QUOTE(cambala @ 2014 10 24, 08:43)
Bet tas jos gerumas turbut ne vien jos nuopelnas?
Siaip del idomumo klausiu: o kuom jums atrodo bloga autores anyta?
Čia jau ir aš galiu gėlių nupirkti, tai vien jos nuopelnas. Nes aš esu žmogus konkretus, tikrai sunkaus charakterio ir su manim sutart artimiesiems reikia mokėti.
Anyta mane buvo žiauriai įskaudinusi dėl vaikų. Taip, pirkau gėles ir važiavau kitądien, dėl jos pačios. Nes man pasakius vyrui, savo tėvams, jai pačiai, kad šitai man nesuvokiama ir nebematau prasmės mums bendrauti, jai pačiai viską apmąsčius, buvo daug anytos ašarų. Net mano mamai skambino sakydama 'ką aš padariau M-i' Kadangi žmogus ligotas, amžiuje, tai nuvažiavau su gėlėm ir šakočiu
, kad nurimtų, kad nesikrimstų taip, nesigaluotų kalte ir gailesčiu dėl to įvykio.
Bet aš žinau jau, kad šiai moteriai aš irgi nesu tik baisioji marti.
Kai prieš daug metų nesugyvenau su jos sūnumi, galvojau apie skyrybas, kaip dabar pamenu jos skambutį ir nuoširdų atsiprašymą, kad taip išauklėjo sūnų, jog šis savo moteriai galbūt negali suteikt to, ko jai reikia. Aš buvau labai nustebusi. Nes gi įprasta, kad savas vaikas - teisiausias..Aš jau senai būčiau išsikrausčius, temos autorės vietoje, kiek man bekainuotų. Panašu, kad obuolys nuo obels irgi netoli rieda, palikęs pjautis savo moteris: mamą ir žmoną. Eilinio lietuvio liurbio požiūris.
Aišku, mane labai gelbsti, kad niekad negyvenom nė su vienais iš mudviejų tėvų. Bet kai tėvai paima mūsų vaikus, tai žinau, jog bus taip, kaip pasakyta ir kaip mes auklėjam, ir kaip mes norim.
Jei pasakyta šūdmaisčio nepirkt - nepirks, jei kažko negalima - taip ir bus.
Nes savo vaikų tėvai esame mes su vyru ir mes sprendžiame kas jiems geriausia, kas jiem tinka ir t.t. Seneliai gali lepinti tiek, kiek mums tai priimtina, yra ir kitų lepinimų būdų dėl kurių nereikia pyktis (pvz. dūkti, skaityti pasakas nuo ryto iki vakaro, nusivesti į kiną - ir t.t.).
Ir man nesuvokiama, kad dar reikia santykius aiškintis su vaiko močiute dėl saldainių, limonadų, dėl to, kad motina pasakė anytai nestovėt prie klasės durų, nes nori ugdyti vaiko savarankiškumą ir leisti vaikui pačiam ateiti iki mašinos.
Kuo man bloga atrodo autorės anyta? Kišimųsi į vaiko auklėjimą. Negirdėjimu ko prašo mama. Bandymu reguliuoti pačios marčios gyvenimą (priekaištų dėl mokslų, darbo ir t.t.). Ne vergovės santvarka. Nori padėti vaikams, padėk. Bet tai nesuteikia teisės jais manipuliuoti, norėti, kad marti sėdėtų jų ūkyje, kurtų jiems gerovę, nieko nenorėdama sau, nieko nesiektų ir dar vaikus trikdytų skirtingais reikalavimais po vienu stogu.
QUOTE(sena pažįstama @ 2014 10 24, 07:16)
Ir kad seima nesiskirtu, priklauso nuo daugelio aplinkybiu: tai ne tik vyro/zmonos tarpusavio santykiu puoselejimas, vienas kito gerbimas, poziuriu sutapimas, bet ir geri tarpusavio santykiai su tevais bei uosviais.
Šeimą sudaro mažų mažiausiai du suaugę žmonės. Užauginai vaikus ir toliau kurk gyvenimą be jų. Vaikai kurs savo gyvenimą, įgis patirties per savo sėkmes ir nesėkmes.
Gal sukurs sąjungą su 'netinkamu' žmogumi, gal per vėlai atsimerks, bet kiekviena jų klaida juos mokys nebesuklysti. Leisk mylėti. Gerbk pasirinkimą. Nori padėti vaikams - padėk, bet nelauk dėkingumo. Ne dėl dėkingumo tą reikia daryti.
Leisk vaikams gyventi savo gyvenimą ir palaikyk juos visame kame. Ne tik klausykis, bet ir girdėk. Jeigu skiriasi požiūriai, išmok priimti ir susitaikyti su tuo.
Vat tokios mano menkos taisyklės. Aš pati jų dar mokausi, bet labai tikiuosi, kad iki vaikai suaugs aš išmoksiu būti ne tik gera mama, bet ir gera anyta bei uošve
Savo anytą vertinu už gebėjimą pripažinti suklydus, už nesikišimą į mūsų šeimą, ir paramą, kada jos beprireiktų. Duok Dieve, jai sveikatos. Myliu ją, kaip savo vyro mamą. Ir būna, kad kaip ant mamos pykstu