QUOTE(sayonara @ 2015 01 16, 08:37)
1. Ligoninės fotose man pernelyg užsižaista su prietaisais, durimis, laikrodžiais ir pan. iš esmės mažai svarbiais aksesuarais ir tik kelios foto su žmogumi, ir tai
ji visur guli ir tiek.
2. Man dar užkliuvo pernelyg didelis tiesmukumas - t.y. fotkinimas be planų, pridengimų. kai kurios foto būtų puikios, jei jas įerdvintum, įrėmintum, t.y. pirmam plane būtum įkišus kokį objektą. tai būtų pridavę gyvumo, erdviškumo, gal papildomos paslapties ar emocijos.
3. Žodžiu, pritrūko nuoseklumo ir gal išankstinio idėjos apgalvojimo, o vėliau pritrūko laisvumo. Žinai, kai dailininką kokį kartais analizuoji, matai, kokia laisva ranka jis piešė ar tapė, tai va tos laisvos rankos man norėjosi, spontaniškumo,
GYVENIMO, dokumentikos, o ne bandymo viską sužiūrėti ir suvaldyti iš anksto apgalvojus. Tai va. Idėjos reikėjo iš anksto, o įgyvendinimo stadijoje reikėjo atpalaiduoti save nuo visokių šablonų ir netrukdyti sau fotkinti.
4. Bet labai šaunu, kad ryžaisi ir tai padarei, nes tai puiki mokykla ir patirtis. Ir nesveikai gera dovana draugei
Aš pati kadangi šio žanro neišbandžius, tai man gana paprasta komentuoti, nes esu atsieta nuo bet kokkių emocijų situacijos atžvilgiu, nesilydau aš dėl leliukų ir gimdymų
O va jeigu kada pati pabandysiu, tai gal kitaip užkarksėsiu.
1. Ir sutinku ir nesutinku. Nes po kokių 30 metų, kai leliukas bus tokio amžiaus kaip aš dabar panašiai, tie prietaisai visai kitaip atrodys, ligoninės interjeras, svarstyklės, vystymo stalas....kt.. Ir manau, kad tada, galbūt kai to vaikučio žmona ruošis gimdyti bus jiems labai įdomu pažiūrėti, kaip buvo tada kai gimė tėtis... Draugė visur guli, nes nei karto per mano buvimo laiką ten (nepamenu kiek gavosi valandų) gal tik kartą buvo tualete. Jai neleido stotis, ištisai buvo prijungti aparatai ir stebėjo vaikučio širdelę. Tai nelabai buvo pasirinkimo ją kitaip fotkinti. Aš buvau ne tik fotografė, o atėjau jai padėti. Manau gimdyme yra didelė diskusija su savimi - kiek sau leisti fotografuoti (tuo labiau pažįstant gerai žmogų kurį fotografuoji).
2.Jei patalpa didelė tai gali atsitraukti, pabūt nematomu, o dabar pas mus buvo gal trys žingsniukai iki išėjimo durų. Daugiau tik jos lova, apapratai ir sesutė sėdinti prie stalo. Viskas. Jokios galimybės judėti kažkur. Trys žingsniai į priekį ir trys atgal. Aš suprantu, ką tu nori pasakyt savo komentaru ir tikrai ne visad tos erdvės reikia. Bet tas jos nebuvimas tikrai ribojo.
3. Iš anksto reikia apgalvoti, reiktų ir planą pasirašyt ir kadrus apgalvoti plius minus, koks tikslas tokio kadro, kam jis reikalingas ir pan. Į ką žadi susikoncentruoti, kodėl ir t.t. Mes koledže visad esam verčiami rašyt savo projekto idėjos proposal, pasidary mood board, mind map (sorry kad rašau angliškai, paprasčiau nei išversčiau kažkaip nesąmoningai). Jeigu eini kažkur fotkinti - ieškai darbo, visad reikia turėti idėją, o ne atvaryt - va mano darbeliai, žiūrėkit kaip fainiai aš fotkinu
ir tikrai tas pasiruošimas padeda ir yra naudingas. Kieno parodoje buvau ant staigiųjų nepamenu...kad irgi buvo fotografo užrašai net einant fotografuoti į gatvę - ką fotografuosiu, kodėl, kam ir t.t.
4. Ten kai būni tai tikrai nebūna jokio lydymosi
paskui kai kadrai susidėlioja, sugula, tada jau jie tampa tokie "ašaringi". Bet vietoj fotografuojant, tai tikrai nėra gimdymo idealizavimo ir visai nesijauti kažkaip pakylėtas tame reikale.
Turiu dar kito gimdymo, kuriame buvau keletą kadrų, bet ten labai sunku buvo...beveik kriminalas paties gimdymo metu, ligoninėj.. tai nuosekli gimdymo istorija nesigavo
Papildyta:
Kodėlčiau, ačiū už komentarus ir pastabas.
Dabar apie tuos mano projektus. Iš viso aš turėjau būti 3-juose gimdymuose - vienam padėti draugei ir dviejuose gimdymuose, kurie įėjo į mano koledžo projektą. Bet pabuvau dviejuose - draugės ir vienam projekto gimdyme.
Į trečią nespėjau, nes ten buvo trečias lelius, kuris nepanoro manęs sulaukti. Su Londono atstumais tiesiog nebesuspėjau į ligoninę.
Tai va, sudėjus visas nėštukes ir jų gimdymu aš turėčiau turbūt nerealų projektą. Nes su savo nėštuke, kuri laukėsi trečio leliuko aš kartu važiavau į polikliniką, fiksavau jos eilinį vizitą pas gydytoją. Pas ją važiavau į namus, fotografuoti jos buities. Bet pas ją nespėjau į gimdymą. Užfiksavau jau tik leliuko rengimą taip pat turiu keletą kadrų, kur jį maitina.
Pas antrą projekto nėštukę prabuvau kokį milijoną valandų ligoninėje per gimdymą. Jos vyras gerokai vyresnis, abu tikrai ne profesoriai... Jau jos nėštumo foto tokios sukaustytos gavosi, sunkoka buvo su ta porele man. Tai dar gimdyme kilo didelių bėdų. UK įleidžia kartu gimdyt tik 2 žmones. O ten buvau aš, jos vyras ir jos mama. Mes ligoninėj slapčia keitaliojomės, nes buvo užmačiusios seselės, kad mūsų daugiau ir liepė kažkuriam išeiti iš ligoninės (ne tik iš palatos). Mergina jauna, vaikas pirmas, gimdė labai sunkiai, nuolat pykino, vietoje fotiko rankose laikiau induką vėmimui.. ir stiklinę vandens. Finale vyras užvartojo alkoholio (kai buvo išėjęs pavalgyt) ir grįžo jau gerai pagėręs...tada sesutės išvis pasiuto (jis ten bandė šumą kelt, skeryčiotis ir t.t.t). Tai aš iš to gimdymo neturiu nei vienos normalios laukimo akimirkos, fotiką griebiau jau tik kai vaikiukas pasirodė.
Iš draugės gimdymo nuotraukų eiliškumas susidėliojo jau tik po visko... kadangi turėjau ir nėštumą, ir gimdymą ir foto - po.. tai paėmiau ir sumečiau į visumą. Užtai ir gavosi viskas "sumesta"
Aš nežinau, kaip man patalpinti viską, ką aš turiu, su jumis pasidalinti. Gal sugalvosiu, tada įmesiu visas tris moteris.
