QUOTE(vaižgantė @ 2017 05 03, 19:56)
Bet jei kažkokias savybes savyje atskleidei, vadinasi, jos tavyje jau buvo? Tai koks čia tobulėjimas? Panašiai, kaip pernai vilkėtos striukės kišenėje rastum 20 eu. Apsdžiaugi- ooo, kaip gerai. Bet tai tavo eurai ir tavo striukės kišenėje...Na gerai, kad nepametei
Vaižgante, puikiai parašei.
Tai, ką atsiskleidžiame savyje, paprasčiausiai visada ir turėjome, tik, deja, deja, pamiršome. Mums vis peršama mintis, kad mums trūksta to ir ano, nemokame, nežinome, nesuprantame. Ir mes stengiamės "tobulėti", paprasčiausiai palaipsniui
prisimindami, ką galime.
Papildyta:
QUOTE(vaižgantė @ 2017 05 03, 18:17)
Aš pati kai kurias savo metodikas prisiminiau, o ne kur nors išgirdau, perskaičiau, išmokau. Buvo daugybė gyvenimų, kuriuose buvau gerokai išmintingesnė nei dabar.
Jei žmogus patikėtų, kd tobulėjimo nėra, jis prarastų motyvaciją. O dabar iliuzija duoda motyvaciją gyventi, siekti tariamo dvasingumo...
Manau, kad motyvacija gyventi greičiau galima pavadinti žmogaus norą vis daugiau savęs pažinti, o ne tobulėjimą. Savęs išraiška vis kitomis, įvairiausiomis formomis - tai puikus varikliukas gyventi.
Netikiu,
Vaižgante, kad praėjusiuose gyvenimuose buvai išmintingesnė, nes išmintingiausia duotu momentu esi
dabar (kaip ir kiekvienas čia gyvenantis), nes gyvenimo(apimant visas jo formas) pagrindinis bruožas yra vystymasis. O vystymasis nelabai įsivaizduojamas regresuojant. Tos žinios, ką turime dabar, yra mūsų bagažas, su kuo judame tolyn, su jomis mes plečiamės.
Kitas reikalas, kiek prisimename, kiek sau leidžiame naudotis šiame gyvenime tuo bagažu.
Dvasingu nebūti neišeis čia nei vienam
. Jau vien faktas, kad dalyvaujame Dvasios veiksme, besireiškiančiame materijoje, niekaip neleidžia mums būti atskirai nuo dvasingumo. Mes gyvename čia kiekvienas su savo dvasingumo pasireiškimu, su savo dvasingumo modeliu ir be jo nieeeekaip