QUOTE(ievoole @ 2014 09 05, 17:55)
Nors man nei aktorius nei personažas nepatinka, bet taip Mustafa pagailo.. visos jo svajonės perėjo kažkam, žlugo žmogaus gyvenimas, nes 3 brudai patenkino savo aistrą.. jis gi buvo jaunas, geras, laimingas vaikinas su savom svajonėm.. tik visi skirtingi kas labai kantrus, tyliai kenčia, kaip Fatmagulum, o kas pasiruošęs visus sudrąskyti.. taip viskas žmoniška, negaliu
Aš iš dalies pritariu: man visiškai negaila, kad išsiskyrė jo ir Fatmagiul keliai, nes ne ji, o garbė jam buvo svarbiausia, pats atsisakė tų svajonių, nusigręžė, kai buvo labiausiai reikalingas, be to, ir smurtas prieš Hadžer absoliučiai nepateisinamas, bet desperatiškas bandymas išsivaduoti nuo Yašaranų reikalavimų (važiavimas pas tą palydovę, kad tik gautų kokį kompromatą prieš Yašaranus) leidžia jį matyti dar ne kaip visai beviltišką ir sugadintą žmogų. Tai, kas dėsis toliau, pradedant Kerimo pašovimu, pasekmė to paranojiško gyvenimo, kai Mustafa jau buvo įspraustas į kampą ir gyveno nuolatinėje psichologinėje įtampoje. Neįsivaizduoju, jog taip būtų galėjęs pasielgti tas kaimelyje prie jūros gyvenantis žvejys Mustafa. Pastovus sekimas, galimybės laisvai elgtis atėmimas, nuolatinis psichologinis terorizavimas, kaltės jausmas dėl nusikaltimo (manau, kad Mustafa kažkiek jautė kaltę dėl Vuralo mirties, ne be reikalo lankė kapą ar sapnavo) privedė prie to, jog žmogus neadekvačiai bepriėmė realybę, paaštrėjo nuoskaudos, praradimo jausmas. Man jis tapo į ligonį panašus. Aš neprilyginčiau jo pvz. Erdoganui, kuris iš esmės nuo pradžių buvo blogas žmogus.
Papildyta:
QUOTE(Raimusiuxxx @ 2014 09 05, 16:53)
Aha, aš irgi kvatojau bežiūrėdama papūgėlės epizodą
Labai patiko visa Kadiro piršimosi scena, šeimyna ratu sustoję, o po to prie langų prikritę
Panašias emocijas man sukėlė dar vėliau kur bus Kerimo piršimosi Fatmagiul scena, kai irgi visa šeimyna sudalyvaus