juk filmai kaip ir nuotraukos yra "apdirbti" spalviškai, kas vėlgi suteikia jausmą, kad žiūri filmo akimirkas. Kitas dalykas pats pasakojimas, kokias akimirkas į jį įdedi. Jei tai tylos, akimirka, tai kadras mano požiūriu ne tik kad gali bet ir turi būti statiškas. Jei nori parodyti veiksmą, tada turi daryti, kad tai atrodytų kaip veiksmas. Sakykime, kad vienoje iš nuotraukų bus rodomas porelės laisvalaikis - jie kartu, jei laimingi, jie susikibę už rankų, jie kažkur eina... tai tos dinamikos kadre bus kur kas daugiau. O tarkime mirties/savižudybės kadras, kuriame "pritrauki" tik kruviną ranką? jis bus kadras "iš arti"..jame irgi jokio veiksmo nebus...ranka kadre, kraujas...viskas... veiksmo nėr nei gramo.
Dar tas veiksmas priklauso labai nuo to, kokį filmo žanrą pasirenki. Jei tai drama, kaip pas mane - tai viena. Jei veiksmo filmas, tų kadrų veiksme bus daugiau. Jei tai siaubo filmas vėl kiti aspektai.

man atrodo mes abi sustabdytą akimirką suprantame labai skirtingai, todėl ir nuomonės nesutampa nesakau, kad manoji teisinga, tavoji neteisinga, ir atvirkščiai. Bet pokolkas atrodo, kad bandoma eiti lengviausiu keliu. Tiesiog gyvenimas iš esmės nėra statiškas, jame yra laiko tėkmė ir visame kame yra gyvastis. Ir ta kruvina statiškai gulinti mirusi ranka, žymiai įtikinamiau žiūrėtųsi fone , kuriame atsispindi laiko tėkmė- ar tai mirtis būtų judrioje gatvėje, ar namuose kur liko paliktas įjungtas televizorius ar deganti šviesa, gal rankoje rūkstanti cigaretė. Kaip ir minėjau anksčiau, manau turi būti pavaizduota taip,kad žiūrovas intuityviai galėtų matyti akimirkas kas vyko prieš mirtį ir po jos. Taip aš įsivaizduoju sustabdytą akimirka. O tik gulinti ranka, ji pasakoja labai mažai. Tik faktą kad jo nebėra. O veiksmo prieš ir po tame kadre- jokio. Laiko tėkmė tokiame kadre būtų neatspindėta. Nežinau ar aiškiai išdėsčiau savo pamąstymus

Papildyta:
na tarkim, apie ,mirtį. Turiu knygoj A4 formato šią nuotrauką, internete nepavyko rasti kokybiškos. Bet tai kadras kuris pasakoja labai daug.

Luc Delahaye, nuotraukoje trys broliai, vienas iš jų miręs. Vienas brolis laiko mirusio brolio veidą savo rankose. Kitas sėdi ant kėdės nuleidęs galvą. Gydytojas pasirėmęs ant palangės. Nepavyko išsaugoti gyvybės.



Čia puikiai atsispindi laiko tėkmė. Prieš- kad buvo kovojama dėl jo gyvybės. Ir , kad gyvenimas tęsiasi po šio žmogaus mirties- artimųjų skausmas, gydytojo neviltis...

o jei būtų tik mirusiojo veidas nufotografuotas stambiu planu? ar tik koja? ar ranka?

čia pamąstymui

Matai pakalbėti labai lengva kol pats nedarai visko Įdomumo dėlei pati įsijunk google savo mėgstamo filmo nuotraukas ir pamatysi, kad tie dalykai apie kuriuo kalbi nėra kiekvienam kadre kaip tu sakai matyti kas vyko prieš tai ir po to...jausti laiko tėkmę.

Be to projektas nebus vertinamas tik pagal galutines nuotraukas. Kaip dėstytojai ne kartą kartojo: net jei padarysi nerealiausius kadrus, jei nebus pagrindimo ir visų užduočių įvykdymo - gero pažymio negausi. Ne mažiau už rezultatą yra svarbus procesas. Įeina labai daug dalykų - suplanuoti scenas - koks kadravimas kompozicija, šviesa (jei natūrali, tai iš kur sklindanti, jei dirbtinė, kur ir kokia lempas naudosi, kodėl?), modelių pozos, nuotaika, emocija ir t.t Scenas nusipiešti. Turi būti parašyta istorija, kurią fotografuosi, žanras, smulkiai aprašytos ir nufotografuotos vietos, kuriose fotografuosi, kodėl pasirinkai tokias vietas. Kodėl kitas atmetei. Reikia turėti sutartis su modeliais, kad jie sutinka būti fotografuojami. Jei esi viešoje vietoje, turi žinoti, ar teisiškai gali fotografuoti ar ne - turi viską savo projekto knygoje aprašyti. Turi gauti leidmus fotosesijai, sakykim, jei parke fotkini - turi duoti užklausą į parką. Jei fotkini kavinėje, turi gauti šeimininko sutikimą, leidimą, pildyti spec formą. Reikia daryti rizikos įvertinimą (UK labai svarbus dalykas health and safety ), tai reikia užpildyti specialią formą apie galimas rizikas fotosesijų metu - kas gali nutikti fotografui, modeliams, pagalbininkams, kaip to išvengti, kokių priemonių reikia, kad to išvengtum. Reikia išsaugoti apdribtus RAW kadrus, kad dėstytojai matytų kaip juos apdirbai, reikia įkelti į savo darbo knygą screen shot'us su paaiškinimais, kodėl naudoji CURVES< LEVELS ar dar kokį velnią Žodžiu reikia dokumentuoti kiekvieną net mažiausią žingsnelį... Finale reikia parašyt savo darbo įvertinimą/kritiką, aprašyti, kur lydėjo sėkmės, kokios silpnosios vietos, ką keistum savo darbe.

Tarkime jei fotografuoti kad ir tą pačią kruviną ranką. Jei įdėsi fone teliką? Ar tuo pagrindinė mintis sakykime MIRTIS keisis? Tau bus "labiau" aišku, kad žmogus mirė? Jei nori parodyti, kad mirė katik, gal telikas ir gerai. O jei mirė prieš savaitę? O jei mirė sniegynuose? Kokią laiko tėkmė įdėsi į kadrą? čia tokie sakyčiau gana slidūs pasvarstymai apie tą laiko tėkmę.


Papildyta:

matai, čia tavo interpretacija.. maniškė apie šį kadrą gali būti kiek kitokia. Lygiai kaip ir su mano nuotraukomis, tu gali spėlioti: pora ką tik mylėjosi ir dabar tiesiog apsikabino? gal jie ketino mylėtis, bet susipyko? gal jie jaučia, kad byra jūs santykiai... gal čia jūs liūdesio akimirka. kas bus po to - jie bus laimingi, jie skirsis?


jei būtų stambus planas istorijoje (nuotraukų serijoje) tuomet be abejonės kad ji kalbėtų jei sukurčiau 6 nuotraukų seriją kaip kad tavo pavyzdyje, tai nebūtų gerai, mes niekada filmo taip placiai nematom, kamera visada juda...nuo atskirų detalių prie bendro vaizdo

vis tiek manęs nesupratai, tiesiog nepagavai kampo KĄ aš norėjau pasakyti kadangi diskusija vis dar veda į niekur- baigiu ją, nes gaila laiko

sėkmės įgyvendinant savo idėjas

man irgi nelabai įdomu tie gražūs, lengvi dalykai, o kur kas labiau sudomina ir įtraukia tai, kas gali paliesti giliausias jausmus, nebūtinai pačius graažiausius.

fotogrfai tokius žmones paprastai įkalba fotografuotis kurį laiką tarp jų gyvendami ir įgaudami jų pasitikėjimą. nuo seno spaudos fotografai, norėdami padaryti gerą reportažą apie geriantį kaimą arba Afganistano veteranus, su jais savaitę gerdavo, tik tada jie sutikdavo fotografuotis, atseit, įgijo pasitikėjimą. pačiai yra tekę "gerti" su afganais, tik tada dar nefotkinau

Labai įdomu tokie tavo pasakojimai. Ačiū, kad daliniesi
Panašiai ir galvojau, kad norėdamas fotografas juos įamžinti turi vienaip ar kitaip nusileisti iki jų lygio ir įtariu tiesos vistiek nesako kaip bus pateiktas modelis (nors kažin ar pačiam modeliui rūpi labai jau), gal ir melo pasitelkiama.

vienas dalykas yra tas, kad tokiems žmonėms paprastai yra visiškai dzin, kaip ir ar jie bus kur nors rodomi. susiparinti jie dažniausiai gali dėl praktinių sumetimų, t.y. siekdami pašantažuoti ir gauti babkių naujai dozei.

kitas dalykas yra tas, kad jie ir pasirašo dokumentus ar sutikimus visiškai lengvai, nes jiems dzin. aš apsidrausdama paimčiau tokį parašą..

trečias dalykas - tokios nuotraukos potencialiai gali žeminti šių žmonių orumą. taip taip, orumą. todėl labai svarbu išlaikyti balansą tarp meninės raiškos ir perteklinės, šokiruoti vardan dėmesio siekiančios vizualybės.

O kas nustato kada tas orumas pažeminamas? Kur ta riba, jeigu pats jų pasirinktas gyvenimo būdas juos žemina.

orumas yra neprarandama ir neatimama vertybė, tai asmens savęs vertinimo ir pozicionavimo dalykas. niekas, ypač kiti žmonės, negali nuspręsti, kur, koks ir kokios spalvos yra socialiai degraduojančio ar degradavusio asmens orumas. yra bendri dalykai tam tikri ir jeigu kiltų ginča, kiekvienu konkrečiu atveju teismas spręstų, kaip vidutinis, statistinis žmogus save vertintų lygiagretaus pažeidimo atveju.

tai vienas sunkesnių įrodinėjimo dalykų dėl būtent jo labilumo ir subjektyvumo

arba tie kurie gyvena tarp tokių, pvz kaip fotografas Rimaldas Vikšraitis

Idomu ar Lietuvoje buve atveju, kad konkreciai del orumo izeidimo butu kreipesis toks zmogus.

As dar daug ko nezinau, o daug zinoti noriu ar yra foto serija sukurta Lietuvoje butent zmogaus su sunkesne, tragiskesne istorija?

manau daugelį žmonių labiau sujaudina ir verčia susimastyti tragizmas, dramatizmas ir pan., bet ne visi tai mėgsta, galbūt tiksliau būtų sakyti, kad nevisi tai pakelia...

Aš iki šiol kartais prisimenu senesnėse temose aptartą Vitą Luckų, paskaitinėjus apie jį temoje, susiradau keletą straipsnių ir kelias dienas svarsčiau apie jo pasirinkimą, kas galėjo pastūmėti, ką jis tuo metu galvojo ir pan.