QUOTE(xor @ 2017 05 04, 11:35)
Gal visgi apskritai yra sukurta ir daugeliui žmonių ir idiegta iliuzija, kad vyras ar moteris laimę tik turi atnešti. Jei viena pusė visgi ne tokia kokios norim, tada atsiranda noras keisti, nes gi dar nėra tos tikėtos ir ilgai lauktos laimės. Gal viena iš bėdų, kad gyvenimo pradžioje yra susikurta aibė svajų/iliuzijų kurias vėliau nori
suprojektuoti realiame gyvenime.
Man apskritai kliūva kai kurių žmonių įsitikinimai, kad kkažkuris partneris privalo padaryti kitą laimingą. Be laimės akivaizdoj su savimi, tu negalėsi ir santykiuose būti laimingas.
Užtat, kai su dabartiniu pradėjom draugaut, aš jam sakau - žinok, man dar reikia daug mokytis ir ugdytis, nes esu labai sunkaus būdu, reikalauju iš savęs, ir iš kitų, nes dar nemoku savęs priimt. Nieko, sakė, bandom. Kaip ir normali pora pasikapojam, bet bent jau visad gaunam kažkokią naudą iš konfliktų. Pasakiau draugui, priimkim konfliktą ar kokią trintį, identifikuokim problemą, kurios sprendimas leistų mums tobulėt. Gal nuskambės bjauriai, bet kartais norisi ir iš šūdo vašką išspaust
Dar manau, kad keist kitą norėsim tol, kol norėsim keist save.
Papildyta:
QUOTE(vaižgantė @ 2017 05 04, 12:48)
Jei būčiau tikrai išmintinga, susitaikyčiau su esama padėtimi, o ne maištaučiau ir tam eikvočiau energiją...Betgi aš maištininkė. Tai turbūt esminis mano bruožus per visus gyvenimus: visuomet einu savo keliu ir taip, kaip pati noriu. Ir visuomet paskui velkasi pletkininkių būrelis, kuris man aiškina, kad tikrai šviesus žmogus forumuose nesėdi ir durnoms boboms rimtų tiesų neaiškina
Man iš visos biblijos patinka tik du žodžiai: angių išperos.
Va kur esmė...
Nepažįstu Jūsų, bet šiuo atveju palaikau.
Nežinau, kiek realiai rezonuoja su mano situacija, gal visai nerenzonuoja, bet...
Mano tik pirmi žingsniai kelyje - būt 100 proc autentiška savimi, eit savo keliu ir neapgaudinėt savęs. O tai labai nepatogu kitiems - nemėgsta manęs kai kurie kolegos, šeimos nariai, nes keliu nepatogius klausimus ir bandau juos spręst. O būčiau išmintinga, priimčiau kaip yra.
Užtat ieškau įžvalgų, skaitau jūsų diskusijas, taip pat renkuosi ir kt. šaltinius atsakyt sau - kur ta riba - tarp sąmoningo priėmimo/susitaikymo, kas vyksta aplink ir abejingumo (tokio, kuris jau įvardijamas kaip smurtas ar engimas).
Kokia riba tarp savo emocijų valdymo ir virtimo sociopatu ar zmobiu.
Kokia riba tarp sveikų santykių, kai kiekvienas poroje yra asmenybė ir kai abu yra vienis (kai prarandamas savasis AŠ).
Dar daug nugyvent reikės, kad bent kiek sau atsakyčiau į šiuos klausimus, o kur dar praktika
