Vegetodistonija..depresija..PA..nerimas

aš patekau pas psichiatrą tooookios apgailėtinos būklės, kad tik laikykis, broleli. Vyras susijaudinęs nuvežė į Ąžuolyno kliniką pagalbos, nes supratom, kad tai oi kaip rimta. Žodžiu, kai tik būklė atsirado - iškart gavau pagalbą, nes mano išsilavinimas leidžia atskirti būklę, bet tai nereiškia, kad galiu pati save gydyti kaip ir Stichija sakė - išsilavinimas nepadeda esant tokiai būklei
Manęs nehospitalizavo, nes nebūtina, bet 2-3 paras tiesiog miegojau, paskui migdomuosius nuėmiau, liko tik alprazolamas ir pradėjau AD. Dar po 3-4 dienų nuėmiau ir alprazolamą, liko tik AD, kol jie įsivažiavo, buvo tikrai sunku.

Psichiatras išrašė vaistus, nes KITO gydymo PA tiesiog neturi, reikia būtinai didinti serotonino kiekį. Tad psichiatras pažiūrėjo į mano reikalą labai ir labai teisingai - išrašė vaistus, nes tam, kad pradėčiau bent jau normaliai gyventi, kalbėti, bendrauti, funkcionuoti - to tiesiog nebuvo galima išvengti. Po 10 dienų pradėjau lankytis pas psichologę - kreipiausi į VU Filosofijos fakulteto psichotraumatologijos grupę - ėjau pas pshichologę, paskui, pasibaigus 16 užsiėmimų, pradėjau lankytis pas kitą psichoterapeutę - vėlgi, tai neišvengiama.

Neturiu iliuzijų, kad esant PTSS, mišriam depresijos-nerimo sutrikimui, PA ar kitiems panašiems sutrikimams galima apsieiti be vaistų. Psichiatras geras, manau, tada, kai atskiria, koks vaistas, kokia dozė ir kiek laiko turi būti vartojama ir kada nuimti gydymą vaistais. Kai skatina pacientą užsiimti savipagalba, ieškoti pasichologinės pagalbos.
Nemanau, kad mane gydantis psichiatras yra super duper extra ypatingas ar nepakaičiamas - to nė nesitikiu iš jo, mes tiesiog gerai dirbam komandoj aš su juo susikalbu, jis skiria laiko išklausyti, pataria.
Ne paslaptis - gydausi pas D. Stasiūną.


Stichija - didžiausiai užuojauta , sunku ką beprisurti apart to, kad žmonės suaugę ir sprendimus priima patys... kad ir kokie siaubingi jie bebūtų - juk lygiai tas pats galėjo įvykti, jei ji apie savižudybę laikraštyje būtų perskaičiusi...

Aš kol kas galiu sau leisti nedirbti - esu vaiko priežiūros atostogose iki 3 metų. Bet labai ir labai jau norėčiau į darbą, nes jaučiuosi užsisėdėjusi - tarp 2 ir 3 vaiko nedirbau, nes dekretai vienas po kito ėjo. Labai ir labai užjaučiu, jei tikrai socialinė aplinka jums kelia nerimą ir slogumą. Man - kaip tik priešingai, visas be išimties PA ir didelius nerimo priepuolius apturėjau išimtinai tik namuose, dirbdama elementariausius buities darbus. Išvažiavusi į miestą, išėjusi į svečius jaučiuosi labai ir labai gerai. Mane vyras net specialiai veždavosi į miestą ryto pusėje, kad išvengčiau tų nerimų.. Nežinau kodėl, bet manau, kad darbas ir socialinis aktyvumas man išeis į naudą.
Beje, Stichija, pažįstu puikia psichologę ir nuostabią jauną moterį, kuri pati kenčia nuo PA, tad kai su ja susipažinau, kažkaip nusiraminau - šitos būsenos nuo mūsų nepriklauso ir nėra stebuklingų psichologinių būdų nuimti priepuoliams - ji gėrė vaistus

Taip, esant sunkiai būklei, vaistai yra būtini, bet, kaip jau rašiau, jie tik NUIMA siptomus, o NEGYDO PRIEŽASTIES. Nes priešingu atveju, pageri porą mėnesių tablečių ir turėtum sveika tapti. Bet taip retai būna.Todėl, nors jūs ir netikit kitais būdais, aš tikiu. Nes peržiūrėsjusi keletą video žmonių, kurie įveikė PA be vaistų, išklausiusi keletą seminarų, parsisiuntus kitos medžiagos, ir vadovaudamasi "instruktažu" pastaruoju metu įveikiau PA be jokių vaistų. Kaip sakė vienas gydytojas. PA - tai visiškai išgydoma ir tokiems sutrikimams vaistų nereikia. Net tie patys gydytojai iš jūsų minėtos klinikos skatina vaistų atsisakyti.

Yra toks mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas. Psichiatrija tai ne chirurgija, kur apendiksas arba yra, arba buvo

nerimas gali būti tiesiog nerimas, eiti kartu su depresija, visaip būna..

oi, nesakykit taip, kad netikiu.. Pilnai tikiu, kad yra žmonių, kurie įveikė PA be vaistų, kaip sakiau - psichiatrija ne chirurgija, o žmogaus protas ir emocijos - ne apendiksas.
Yra labai neblogų metodikų, pati jas studijavau, pati praktikuoju kai kuriuos savipagalbos būdus, neneigiu jokios patirties ir būdų, jei tai veiksminga ir padeda.

Be abejonės, kad vaistai negydo priežasties, nes:
1. galima ir nežinoti priežasties, dėl ko turi PA ir nerimą, bet visada reikia analizuoti ir ieškoti..
2. priežastis, kaip mano atveju, nuo manęs nepriklausė - atsitiko avarija ir mano psichika su siaubu nesusidorojo
3. ne visi esame tokie sąmoningi..
4. o jei priežastis yra toks gyvenimo etapas, kurio negali išvengti. Ką siūlote?


Atleiskit, Nerija123, bet man skamba truputėlį žiauriai, ką jūs parašėte, cituoju - "kaip vienas gydytojas sakė....." Ar manote, kad mes čia armija kažkokių "nevykėlių", su visa pagarba, atsiprašau, mergaitės.

Aš tikrai už jus džiaugiuosi, kad jums pavyko, maniau, kad ir man pavyko atsikratyti PA,bet po pusmečio ar šiek tiek daugiau - "atkrito"... Kalbėjau irgi drąsiai, jau maniau bežinanti kažką tokio, deja...
Statistika yr kitokia, nei tas vienas gyytojas sakė - yra procentas, kurie išsigydo su vaistais ar be jų, ir yra kur atkrenta... Ir mes, deja, negalime žinoti, kurioje statistikos vietoje esame...

kad jūs bent įsivaizduotumėte, kaip aš buvau nusistačiusi prieš vaistus kaip ieškojau visokių išeičių, kad tik jų nepradėti antrąkart vartoti, deja.. Nepatinka man vaistai, oi kaip nepatinka.. Bet dar labiau nepatinka lipti į sieną iš nepaaiškinamo siaubo..

pilnai tikiu kad man cia nuo to nesuvokiamai stipraus nerimo
Papildyta:



As nedirbu, nors noreciau kokio mielo darbo, va tokio kaip Jusu pavyzdziui bet kolkas mintys sutelktos kitur
Papildyta:



va man tas siaubingiausia, nes as supratau, kad as is tu kur pastoviai atkrenta, o db kai jau turiu planuoti leliuka, lb sunku prisiversti gerti kad ir mazas ad dozes ir planuoti, gasdina tai siek tiek, kai esi priklausomas nuo vaistu, bet kur dingti

va penktadieni leksiu pirma karta pas psichologe, nelabai tikiu kazkuo kad pades, manau psichoterapija veiksmingiau, bet sakiau darysiu absoliuciai viska, kad ta psichika visai nenusivaziuotu ir tu ad, reiktu kuo mazesniu doziu
Papildyta:
beje mano ad yra kapsulese ir as turiu db pora dezuciu, bet ten 60 mg, o as noriu puse tik gerti, tai galvoju ka cia daryti, ar kapsule gerti kas antra diena (bet tai gausis kad pirma diena doze didziausia, o antra jau mazesne) ar kazkaip megint ta kapsule atidaryti ir puse jos turinio su kokiom sultim gerti, tokia va dilema turiu

Na, manau, kad kapsulių dalinti negalima ar neteks naujus pirkt...kokius tu geri?

manau, psichoterapija padės - tik netikėkit stebuklais, o tikėkit, kad rezultatas yra, nors iš karto ir nematyti juolab, kad iš principo tai yra puikus būdas palaikyti gerą rezultatą be vaistų ir, jei planuojate vaikelį, - psichoterapija yra ilgalaikis būdas būti geros psichinės būklės be vaistų

na, kiek žinau, kapsulės nedalinamos jūsų vietoj išsirašyčiau tabletėse - tikriausiai būna analogas? Ir ką reiškia - aš noriu? jei pasitartumėt su daktaru, gal rastumėt sprendimą - kas antra dieną gerti, tabletės, dar kažkas? Juk klinicistai žino, ko tikėtis. Aš neeksperimentuočiau, esant trapios būsenos

nea nera analogo, na eisiu pas daktariuka kada ir pasitarsiu is tikruju
na db as eisiu pas psichologe, tai ne tas pats kas ta psichoterapija, ale bent issisnekesiu jums nebuna, kad per krize noris daug sneketi, as turiu sneketi ir sneketi

ale kur Luka77 dingo, kazkaip rupi ji man, kaip dingo taip dingo

o aš apskritai ne tylenė - neduok pavalgyt, duok pakalbėt
ale ir gerai tik kalbėkit į sveikatą

ziuresim kaip cia eisis o jus kaip supratau lankote jau senokai psichoterapija?

Atleiskit, Nerija123, bet man skamba truputėlį žiauriai, ką jūs parašėte, cituoju - "kaip vienas gydytojas sakė....." Ar manote, kad mes čia armija kažkokių "nevykėlių", su visa pagarba, atsiprašau, mergaitės.


[/quote]

Na jau tikrai ne taip supratot, prie ko čia nevykėliai. Aš tik stengiuosi neprarasti oprtimizmo, nes sergant tokiai liga jis būtinas O ir pati iki galo nepasveikusi. Kai bus praėję pora metų be nerimo ir be vaistų tada ir bus galima kalbėti apie tariamą pasveikimą

O kurie lankote psichoterapijas, tai lankote privačiai ar poliklinikose?

Aš asmeniškai privačių neįperku, o po poliklininių nieko kažko nepajaučiu, nieko man jos nedavė, tik jaučiau, kad ateinu laiką prastumti ir tiek...

Įdomu ar Vilniuje yra privatininkų, su neaukštomis kainomis?
Kodėl kažin šioje srityje tokie įkainiai kosminiai... O juk dažnai būna, kad tie žmonės, kurie turi gauti tų psichoterapijų negali padoriai ir dirbti patys, dažnai būna, kad tik vienas šeimos narys dirba ir tempia tą naštą..