Vegetodistonija..depresija..PA..nerimas

Stichija, o koks gydytoju Norvegijoje požiūris i šia liga ( nerimą, pa). Ar traktuoja, kad ji pagydoma. Turbut Norvegijoje irgi sergamumas didelis.

Kad nezinau , as cia dar tik 2 sav, vyras menesiui atsiveze paziuret kaip cia man, nes jis cia gera vadovaujanti darba dirba, bet jei man cia nepatiks, abu grysim namo. Gydytojas sako, kad turiu tai priimti kaip issuki ir ji iveikti, bet mano gydytojas LT, mes skaipu seansus pravedam, o kaip cia i tai ziuri, tikrai dar nezinau.
Tiesa , mano gydytojas sake, kad tai nepagydoma, bet ismokstama su tuo gyventi, o vaistai paslopina simptomus, bet net vaistam 100 proc nedave.

O nepagydoma turbut dėl to, kad iš atminties to jau nebeištrinsi. Kol nesirgau, net neisivaizdavau, kad tokiu ligų ar sutrikimų yra. O dabar kai susidūriau ir jau žinau, kas man yra, tai net eilinėse situacijose vis prisimeni tą nerimą, o tada ir jis mane aplanko. Ir daug ko iš anksto pradedu bijoti, tam tikrų situacijų ir pan., vis mąstau, o jei užeis nerimas, alpulys pasidarys silpna ir pan.

O jūs, stichija, nebijote buti viena namuose? Juolab tolimame krašte? Aš vis kai esu viena ir pradedu jausti kažką negero, tai pradedu draugėms skambinti ant kavos kviesti:)

O siaube kaip ziauru, as va to labiausiai ir bijojau, kad tai visam gyvenimui, pavargau nuo zodzio liga visam gyvenimui...o tai ta prasme sake, kad vaistai visam gyvenimui ar kaip?
Papildyta:


Ka jus turite galvoje, ka liga ateme?
Papildyta:


As lb pradejau bijot likti viena namie anksciau net per atkryti to nebuvo, viskas atsirado po to nesekmingo nestumo, ptadejau taip bijoti, buvo lyg aprime, bet db per i stipru atkriti lb stipriai pasireiske, nes kai as viena visos mintys sukoncenttuotos tik i save, bijau nerimo ir aisku jis ateina

O labiausiai bijau isprotet, jus neturit tokios baimes? Nes tas nerimas toks baisus ir paralizuojantis,kad atrodo nebevaldai saves, nekonttoliuoji ir eini is proto

Man irgi vis kažkas išlenda.Iš niekur nieko nerimas... .Šiandien taip įsisuko nerimas iš niekur nieko,pas anytą valgant pietūs.Kalbėjom,juokėmės ir staiga kažkokia tokia mintis baisi šmėstelėjo,poto sekė baimę,o tada nerimas.Bet pradėjau daug kalbėti,vandens išgėriau,saldainį sučiulpiau mėtinį ir baigės..

kai pirmąkart užėjo PA, buvo tas jausmas. Jis žiaurus. Bet labiausiai - kad nesusivaldysiu.. Dabar jau tiesiog žinau, kad neišprotėsiu, susivaldysiu, tik tiesiog savijauta bus tiesiog siaubinga. Ir tiek. Svarbiausia - pasitikiu savimi ir savo žiniomis, dar visada turiu su savimi vaistų. Padeda vien žinojimas apie mažą rausvą tabletytę

ale kur Luka77 dingo, kazkaip rupi ji man, kaip dingo taip dingo
[/quote]

Sveikos, moterys

Labai smagu, kad kazkam idomu, kaip man sekasi Tuo paciu dziaugiuosi uz tas, kurioms gereja

Kuri laika nebuvau prisijungus, nes labai daug visokiu reikalu su buto irengimu ir ne tik buvo. Visur vazinejom, uzsakinejom prekes, su darbininkais, kurie dabar dazo, deda plyteles, grindis ir t.t. irgi problemu buvo. O ir maziukui daiktus jau perkam. Pries kelias dienas issirinkau vezimeli (pati patogiausia, saugiausia ir graziausia Be to, su visais priedais: lopsiu, auto kedute, tasyte, uzdangalais nuo uodu, lietaus ir pan. ). Ir virtuve jau galutinai susiprojektavau, pasidariau brezini ir ta pacia diena, kai vezimeli nusipirkom, vaziavom i Vilniu virtuves daliu pasiimt Daug reikalu, bet ir dziaugiuosi, kad ju yra, nes daug veikiant ir pasitikejimas savim kyla ir nuotaika geresne.

Is tiesu tai kokia savaite tikrai jauciau gana dideli pagerejima. Noras bendraut atsirado, net savo noru pas tevus praeita savaitgali vaziavau pabut, paplepet, sau suknele nusipirkau sventems ir dar viena paprastesne, su drauge buvau susitikus, i paskaitas kelias apie gimdyma buvau nuejus, visokiu noru turejau ir apetitas zenkliai pagerejo. Pastaraji treciadieni buvau pas psichologa, tai net neturejau kuo skustis, nuejau visa tokia patenkinta.

Bet vat po pasikalbejimo su juo kazkaip vel minciu nekokiu atsirado... Kalbejom nemazai apie atviruma su vyru, kuris galetu buti daug didesnis. Apie vaistus jam tik esu uzsiminus, bet nei kokius nei tiksliai kodel juos vartoju nekalbejom niekad. Tas neigiamas busenas ar mintis irgi stengiuosi laikyti savyje. Psichologas uzkabino minti, kad vyras kaip ir turetu teise viska apie mane zinoti, tai kazkaip labai sirdi del to suspaude, kad esu nepakankamai jam atvira. Ta diena labai daug apie tai galvojau, o po to ir sekancia diena vis tas neisejo is galvos... Labai bloga pasijauciau. Nors is kitos puses, tai zinau, kad jis apie tokius dalykus nelabai ir nori zinoti, man siek tiek apie tai uzsiminus, jis stengiasi nukreipti tema arba kaip nors praleisti pro ausis ir nusiteikti, kad viskas yra labai gerai. Tai, aisku, del to as jam ir nenoriu savo problemu grusti i galva. O dar kai dabar tiek rupesciu abiems ir po vos ne menesio laukia didziulis pokytis gyvenime...
Be to, jis apie tokias ligas, vaistus beveik nieko nezino, tai gali labai nekaip sureaguoti, nesuprasti, o tai nei man, nei jam nebutu i nauda.

Ka jus manot apie tai? Kaip reiketu man pasielgti? Labai jau griauzia mane tokios mintys ir net vel lyg ir pablogejo Vakar ir siandien jau visai nekaip jauciausi, verkiau kruvinom asarom, pasitikejimas savim nukrito, nerimas sustiprejo




O kokius ad gerei? Ir ar stipriai jie padejo, po kiek laiko suveike?

Na, kad nuo PA nenumirsit, suprantat. Belieka įveikti išprotėjimo baimę. Na, tarkim, išprotėsit. Kaip tai pasireikš? Pradėsit laukais lakstyti? Ar daug tokių matėte? Ar galvojate, kad kažkaip nenormaliai kitiems pasirodysite? Ar galvojat, kad kiti, jūsų artimieji, to nepastebės ir leis jums atsisveikinti su protu? Viskam yra vaistų. Priimkit tą savo mintį, numatykit išeitis (vaistai po ranka, pasikliaukit vyru, mama ir pan.).

Na man tokiu grynai kaip pa nera,bent jau to sirdies kalimo tokio,baimes numirti nera, mane tik kai susuka nerimas tai toks stiprus kad sakau vos nesuparalyzuoja,aplinka tokia nereali gaunas,jokiu garsu negaliu pernesti,zodziu buse a siaubinga ir trunka istisai kol neprigeriu vaistu...tai kad as lakstysiu laukais tikrai nebijau,bijau kad smegenys nenupustu,nepradeciau haliucinacijas matyt,kad nepradeciau kokiu balsu girdet,man isprotejimas asocijuojas su kokia sizofrenija...vat sito as bijau...

bet tai ir yra pati tikriausia panikos ataka, kokią dar grynesnę įsivaizduojat? kaip jūs matuojat ribą, kur dar labai stiprus nerimas ir kur jau panikos ataka?

aš, pavyzdžiui, baimės numirt irgi neturiu.

Dievulėliau švenčiausias,eini gydytis o pridaro didelių bėdų,tai kam tie psichologai nesuprantu Argi jis pažįsta tavo vyrą aaa? O jei po atviravimo jis norės tik skirtis su tavimi,nes nori būti laimingas ir gyventi su psichiškai stabilia moterimi,gal aplamai jis nenori nei girdėti nei žinoti,nes jam per daug sunku ir skaudu žinoti,kad jo mylimai moteriai taip sunku.... nei tu sakyk nei tu jam kvaršink per daug galvą,juk matai,kad jis viska praleidžia pro ausis Pasipasakok kai sunku mamai,draugiai kokiai,va turi nauja draugą psichologą ir to pakaks ,o tavo vyras juk žino tik nenori gilintis kas ir kaip,taigi tu nieko čia neslapukauji

Sveikos,nesu turėjusi tokių minčių,kad išprotėsiu aš tik bijau infarktų,insultų,širdies ligų ir vėžio ,žodžiu staigios mirties

1. neperšu savo nuomonės - juk mes galim skirtingai dalykus matyti ir suprasti, bet aš savo vyrui pasakyčiau, kokius vaistus ir nuo ko geriu. Spėju, kad numano pasakyčiau tam, kad neturėčiau paslapčių - kaip sakoma, tiesa padaro mus laisvus
2. kad viskas bus gerai - nusiteikti reikia nepriklausomai nuo to, žinos vyras ar ne. Tai nesusiję dalykai, mano galva
3. kodėl gi vyras stengiasi nukreipti dėmesį nuo tos temos? Bando apsaugoti jus, save ar slepiatės kartu nuo jūsų būsenos? O gal vyras saugo jus, nes laukiatės?

4. nebėra mano ar tavo problemų, yra "mūsų" problemos šeimoje. Tai visa ko pagrindas.

5. Jus tie dalykai ir grauš, nes pati jaučiate, kad turite kažkokią "paslaptį" nuo savo vyro. Todėl ir sakau - tiesa padaro mus laisvus. Ką tai galėtų pskeisti jūsų santykiuose su vyru? Gal pasakius ir jums ir jam palengvėtų ir nebereikėtų vengti tų temų ar bijoti, kad sveikata gali pablogėti ir pan.
Psichologė ne veltui "griebė" už skaudžios vietos - juk ne tam pas ją einate, kad glostytų? Kartais iš psichoterapeutės išeinu taip, kad tik kas sakė, kad su savimi lengva?

Yra toks amerikietis dr. Seuss, kurio frazę aš laikau savo dabartinio gyvenimo moto:
"Be who you are and say what you feel, because those who mind don't matter and those who matter don't mind"


Taira1, nepritariu šiuo atveju jums.
Aš nesiimčiau taip vienareikšmiškai vertinti psichologo veiksmų. Jo darbas - ne glostyti, o gydyti.

O nuslėpdama nuo vyro savo ligą ar būseną gali garantuoti sau laimingą ateitį be problemų?

Šeimoje gyvendama nepabėgiosi nei pas mamą, nei pas draugę būsenoms pasipasakoti. Pas psichologą irgi neprivaikščiosi. Juk kartu bus auginamas vaikas. Manau, sąžininga, kad vyras žinotų.
Neperšu, tik išsakau savo matymą.