Iškilo man tokia durna bėda... Prisipirkom kuponų į "Vichy" vandens parką, jau žadam eit panaudot... Bet aš net neįsivaizduoju, kaip man galvą pridengt! Su skarele maudantis neišvys? Ar pirkti plaukiko kepurėlę? Kur jų būna?
LABAS RYTAS,
Santariskise galima uzsiregistruotis mokamaj konsultacijai pas norima gydytoja ( ta prasme , kad kviecia is skyriaus gydytoja). Pabandykite.
a.a. R. Granausko žodžiai... Mintys mintimis, bet ar protinga norėti, kad ir visus jausmus būtum išjautęs?.. Man atrodo neduok Dieve!.. Geriau tegu išneša su visais būtais jausmais. Jie tavo, jų niekam nepaliksi, jų kitiems niekuomet neprireiks, nes visi turi savuosius. Man skamba visai ne makabriškai: Palaidojo žmogų su visais jo jausmais... O kaip su prisiminimais? Ar tai nėra svarbiausia, ką mes turim? Kuo skiriamės vienas nuo kito, kas yra tartum pati mūsų esmė. Niekas negali prisiminti tavo gyvenimo, tiktai tu. Kiti žino tavo biografijos faktus, tačiau biografija nėra gyvenimas. Ir niekada nebuvo. Gyvenimas yra tai, ko negali užrašyti, ką gali tiktai gyventi. Mes nežinojom, kada gimsim, mes nežinom, kada mirsim, tas nežinojimas ir yra tavo valia gyventi. Tik savižudžiai žino savo mirties valandą, bet jų mažai, jie mus baugina, nes nesuprantam, kas iš jų atėmė tą norą ir valią. Giliai giliai savyje suprantam, kad valia gyventi yra kažkas šventa, kažkieno mums duota, ne mūsų pačių iš kažkur pasiimta. Laikui bėgant ji negęsta, jos nemažėja, ji kaip pati gyvybė, kuri viename tavyje laikina, o visur aplinkui amžina. Kartais šita mintis tave paguodžia: ir aš priklausau prie tos amžinosios gyvybės, nors esu laikinas. O kai nebebūsiu vis tiek priklausysiu, nors nežinau nei kaip, nei kokiais būdais, nes negali būti, kad visai nebepriklausyčiau. Nežinojimas, kaip ar kodėl mes ir mirę priklausom amžinajai gyvybei, yra viena iš paslapčių, ant kurių laikosi pasaulis. Adomas, išvaromas iš rojaus, šitos paslapties su savim neišsinešė. Jos nebuvo tame obuolyje, kurio atsikando. Ji buvo kitame, kurį Dievas tuo metu laikė apgniaužęs saujoj ir iki šiol tebelaiko. Todėl Adomui sunku buvo gyventi, bet lengva numirti, jis tikėjo, kad dar sugrįš ten, iš kur buvo su gėda išvarytas. Mes ne budistai, ne induistai, mums nereikia atgal į žemę, mums reikia į Ten, į Amžinai, nes čia jau atbuvom. Buvom iš paskutiniųjų, kabinomės nagais ir dantimis, o... Kas o? O tas, kad mūsų laikinumas yra visos gyvybės pamatas. Mes laikini gyvybė amžina. Ar tai mus paguodžia? Kai ką taip, kai ko ne, bet dažniausiai tokios mintys šiaip trumpam ateina į galvą ir dingsta. Nedrįstam jų išgalvoti iki galo. Mums atrodo, kad gyventi tai veikti, dirbti, judėti, spurdėti, o kad ramiai galvoti ne. Tik patys protingiausi supranta, kad pirmiausia mintys, paskui visa kita. Jas užrašo, sudeda į knygas, bet kiek lieka neužrašytų!.. Kur jos dingsta, tos mažosios? Romualdas Granauskas
Aciu visoms . Kaip ir nebeturiu ko temoje likti bet manau tikrai uzsuksiu paskaityti kaip jums sekasi,kelios nares labai ystrigo atmintin su savo istorijomis . Sveikatos visoms ir ramybes .
Labas vakaras, mylimai mamytei iškeliavus, liko maišas išmatų plokštelių ir maišų. Kažkaip išmesti nekyla ranka ir plyšta širdis. Gal žinote, kur galima atiduoti? Ar kam praverstų?
i
Žinutė redaguota. Apie vaistų dalybas forume negali būti nė kalbos. Ačiū už supratimą.
Labas vakaras, mylimai mamytei iškeliavus, liko maišas išmatų plokštelių ir maišų. Kažkaip išmesti nekyla ranka ir plyšta širdis. Gal žinote, kur galima atiduoti? Ar kam praverstų?
Vaustinės priima, tik ne pardavimui, žinoma. Atiduoda įmonėms utilizuot. Vaistų negalima nei išmest, nei perleist Aišku, kad galima perduot ligoninėj medikams
Vaustinės priima, tik ne pardavimui, žinoma. Atiduoda įmonėms utilizuot.
Vaistų negalima nei išmest, nei perleist Aišku, kad galima perduot ligoninėj medikams
