Vokiečių Aviganiai

Ačiū, kad kantriai aiškinat. Suprantu, kad Jums ir kitoms šunų augintojoms viskas kitaip atrodo, nes žinot viską "iš vidaus". Tikiu, kad neįsigilinsiu į visas plonybes taip kaip Jūs, nes ir tikslas ne tas, bet teorinė dalis ir su šios temos pagalba juda po truputį.

"Parodinis" tai nebūtinai tas šuniukas, kuris privalo eit į parodas ir jam jose puikiai seksis Tiesiog veislė išsišakoja į dvi skirtingas linijas - parodiniai ir darbiniai. Jie tarpusavy skiriasi ne tik išvaizda, bet ir savo charakterio savybėmis. Darbinukus labiau mėgsta tie, kurie užsiima rimta dresūra, sportu, tarnyba. Parodiniai labiau tinka "paprastiems mirtingiesiems" Aš asmeniškai visuomet norėjau show šuniuko, man jie gražūs, dresūros aukštumų nesiekiu, ir tikrai džiaugiuos tokį pagaliau turėdama! Dar va galiu įdėt kaip atrodo vienas šalia kito show ir work šuniukai, amžius abiejų vienodas.

O jei trumpai, tai tikrai perkant parodinį šunį ir neturint didelių ambicijų, na tiesiog norint vokiečio namie, nebūtina eit į parodas, net jei kartu su šunimi gyvenat ir be didelių dresūrų galima apsieit, vat su darbiniu-vis tiek tems padirbėti daugiau ir tikrai daug didesnė tikimybė, kad be dresuotojo neapsieisit. Na užsiėmimo su šiuo šunimi yra daugiau . Kaip darbe juokiamės, jog darbinis yra darbinis dėl to, kad su juo daug dirbt reikia

zay, puikios naujienos

zay, tai va kodėl Kira taip myli Kva
o šiaip labai faina, galima ir nosį šiek tiek pariest

labai laukiam išsamaus pasakojimo, fb jau mačiau kelias foto kažkada norėčiau nulėkti gyvai paspoksoti į veislės grietinėlę

jo, fb mirga nuotraukomis, mes savaitgaly irgi planuojam padaryt kelias normalias mažylio nuotyraukas, nes jau pradėsim kol kas vieninteliam uogiui aktyviai ieškot namų. Bernužėlis jau viso vieno mėnesio amžiaus, aktyviai griaunantis namus-reik ta problema jau dalintis su tauta

ne veltui FB rašiau, kad Živilė moka rinktis VA Bet sunerimau, įtariu, kad sudėtinga bus įsigyti Akvos šuniuką, nes tai mano svajonė, apie kurią iki šios dienos kalbėjau tik namuose.... nuo pat pirmų dienų, kai Kva pasirodė Živilės postuose ir nuotraukose, mane laaabai ji sužavėjo... iš kart pasakiau aš labai laibai noriu šios kalės šuniuko Dabar sakau garsiai.... Įtariu, jei ir toliau tylėsiu, tai eilėje bisu paskutinė

O tai jau nebe Viper šuniukas svajonė?

Perkelsiu ir čia, ką fb parašiau. Tikiuosi galėsim kartu pasidžiaugt šią mūsų šeimai labai svarbia diena!

Nors tuomet to dar nežinojom, bet lygiai lygiai prieš metus, rugsėjo 12 dieną, gimė mūsų šuniukas!
Bet kadangi ruduo labai nostalgiškas metų laikas, o dar lietus pila už lango, leisiu sau truputį nukeliaut į praeitį...
Aistra vokiečiams prasidėjo dar vaikystėj! Pradžią tam davė mano pirmasis šuo, pats geriausias ir vienintelis toks - Neronas. Visai nesvarbu, kad jis buvo nekilmingas mišrūnas su daug kūdlų, juodai rudas, trumpom kojom ir į vokietį panašus buvo tik tuo, kad turėjo stačias ausis, uodegą ir nu šiaip buvo šuo. Bet nuo tada aš pasinėriau į tą nepaprastą ir taip lengvai įtraukiantį kinologijos pasaulį, nuo tada ėmiau domėtis, norėti, svajoti. Pirmo šuns, turbūt kaip ir pirmos meilės, pamiršti neįmanoma! Jis buvo labai imlus, atsidavęs ir žaismingas, jis kiekvieną minutę norėjo žaisti! Norėjo, kad jam kas nors mestų pagalį, kad galėtų atnešt, o tada vėl mestų, o jis vėl atneštų, ir vėl, ir vėl... Visuomet buvo pasiryžęs eiti kartu, nesvarbu ar žiema, ar vasara, sniegas ar lietus. Jis man leido pirmą kartą prisiliest prie šunų dresūros, kad ir kiek klaidų buvo pridaryta. Su juo supratau ką reiškia turėti draugą, kuris su tavim nors į pasaulio kraštą! Ir kaip skauda, tokio draugo netekus.. Neras su manim praleido 8 metus, babeziozė jį iš manęs atėmė, bet išeidamas jis nepaliko manęs vienos, jis į mano gyvenimą atvedė nuostabų žmogų, tikrą draugę - Agnė.
Po to tobulo šuns buvo labai sunku rast kitą tokį tobulą. Globojau visokiausius šunis, bet nei vienas nebuvo nė iš tolo panašus į JĮ. Kol vieną dieną mano globoj atsidūrė labai graži kalė, su labai bjauriu vardu - Ara (metus dar prasiskankinau su šituo vardu, kas kart kai reikėdavo jį ištart galvodavau, kad geriau jau tuzinas rupūžių man iš burnos iškristų). Iš išvaizdos ji buvo labiau vykus už Nerą, arčiau to vokiečio (ilgom kojom!) Kaip ten viskas toliau vyko jau pasakojau per Arytės šventę, tai labai nesiplėsiu, Ara tapo Arizona ir liko pas mane. Ir kad ir kokia ji buvo graži na, ji vis tiek nebuvo JIS, nebuvo vokietis. Bet būdama tokia kokia yra, ji tapo mano drauge, šeimos nare, kolege, padėjo man toliau augti, atrast dresūrą iš visai kitos pusės ir galutinai suformavo mano svajonę. Tuomet ir pasakiau sau - sekantis mano šuo bus vokietis, tikrų tikriausias vokiečių aviganis!
O tada. Kaip viskas vyko tada...Na, labai paprastai. Nesunkiai išsirinkau veislyną, nes veisėja pasirodė labai šiltas ir bendraujantis žmogus, ir tikrai neapsigavau. Nesunkiai išsirinkau šunis favoritus - Čarlį ir Skay. Ir ką, ėmiau gyvent tą mintim, kad vieną dieną turėsiu jų anūkėlę. Kai gimė V vada tikrai nešokinėjau iš laimės, kad "vaje vaje pagaliau mano svajonė išvydo pasaulį", ne. Žinojau, kad yra vada, vieną dieną parodžiau Tomukui nuotraukas mažų juokingų pizdukų (nu negražūs man maži vokietukai nors tu ką ), po kelių dienų jau važiavom aplankyt ir susipažint. (Šitoj vietoj noriu pasidžiaugt kokį puikų žmogų turiu šalia: mylintį, palaikantį ir pildantį savajones. ) Taip mūsų šeimoj atsirado Čarlio ir Skay anūkė, mano svajota, sapnuota, norėta - Viper Laukinė Vilkauogė. Tikrų tikriausias vokiečių aviganis!
Grįžtant prie to nuo ko viską pradėjau, turbūt dabar paklausit "o ar pagaliau turiu tą savo tobulą šunį?". Ne. Per visą tą laiką aš supratau dar vieną dalyką, kad nebėra TO šuns ir jau niekuomet nebeturėsiu tokio paties, koks buvo pirmasis, kad kiekvienas yra kitoks, kiekvienas savaip geras, ir kiekvienas kažką duodą. Su Viper dar kitaip atradau dresūros džiaugsmus, atsiminiau ką reiškia mažas šuniukas namuose, patyriau parodų jaudulį ir šiaip supratau kaip gera yra gyvent su puikaus temperamento, išauklėtu ir socializuotu šuniu.
Net nežinau kaip turėčiau dėkot Živilei už tokį nepaprastą šunį, už išsipildžiusią svajonę. Ačiū, kad pasitikėjai mumis ir išleidai į mūsų šeimą vieną iš savo uogelių, ačiū, kad Tavo dėka turiu proga suprast ką iš tiesų reiškia turėt vokiečių aviganį, ačiū, už mūsų Viper!
Taigi, mūsų vokietukas jau visas vokietis. Labai mylim, labai džiaugiamės ir tikimės, kad dar ilgai būsim kartu! O dabar visi galit sveikint.
Beje, Inga, labai sveikinam sesę Kirą, bučkis! :*

Svajokit atsakingai - svajonės pildosi!

Tai, kad buvo duota suprasti, kad ne tuo tikslu buvo įsigytas... Tai ir pradėjau į kitus dairytis
O Viperiukas visada man superinis..... Seku jos gyvenimą iki šios minutės

Nu ką malalietkos metų amžiaus, aš jus labai sveikinu, tikrai, kažkaip reiks ta proga gal grįžus atsisėt į Laukinę vilkauogę ir jums po albumą sukurt. Jei ką Viper pati vyriausia vadoje, gimus mano toytoje ir tikrai-jie žiauriai žiauriai greit auga ir didėja...
O Kva, ją veist planai yra, ne artimi dar, nes labai daug nuveikt reikia. Bet dėl šuniukų, Kva kainavo nenormaliai nepadorią sumą, aš tokios tikrai visai neturėjau, tad aš sumokėjau trečdalį grynais pinigais ir tas trečdalis Lietuvai jau yra labai labai brangu, kitas dalis turėsiu atiduot šuniukais. Tad aš nežinau kiek aš jų turėsiu . Juo lab kad iki to kalnai darbo, ir dar didesni kalnai investicijų. Bet jei kas liks, tai bus brangu ir dar krūva mano išsidirbinėjimų

Vat aš per tuos metus vis ir neprisiruošiau paklaust kelinta ji gimė! Atsimenu skaičiau fb apie tą šuniuką, gimusį mašinoj, kol Melisą į darželį vedei. Ne veltui gimė mašinoj - tikrai daug keliauja.