QUOTE(^Vakarė^ @ 2016 04 15, 08:55)
As is viso to matau, kad atejo jusu ieskojimu metas
Sveikinu, dvasiniu ieskojimu kelione prasidejo. Jei ieskosite, tikrai rasite.
"Kai mokinys pasiruoses, mokytojas pasirodo"
Gluosni, labai lengva pasakyti "paleiskite tas baimes". jei tai butu taip paprasta, niekas del to nepergyventu, tiesiog nuspaudi mygtuka ir paleidi. As pvz bijau vairuoti masina ir bijau ja vaziuoti. Vaziuoju (nevairuoju), bet mirties baime smesteli man ne karta keliones metu, vaizduote piesia net scenariju. Ir ne tik del saves bijau, bet ir kai mano seima be manes isvaziuoja. Atsakyti i klausima "kodel as bijau automobilio" man padejo regress seansas. kaip anksciau juokaudavau "turbut praeitame gyvenime zuvau avarijoje" tai pasirodo visai netoli to juoko, taip buvo istikruju, tik tiek kad zuvau ne as, bet visa mano seima, vairavau as. Bet nuo to mano baime nesumazejo, as dabar tik zinau kodel as to bijau. Bet tai uzprogramuota pasamoneje, pasamone turi tolima atminti. As ta suvokiu, ir priimu naturaliai, nerekiu kad neikisite manes i masina nei uz ka. Vaziuoju, net teises issilaikiau, bet tai is vidaus eina toks stiprus pasipriesinimas, kad nutariau su tuo nekovoti, pasiduoti.
Įdomi patirtis
O aš nuo vaikystės turėjau aukščio baimę, nejaukumą. Būdavo negaliu iš karto įlipti į karstyklių viršų, bet aš nepasiduodavau, nes labai norėdavau įlipti. Tai po truputį, po truputį vis įlipdavau. Vėliau labai įsimylėjau kalnus ir ta aukščio baimė mane tam tikrose vietose surakindavo. Aš supanikuodavau, nebežinodavau ką daryti, visas racionalumas dingdavo: kad gi ne aš pirma čia einu, juk čia jau daug žmonių praėjo, vadinasi įmanoma praeiti, tik reikia susikaupti. Aišku, gal dalis jų ir nukrito, žuvo, bet juk daug ir praėjo. Tačiau, tie argumentai manęs jau nepasiekdavo iš karto, panika ir viskas. Man padėdavo tik tai, kad aš maksimalistė ir jokiais būdais nebenorėdavau grįžti atgal tuo pačiu keliu, norėdavau perlipti į kitą pusę vistiek. Tai po panikos atakos, visa burbėdama ir nepatenkinta kažkaip perlipdavau
Kol vieną dieną buvau tokiame kalne, kuriame pasimetė takas, jis buvo užslėptas po skalomis ir aš neberandu kaip eiti, neberanda ir kitas žmogus, su kuriuo buvau. Ir taip žiūrim, ir taip žiūrim, kad bus pypiec, mirtis alyvose, neįmanoma praeiti, nuslysime, nes skala tokia nugludinta, stebuklas būtų jei nenuslystume. Ir labai nuliūdę grįžome atgal. Bet tas neįveiktas kalnas labai užsifiksavo pasąmonėje ir išgąsdino, kad jis neva toks baisus, neįveikiamas. Ir naktį, kai bandžiau užmigti, aš staiga nukritau pasąmonėje: pamačiau tik tą nugludintą vietą, ir kad aš krentu ir viskas taip juoda juoda. Sujudinau net visą lovą, nes kūnas sutrūkčiojo. Ir neįsivaizduojate kaip man tai padėjo po to
Jau sekantį kartą aš jaučiausi tokia rami, žymiai ramiau ieškojau per kur čia praeiti, veržiausi pirma, nes neliko tokios kaustančios baimės. Apie tą buvusią mano baimę man ėmė priminti tik kai kada sutinkami kiti žmonės panikoje, kai jie įlenda kur nors ne ten, ir labai bijo, rėkia, o man jau nebaisu, aš šypsausi ir ramiai sau klausiu: tai ko ten lindote, kelias juk čia. O jie rėkia: taip, taip, žinau, tu eini geru keliu, o man čia akmenys krentaaaaaa ir rėkia nesavu balsu, net ir vyrai
Esu ir skaičiusi kažką ta tema, kad aš išgyvenau savo siaubą, savo baimes ir jų atsikračiau
Pabandykite gal ir jūs taip avariją išgyventi, jei pavyktų? Gal pavyks po to ir atsikratyti? Jei jau bijote ir taip, tai nemanau, kad būtų blogiau?
Papildyta:
QUOTE(dinazaure @ 2016 04 15, 09:43)
Nu vat kone pirmą kartą sutinku su Monteverte.
O man ką dabar daryti dėl to? Išgerti gal?
